Užduotis. Parašykite keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kas padeda atpažinti apsimetimą?“ Remkitės pateikta kūrinio situacija ir plėtokite dvi argumentavimo kryptis.

Aktas pirmas.

Ukiška troba, duris dvejos i lauką ir šalyje, stalas, kelios kėdės, lova ukiškai pataisyta, per lovą laikrodėlis, ant sienu šventuju paveikslai, pas langą veidrodis.

SCENA I.

(Liudvikas vienas dairosi troboje, priėjęs prie lovos nusikabina laikrodėli, pažiurėjęs prisideda prie ausies. pasiklauso. užsuka ir atgal pakabina, paskui prieš veidrodi uostus sukinėdams šneka).

Liudvikas: Kaip nemylėti toki?... Jaunosios kaip jaunosios, nėra dyvo, bet ir ta senė... Ar bereikia didesnio juoko... tris vilioti, tris mylėti, o tokioje paslaptyje... jau arti metu o dar nėko nėviena nenumano apie kitas... (vaikščiodams) kol galima naudosius... o kaip jau matysiu blog’... pasigrobęs savo Barbelę.....papukšt ant Kaukazo... brolis rašė... tuomet papus man i nosi... tuo tarpu pinigus ir pinigus smaukti kiek tik galima... (muždams sau i kaktą) reikia gudrystės... galvoti.

SCENA II.

(ieina Domicėlė bažnytiniais drabužiais apsidariusi, skepetuku ant galvos, ryšelis rankoje).

Domicėlė (i Liudviką): Ar tu dar čia? Aš maniau kad rėdais su mumis eiti i bažnyčią .. męs jau pasitaisėme... skubėk palauksime.

Liudvikas (artindamos meilai): Bepigu, kad tu viena eitumei nėkaip nelikčiaus ... dabar, vyresnioji sykiu velkasi, ką mačys, nė pasišnekėti negausime... dabos mus kaip žandaras...

Domicėlė: Gailu... Kad buč žinojusi, jog tu neeisi, buč ir aš likusi namie... teip man nesmagu be tavęs... ir pinigu turiu, žadėjai kažiką pirkti...

Liudvikas: Tu pati numanai kokia bus mano širdis kol tavęs sulauksiu, bet nėkaip negaliu išeiti... Raudys pagrėbė arklius reikia atvaduoti... dykai neduoda... jeigu turi pinigu paskolink man ligi vakaro.

Domicėlė: Gal tau reikia daugiau, o aš rubli teturiu... dar truputi smulkiu... ar užteks rublio?

Liudvikas: Ką padarysi, duokš nors tiek... tik nesakyk nėkam.. jeigu turi dar smulkiu, nupirk man tabakos... (imdamas rubli) Ak tu Dieve! Ilga diena šiądien bus be tavęs.

Domicėlė (tyliai ir greitai): Daržinėje dokle rasi obuliu, grušu, valgyk... tik neparodyk mamai, (balsiau) norėjau, kad eitumei su manim bent pasirokuoti: Kas bus iš mudvėju meilės?... Ar ilgai teip tęsivos?.

Liudvikas (nustebęs): Ar ilgai? Ne syki tau sakiau: Grabo lenta mus beperskirs... dar neitiki?... Galvą man tekertie, o tavęs nemesiu...

SCENA III.

(Petronėlė veria, duris, Liudvikas atšoka atbulas).

Petronėlė (teip-pat apsidariusi): Skubėkime! pavėluosime, kur jau saulė iškilo... (prieš veidrodi, taisydama ant galvos skėpetėli) Domicėl! Dar nepaskynei rutu... skubėk... (Domicėlė išbėga).

Petronėlė (i Ludviką): O tu netaisais sykiu eiti?... Žiurėk (rodo makiuką) mat kaip klausau tavo isakymo.

Liudvikas (atsiduksėjęs meilindamos): Pliš mano širdis šiąndien be tavęs... Nelaimė... Raudys pagrėbė arklius... neturiu kuo atvaduoti... mamos bijau...

Petronėlė: Nesmagu man be tavęs eiti... Ar tai žinia, buč ir aš namie buvusi... eikim sykiu...

Liudvikas: Kas išto? Mažoji sykiu velkasi... dabos mus kaip sargas... verčiau paskolink man pinigu arkliams atvaduoti. Neišsiplepėk Domicei, kad mama nedasižinotu...

Petronėlė: Turiu tris rublius... te tau du, (duoda) ar užteks? (tyliau) Kamaroje ant girnu rasi varškėtu piragiuku... tik nepasirodyk mamai...

Liudvikas (prisimeilindamas): Šiandien be tavęs diena bus man amžiai... Kaip aš tave myliu!

Petronėlė: Vis ta pati ir ta pati giesmė „myliu ir myliu...“ juk ir aš tave myliu nė už Kozerio neinu par tave... bet kuomet bus galas vien tik žodžiams. Turime pasišnekėti... turime pasirupinti, ilgumu turi ir mama dasižinoti ..

Liudvikas (net pašokęs): Ar pašėlo?! Dėl Dievo meilės, turėk kantrybę... nesakyk nėko. Mama mus perskirs... O aš be tavęs negalėčiau ilgai gyventi... Ne syki girdėjai mano prisiegas... Nebent sykiu su tavim i grabą gulčiau... o kol tu gyva niekaip neskirsuos... (nori apsikabint, Domicėlė duris veria, Ludvikas atšoka).

Domicėlė: Einam... šit rutos... (metė rutas ant stalo).

Petronėlė (imdama rutas i Liudviką): Męs ilgai netruksime (i Domicėlę) eiva... (išėjo).

Liudvikas (vienas): Keliaukite sau besveikos!... Tris rublius beveizint turiu... ir piragiuku, bepigu dar ši kartą su gera galva; (prieš veidrodi) meilės pinigu ir pavalgyti. (Liudvikas sėdasi).

Šaltinis: Žemaitė, „Tris mylimos. Komedija trijuose aktuose“. Išleista su pagelba So. Bostono Darbininkiškos Kuopos. South Boston, Mass.: Spauda K. W. Gedemino, 258 Broadway, 1907. LNB ePaveldas egzempliorius C1B0002995172, 56 skaitmeniniai puslapiai; pjesė baigiasi p. 53..

Veikėjai ir situacija. Liudvikas tarnauja našlės Kyverienės ūkyje. Petronėlė ir Domicėlė yra jos dukterys. Monologas – veikėjo kalba sau, kurios kiti scenos veikėjai negirdi. Išlaikyta 1907 m. leidimo rašyba; Liudvikas ir Ludvikas – to paties veikėjo vardo variantai. Makiukas – pinigų maišelis; pasirokuoti – pasikalbėti.

Kas padeda atpažinti apsimetimą?

Žmogus gali kalbėti įtaigiai ir žadėti tai, ką kitas labai nori išgirsti. Todėl pažinti jo ketinimus vien iš malonaus pokalbio sunku. Apsimetimą padeda atpažinti žodžių ir veiksmų palyginimas, taip pat galimybė užduoti klausimus. Skubus pasitikėjimas silpnėja, kai imame vertinti visą situaciją, o ne vien patrauklią jos dalį.

Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ pradžioje skaitytojas girdi daugiau negu Liudviko kalbinamos moterys. Monologe veikėjas atskleidžia pinigų troškimą, o dukterims kalba apie meilę. Abiem jis pasakoja apie paimtus arklius ir prašo paskolinti pinigų. Domicėlė duoda rublį, Petronėlė – du. Abiejų prašoma tylėti, kad jos nepalygintų atskirai išgirstų žodžių. Po pokalbių likęs vienas Liudvikas džiaugiasi trimis rubliais ir maistu. Taip jo elgesys patvirtina pradžioje atskleistą tikslą. Skaitytojas gali pastebėti, kad skirtingoms moterims kartojamas išskirtinio artumo pažadas. Vis dėlto pačios moterys nėra vien patiklios klausytojos: Petronėlė tiesiai klausia, kada pagaliau baigsis vien žodžiai. Jos klausimas parodo svarbią apsimetimo tikrinimo kryptį – domėtis, kokiu konkrečiu veiksmu pažadas bus tęsiamas.

Tokio aiškumo galima ieškoti ir kasdienėje bendroje veikloje. Įsivaizduokime mokinių grupę, rengiančią parodą. Vienas narys nuolat žada pasirūpinti nuotraukomis, bet iki sutarto laiko jų nepateikia. Kiti galėtų paklausti, kas jau padaryta, kokios kliūtys iškilo ir kada gaus pirmus failus. Atsakymas bei tolesnis veiksmas padėtų suprasti, ar žmogui reikia pagalbos, ar jis tik palaiko patrauklų savo įvaizdį. Vienas vėlavimas dar neįrodo sąmoningos apgaulės. Tačiau nuolat keičiami paaiškinimai ir vengimas susitarti konkrečiai suteiktų pagrindo perskirstyti užduotis. Tokia laikysena leidžia išsaugoti ir pasitikėjimą, ir atsakomybę už bendrą darbą.

Taigi apsimetimą atpažinti padeda atidus situacijos palyginimas ir konkretūs klausimai. Liudviko monologas skaitytojui parodo neatitikimą, kurio nemato kiekviena atskirai kalbinama moteris. Kasdienybėje daugiau aiškumo suteikia susitarimai ir matomi veiksmai. Apgalvotas pasitikėjimas remiasi tuo, ką žmogus daro su jam suteikta galimybe.

Rašinys plėtoja dvi kryptis: sugretinti žodžius su elgesiu ir klausiant patikrinti pažado turinį. Komedijoje informaciją skaitytojui suteikia monologas bei lygiagretūs pokalbiai. Parodos situacija įsivaizduota; joje paliekama vietos tikrai kliūčiai ir pagalbai, užuot kiekvieną vėlavimą vadinus apgaule.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.

Savo tekste atskirk Liudviko iš anksto atskleistą ketinimą nuo įsivaizduoto mokinio neaiškaus vėlavimo. Vieno atvejo išvada neturi automatiškai tapti kito žmogaus kaltinimu.