Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl kartais verta sulėtinti žingsnį?“. Remkis pateiktu eilėraščiu ir aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija.

Štai ji –

Akimirka,
Neįskaičiuota į gyvenimo trukmę –

Akimirka, iškirpta iš visų kontekstų
Ir, it lapas nugeltęs,
Plevenanti
Virš bet kurio mūsų gyvenimo:

Šlapias, nuščiuvęs miškas,
Beveik jau besižiojąs
Kažką sakyti,

Saulės upokšniai,
Trykštantys
Pro susipynusių šakų užtvankas,

Žmogus, sutraiškęs tarp pirštų ūmėdę –

Pauosto delną,
Šypsosi...

Kažkur iš aukštybių
Nuo tamsžalių vainikų
Slysta ir
Krenta žemyn
Stambūs, sunkūs lašai –

O sąlyčio su žeme –

Nėra vis,
Nėra ir nėra...

Šaltinis: Rimvydas Stankevičius, „Kartais sninga juodai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025.

Eilėraščio paantraštė: (Laikrodžiai ilsisi)

Žodžiai: ūmėdė – grybas; upokšnis – mažas upelis. Vainikai šiame miško vaizde – medžių viršūnės.

Kodėl kartais verta sulėtinti žingsnį?

Skubėdami dažnai pastebime tik tai, ko reikia kitam darbui atlikti. Aplinka tampa keliu nuo vieno uždavinio prie kito. Trumpam sulėtinę galime iš naujo pajusti pažįstamus kvapus, šviesą ar šalia esančio žmogaus gestą. Toks dėmesys praturtina patirtį ir padeda suprasti, kas vyksta dabar.

Rimvydo Stankevičiaus eilėraštyje „Laiko mašinos. Gedimas 1“ akimirka išskiriama iš įprastos gyvenimo trukmės. Ji atveria šlapią mišką, pro šakas besiveržiančią šviesą ir žmogų, uostantį savo delną. Miškas personifikuojamas, atrodo beveik pasirengęs kažką pasakyti. Taip aplinka įgauna savą gyvumą, į kurį verta įsiklausyti. Trumpos eilutės lėtina skaitymą ir leidžia sustoti ties atskiromis detalėmis. Pabaigoje lašai krenta, tačiau jų sąlyčio su žeme vis nėra. Reginys išlaikomas tarsi prieš pat užbaigimą. Toks poetinis sulėtinimas leidžia pajusti vienos paprastos akimirkos pilnumą. Ji tampa svarbi dėl to, kiek joje atsiveria stebinčiam žmogui.

Kitokią dėmesio patirtį galime įsivaizduoti mokiniui su tėčiu verdant sriubą. Laukdamas, kol viskas išvirs, jis įprastai galvotų tik apie laiką. Šįkart galėtų pasidomėti, kodėl tėtis prieskonius deda pabaigoje, ir pauostyti ant lentelės likusius krapus. Paragavę abu aptartų, ko dar trūksta, o mokinys prisimintų, kaip pasikeitė kvapas įdėjus žalumynų. Laukdamas jis pastebėtų daugiau smulkmenų ir turėtų progą pasikalbėti. Įsivaizduotoje virtuvėje sulėtinimas reikštų atidžiau dalyvauti bendroje veikloje. Jis leistų išmokti vieną mažą veiksmą ir maloniai pabūti su artimu žmogumi. Skubėjimą trumpam pakeistų domėjimasis.

Taigi kartais verta sulėtinti žingsnį, kad patirtis netaptų vien atliktų darbų seka. Eilėraštis išplečia miško akimirką, o įsivaizduotas maisto ruošimas parodo kasdienio dėmesio galimybę. Sustojus išryškėja detalės ir ryšiai. Jie suteikia vertės tam laikui, kurį paprastai norėtume tik kuo greičiau praleisti.

Rašinyje poetinis akimirkos pratęsimas siejamas su atidesniu patyrimu. Virtuvės epizodas įsivaizduotas ir nepristatomas kaip eilėraščio tęsinys. Abiejuose argumentuose parodyta, ką žmogui leidžia pastebėti pakeistas tempas.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.