Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kas padeda nepasiduoti pirmam išgąsčiui?“ Vieną argumentą pagrįsk „Piestupio“ ištrauka, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Aiškink, kas suteikia daugiau žinių ir atramos.

Kada su sesele įėjova Piestupin, visos šitos pasakos, kurias ne kartą buvau girdėjęs, dabar mano galvoj atgijo. Glausdamasis į seserį, jaučiau, kad po mano kūną šiurpuliai vaikščioja. O jeigu susitiktuva pakaruoklį arba ką kitą, kas tada reiks daryti, kaip iš bėdos išsigelbėti? Juk numirėliai lazdos nepabijos. Kad velnias kryžiaus ir rožančiaus bijo, – žinojau, bet ar padės tas įnagis prieš numirėlius, tikrai negalėjau sau pasakyti. O ne kartą buvau girdėjęs, kad numirėlis žmogų pasmaugia. Negelbsti nei greitos kojos: juo labiau, pamatęs jį, kas bėga, juo greičiau tokį priveja ir pasmaugia. Norėjau tomis savo mintimis su sesele pasidalyti, bet bijojau balsu prakalbėti, nenorėjau dar didesnės baimės gaivinti. Pagaliau mačiau, kad ir sesuo nedrąsiai į šalis dairosi. Taigi tylom glaudžiaus tik arčiau į ją, bailiai žvalgiaus užpakalin ir vienoje rankoje turėjau stipriai suspaudęs pagalį, o kitą laikiau kišenėje, kur buvo rožančius.

Laimingai perėjova pusę Piestupio ir nusileidova pakalnėn, toj vietoj, kur dideliu giliu grioviu teka skersai kelią upelis. Upelis tas nedidelis, kuone visai išdžiūvęs, bet gimdė žmoguj ypatingą įspūdį: buvo tokioj gilioj vietoj, kaip duobėj; iš dviejų priešingų pusių žiūrėjo į tave baisus, tamsus griovys, pušelėmis apaugęs, skersai į upelį leidosi nuo kalno kelias, paskui vėl kilo aukštyn, tankių pušelių lydimas. Tokioj vietoj ir drąsų žmogų neramumas paima...

Atsargiai perėjova upelį ir pradėjova lipti ant kalno. Man darės ir šalta, ir šilta. Tik – nežinau, kokiu būdu, – pajutau, kad sesuo krūptelėjo, o man pagalys iš rankų iškrito. Abiem rankom nusitvėriau už sesers ir, visas drebėdamas, kuone pradėjau šaukti pašnibždom: „Uliut, Uliut, numirėlis ateina!“ Sesuo apkabino mane, priglaudė į save, – ir akies mirksniu atsidūrėva abu šaly kelio ir pritūpėva iš baimės, prisiglaudusiu į vienas antrą. Abu pradėjova žegnotis ir kalbėti poterius. Iš tiesų priešais mudu nuo kalno leidosi balta aukšta žmogysta – tokia, kokią Mataušas buvo matęs. Bėgti nei nepamanėva: tikrai žinojova, kad tada būtinai mudu privys ir pasmaugs; taigi tupėjova susiglaudusiu taip tyliai, kad mudviejų nepastebėtų ir praeitų pro šalį. Tuo tarpu numirėlis vis ėjo artyn: mačiau jo baltą stovylą ir jau aiškiai girdėjau, kaip po jo kojomis girgžda sniegas; ėjo greitai, sunkiai kvėpuodamas, tarsi skubėjo, tik pastebėjau, kad ta stovyla buvo dabar daug mažesnė, nekaip iš pradžios man pasirodė.

Apsikabinęs seserį, kalbėjau paskui ją poterius, prašydamas Dievo pagalbos. Perėjo per galvą mintis, kad jau galiu ir savo tėvo nebepamatyti, todėl prašiau tik, kad man Dievas dovanotų visus nusidėjimus ir priimtų pas save, žinojau, kad galbūt nebeilgai gyvensiu. Bet vėl atsiminiau, kad tai juk baisus numirėlis mane pasmaugs, ir prašiau kuone ašarodamas, kad paliktų mane Dievas gyvą; taip nenorėjau tokia baisia mirtim mirti, taip troškau gyvent. Staiga pajutau, kad jis jau arti, arti, čia pat prie manęs... Iš baimės akis užmerkiau ir laukiau, kad šitai jau skečia savo ilgas išdžiūvusias rankas, – čiups mane ir pasmaugs. Kvapą man užgniaužė, širdis nustojo plakusi...

– Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! – išgirdau kaip per miegą.

– Ant amžių amžinųjų, amen! – atsakė mano sesuo tokiu balsu, tarsi jai didžiausias akmuo nuo širdies nukrito...

Išskėčiau akis ir pašokau nuo vietos. Čia pat stovėjo nebejauna moteriškė, baltais kailiniais apsivilkusi, ir maloniai į mudu žiūrėjo.

– Tai tamstos gal ant rarotų einat? – paklausė ji.

– Ant rarotų, – atsakė sesuo atsidususi. – Bet kad tamsta žinotum, kaip mudu išgąsdinai! Tamstą pamačiusiu, tarėva, kad priešais numirėlis baltas ateina.

– Eikita, kas čia dabar duos numirėlius!..

– Na kad Piestupy vaidenas, – atsakiau drąsiai, imdamas nuo žemės pagalį, kurį iš baimės buvau iš rankų išmetęs.

– Ak, vaidentis tai vaidenas, mano vaikeli, – maloniai atsakė moteriškė, į mane žiūrėdama, – tik vaidenas ne rytais, bet iš vakaro ir naktį; kai gaidys sugieda, visos piktosios dvasios iš šio pasaulio išlaksto, taigi dabar nėra ko bijoti... Aš mat ėjau bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, ir be reikalo išgandinau tamstas...

Ir moteriškė, atsisveikinus su mumis, skubinai nuėjo toliau.

Trumpą laiką stovėjova vietoj, tarsi nesuprasdamu, kas atsitiko. Paskui vienu kartu pradėjova su sesele juoktis: rytas, dar namie esant, gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova!

Daugiau jau nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant galvos kepurę, užsidėjau ant pečių pagalį ir drąsiai ėjau pirma sesers. Net pro burlokų kapus einant, nebeėmė baimė. Pamačiau, kad ir lazda nebereikalinga: pasimojavęs numečiau ją šalin kelio; paskui, nusimovęs pirštinę, balsiai nusišluosčiau nosį, tris kartus sučiaudėjau ir kaip tikras vyras drožiau keliu toliau.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Piestupys“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, sudarė Vytautas Girdzijauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007; ISBN 978-9986-39-488-4..

Situacija. Ankstyvą advento rytą berniukas su seserimi eina į rarotus. Anksčiau girdėti kaimynų pasakojimai apie Piestupyje besivaidenančius numirėlius atgyja jo mintyse. Mataušas – vienas tokių pasakojimų pasakotojų. Pirmuoju asmeniu prisimenama vaikystės patirtis.

Žodžiai ir formos. Rarotai – ankstyvos advento mišios; poteriai – įprastos maldos; įnagis – įrankis, priemonė; stovyla – čia matoma figūra, pavidalas. „Uliut“ – kreipinys į seserį. „Stovėjova“ reiškia „stovėjome dviese“, „nesuprasdamu“ – „nesuprasdami abu“. Senesnės šaltinio formos išlaikytos.

Skaitymo skirtis. Artėjantį žmogų vaikai palaiko numirėliu. Moteris jų baimę išsklaido, tačiau jos pačios aiškinimas apie naktį ir gaidžio giedojimą taip pat remiasi tikėjimu vaiduokliais.

Kas padeda nepasiduoti pirmam išgąsčiui?

Pirmas išgąstis kartais būna toks stiprus, kad norisi iš karto bėgti ar pasislėpti. Tačiau jausmo stiprumas dar neįrodo, jog teisingai supratome įvykį. Neprarasti orientacijos gali padėti šalia esantis žmogus ir galimybė gauti daugiau žinių apie tai, kas mus išgąsdino.

Jono Biliūno „Piestupyje“ berniukas su seserimi baltai apsirengusią praeivę palaiko numirėliu. Pasakojimai apie vaidenimąsi lemia jo laukimą: atrodo, kad figūra tuoj pasmaugs. Sesuo jį apkabina, abu meldžiasi. Šis artumas dar nepaaiškina, kas artėja, bet leidžia išgąstį patirti kartu. Moters pasisveikinimas suteikia naują žinią: priešais juos yra maloniai kalbantis žmogus. Po pokalbio vaikai nusijuokia ir keliauja toliau. Jie vis dar tiki naktiniais vaidenimais, todėl šis įvykis nepadaro jų viską suprantančių. Tačiau konkretaus susitikimo baimė atslūgsta, nes pirmas spėjimas pasirodo klaidingas.

Įsivaizduokime mokinį, pirmą kartą atėjusį į planetariumo seansą. Užgesus apšvietimui jis galėtų išsigąsti, manydamas, kad sugedo elektra ir tuoj visi turės skubiai išeiti. Greta sėdinti mokytoja galėtų tyliai paaiškinti, kad šviesos pritemdomos prieš rodant žvaigždžių vaizdą. Išgirdęs ir salės vedėjo pranešimą, mokinys turėtų daugiau pagrindo suprasti pokytį. Jis galėtų likti sėdėti prie klasės draugo ir stebėti, kas vyksta toliau. Jei tamsa vis tiek būtų nemaloni, galėtų apie tai pasakyti mokytojai ir paprašyti išeiti kartu. Tokia galimybė padėtų jaustis galinčiam rinktis. Sukurtame atvejyje paaiškinimas nepaneigtų išgąsčio, bet padėtų atskirti savo spėjimą nuo numatytos renginio eigos.

Vadinasi, pirmam išgąsčiui galima nepasiduoti ieškant žinių ir priimant kito žmogaus pagalbą. Biliūno vaikai atpažįsta praeivę, o įsivaizduotas mokinys galėtų išsiaiškinti užtemimo priežastį. Ramybė nebūtinai grįžta iš karto. Svarbu turėti galimybę paklausti, nelikti vienam ir savo pirmos išvados nelaikyti jau įrodytu faktu.

Du atsakymo dėmenys. Artimas žmogus suteikia atramą, o nauja žinia leidžia pasitikrinti pirmą spėjimą. Scena ir įsivaizduojamas atvejis plėtoja šį ryšį skirtingomis aplinkybėmis.

Taisymo veiksmas. Pažymėk, kur konkrečiai atsiranda nauja žinia. Tada patikrink, ar visos sukurto atvejo pasekmės išlieka sąlyginės. Išvada turi susieti žinias su pagalba, ne pridėti dar vieną nuotykį.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašu.

Viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios užduoties 250–300 žodžių ir keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama. Aukščiausiems argumentavimo taškams reikia tvirtų literatūros ar kultūros žinių; sukurta kasdienė situacija savaime negarantuoja maksimalaus įvertinimo.

Baigdamas patikrink, ar vaikai nepaversti atsisakiusiais visų prietarų. Įsivaizduotas mokinys turi gauti paaiškinimą ir turėti galimybę pasakyti, kaip jaučiasi; jam nepriskirk garantuoto nusiraminimo.