Užduotis. Parašyk keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl sunkumų akivaizdoje svarbus artimas žmogus?“. Vieną argumentą pagrįsk vaikų pokalbiu ir prisiminimu, kitą – Petriuko veiksmais.

– Petriuk! Kame esi? Aš bijau! – verksmingai sušuko Katriukė.

– Tylėk, gėdą turėki! Ir bliausi čia lyg mažas vaikas, – ramino Petriukas.

– Motulė nepareina! – dejavo mergaitė. – Nutiko kas nors! Šiokią dieną reikėjo ant upės...

– Apnakvino pas Grikštus, ir visas nutikimas, kaip anąsyk, ar atsimeni? Mes pilnas kertes priverkėme, o čia ryto metą, praaušus, tik mamytė kyšt beįeinanti su ryšeliu, karštais vėdarais nešina. Atmeni?

Mergelė nuo ašarų drebančiu balsu susijuokė atsiminusi tą linksmą valandą.

– Taigi ir dabar nėra ko bliauti, – kalbinėjo Petriukas. – Kurgi dings neparėjusi? Praauš, ir pareis rasit ir vėl ne tuščiomis rankomis. Žmonėse dabar papjovos netrūksta, mėsgaliais apsikrovę, – pridėjo seiles rydamas vaikinas.

Per dieną praalkęs, priminus gardumynus, pajuto, kad jam viduriai silpsta.

– Katriuke, juk mudu bulves virėva; suvalgykiva keletą, kol motulė susivoks!

– Nenoriu nieko, man šalta; miego noriu, – traukydama nosim ir kasydama supurentą galvą, verksmingai atsakė mergelė, lipdama į lovą.

– Tai drėbkis, – tarė Petriukas, griebdamas iš katiliuko pusiau žalias bulves, ir ėmė jas graužti dūsdamas.

– Oi, kaip šalta, – sudejavo mergelė lovoje.

Petriukas užsidegė lempelę ir prisiartino prie lovos: mergelė, susirietusi į kamuolėlį, gulėjo visai neužsiklosčiusi.

– Nori, kad jai būtų šilta, – tarė sau Petriukas, imdamas nuo gembės motinos sijonus. – Dabar matysi, ar bebus šalta!

Sudėjo ant mergelės visą skarmalų kūgį, apspaudė ir tarė:

– Na, dabar miegoki besveika!

Pats tuo tarpu prisistatė kėdę prie lentynos ir ėmė ieškoti, – ko, nė pats nežinojo, ot, ko nors ieško sukrimsti. Ir pasisekė jam: kažin kaip ir iš kur geroką duonos plutą atrado. Gražiai nupūtė nuo jos dulkes ir vėl ėmė ieškoti. Atrado mėlyną popieriuką, kuriame visada motulė cukrelį laikė; daugiau nieko nerado. Nušoko nuo kėdės ir, išsitraukęs dvejetą svogūnų iš virtinės, kybančios ant sienos, ėmė juos pjaustyti; supjaustęs dažė į druskinę ir valgė su pusiau žaliomis bulvėmis.

Taip užvalgęs, pasiėmė duonos plutą, buvo norėjęs laužti, bet užsimąstė. Petriukas gerai žinojo, kad duonos daugiau nebėra, o rasit ir motulei niekas neduos: visaip būna, – tegu lieka rytojui! Supjaustysiu, vandeniu užpilsiu, išmirks, bus ubaginė: tik ėsk ir norėk.

Supjaustė, vandeniu užpylė, cukrelio grūdą įmetė ir paragavo; vėl šaukštą pasisėmė ir sriūbtelėjo; kišo dar trečią sykį šaukštą ir susilaikė. Pažiūrėjo į vidų puodelio.

– Ne per daug, – tarė galvą kraipydamas.

Ištraukė šaukštą, aplaižė ir padėjo ant stalo; puodelį mediniu dangteliu uždengė ir atsidusęs užpūtė žiburį. Paskui apgraibstais nuėjo gulti ant krosnies.

Šaltinis: Lazdynų Pelėda, „Motulė paviliojo“, ištrauka knygoje: Elena Degutienė, „Iš raštijos versmių“, 2 dalis. Punskas: „Aušra“, 2017, p. 74–75.

Ištraukos situacija. Katriukė ir Petriukas naktį laukia iš darbo negrįžtančios motinos. Broliui nežinoma, kodėl ji vėluoja.

Žodžiai ir formos. Rasit – galbūt; susivoks – čia pareis; gembė – kablys sienoje; ubaginė – valgis iš pasaldinto vandens ir duonos. Virėva, suvalgykiva – senosios dviskaitos formos: veiksmą atlieka du žmonės.

Kodėl sunkumų akivaizdoje svarbus artimas žmogus?

          Sunkumai ypač slegia tada, kai žmogus jų nesupranta ir lieka vienas. Šalia esantis artimasis gali padėti išbūti nežinioje bei pasirūpinti tuo, ką dar įmanoma pakeisti. Lazdynų Pelėdos apsakymo „Motulė paviliojo“ naktiniame epizode tai atskleidžia motinos laukiantys Katriukė ir Petriukas. Jų pokalbis bei maži darbai parodo dvi artumo formas: raminimą ir konkrečią pagalbą.
          Artimas žmogus suteikia atramą, primindamas bendrą patirtį. Katriukė bijo, kad negrįžtančiai motinai nutiko nelaimė. Petriukas prisimena ankstesnį laukimą, kai vaikai jau buvo prisiverkę, tačiau ryte motina parėjo su karštais vėdarais. Sesuo, išgirdusi šį pasakojimą, pro ašaras susijuokia. Prisiminimas trumpam pakeičia jos savijautą ir leidžia įsivaizduoti palankią laukimo baigtį. Abu vaikai pažįsta tą pačią motiną ir prisimena jos rūpestį. Dėl to brolio žodžiai seseriai turi asmeninę reikšmę. Vis dėlto jis pats nežino, kas iš tikrųjų nutiko. Ši detalė padeda atskirti nuoširdžią pastangą raminti nuo galėjimo užtikrinti, kad viskas bus gerai.
          Artumas atsiskleidžia ir sprendžiant dabartinius poreikius. Petriukas išgirsta, kad seseriai šalta, pamato ją neužsiklojusią ir uždeda motinos sijonus. Šitaip paprastas daiktas padeda atsakyti į sesers poreikį. Vėliau, radęs duonos plutą, Petriukas svarsto, ką reikės valgyti rytoj. Veiksmai vyksta labai skurdžioje aplinkoje, kur kiekvienas kąsnis svarbus. Tai sustiprina berniuko pastangos vertę: rūpindamasis kasdienybe jis padeda išsaugoti bent dalį namų tvarkos. Skaitytojas mato pavargusį, alkaną vaiką, kuris mėgina atsižvelgti į kitus poreikius. Jo galimybės ribotos, tačiau sesuo nelieka be jokio atsako į savo skundą.
          Taigi artimas žmogus sunkumų metu svarbus kaip bendros patirties liudytojas ir kasdienės pagalbos teikėjas. Petriukas ramina prisiminimu, apklosto seserį ir rūpinasi atsargomis. Jo elgesys neišsprendžia visos nelaimės, bet parodo, ką reiškia pastebėti šalia esantį žmogų, kai aplinkybės tebėra neaiškios.

Ribos. Petriuko viltis nėra pasakotojo patvirtintas faktas apie motinos būklę. Berniuko griežtų žodžių nereikia pristatyti kaip gero bendravimo recepto; šiame pavyzdyje analizuojamas bendras prisiminimas ir vėlesnis rūpestis.

Pagal PUPP rašymo vertinimo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Lietuvių kalbos ir literatūros PUPP viso teksto minimumas – 200 žodžių. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis; ši tema nėra oficiali PUPP užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.