Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip veikėjos mintyse keičiasi pavasario laukimas?“ Paaiškink vidinių klausimų, savęs raminimo ir pastebėto gamtos ženklo ryšį.

Kai senoji tą balandžio rytą išėjo į lauką ir sustojo ant slenksčio akmens, saulė jau buvo pakilusi virš tvarto stogo,– didelė, raudona, neplieskianti balandžio saulė, galėjai į ją žiūrėti nemirksėdamas. Tačiau senoji ir nesiruošė į ją žiūrėti,– trumpai metė akį į šoną, norėdama tik pasitikrinti, ar tikrai šviesulas tame pačiame aukštume, kuriame šiuo metų laiku jam privalu būti.

Ant sulenktos kairiosios rankos buvo pasimovusi krepšį su dviem kišenėlėm šone, toj pačioj rankoj laikė raktą, o dešinėj – parūdijusią spyną. Įkabino spyną kur reikia, pasuko raktą ir įsidėjo į vieną iš tų kišenėlių. Įsidėjo ir užsegė, tada pasisuko veidu į kiemą. Reikėjo apžvelgti, ar tvarkoj viską palieka išeidama.

Kieme, jau gerokai pradžiūvusiame, buvo švaru. Užvakar nugrėbė, šiukšles pasinešusi sudegino. Vidury kiemo kaip kokia ponia kyšojo perdžiūvusi svirtis, dvišaka jos viršūnė jau buvo apšviesta saulės. Tarp svirties ir rentinio gulėjo sena vištų gelda. Pačios vištos goglinėjo palei tvartą. Goglinėjo dvi, o trečioji tupėjo ant šuns būdos stogelio. Šuns ji nebeturėjo, nes senasis padvėsė iš senumo, o naujo šuniuko ji nenorėjo, nes negalėjo užmiršti senojo balso. Ir būdos negalėjo sukūrenti, nes dvi vištos ten buvo įsitaisiusios dėti, o trečioji, bjaurybė, dėdavo tik daržinės kampe, ir dėl jos vienos turėdavai neužmiršti ir atidaryti, kad ji ten karkdama galėtų įeiti. Senoji pažvelgė ir į daržinę. Niekam jai nebereikalinga ta daržinė, kioksanti kiemo gale priešais trobos langus. Jeigu kas nuardytų, supjaustytų – kiek sausos, geros malkos išeitų. Bet iš kur tu paimsi tiek vyrų? Jau dvi žiemi ji šalo. Anglių buvo iš rudens parsiveždinus – atvažiavo mašina ir išvertė pas šulinį, paskui ji su kibiru dvi savaites nešiojo toliausiai į tą daržinę. Ir dabar dar anglių turi, bet nebeturi nė kokio šakalio, o be medžio, vienos pačios, jos nedega. Kovo pabaigoj, pasiėmusi kirvį, šiaip taip atlupo kelias daržinės lentas iš anos pusės, kur nesimato. Parsivilko prie trobos durų ir vos neapsiverkė: nei susipjaustyt, nei susikapot. Išeidavo kas rytą nešina kirviu, knapodavo, knapodavo kaip višta žarnagalį. Paskui, kai beliko trumpesnės, įsitempė į priemenę.

Višta nušoko nuo būdos ir sakydama „ko ko ko!“ nužingsniavo daržinės pusėn. Eina dėti. Raiba, kelnėta, plunksnos mažne iki kojų nagų auga. Pernai dar gaidys buvo, jis ir tupėdavo ant būdos, bet jį nusinešė vanagas. Lapė negalėjo – nėra arti nei miško, nei krūmo, tik tie didieji medžiai ant kapinaičių kalnelio. Vanago darbas, ne kieno kito. O kai gaidžio neliko, tai kelnėtoji pati užėmė gaidžio vietą: ir ant būdos įsitaisė, ir kitoms dviem viršininkauja. Tiktai tiek, kad negieda. Labai buvo ilgu senajai per žiemą be šuns ir be gaidžio balso. Ir dienos, ir nakties tylumoj – vien jos pačios pasenęs alsavimas ir žadintuvo tiksėjimas. Net mašinų ūžimo neišgirsi, net keliu einančio žmogaus nepamatysi, nes į gyvenvietę nuvedė naują kelią, naują ir asfaltuotą,– toli šiaurėj, anuo pakraščiu laukų, kurie kokių dviejų kilometrų platumo. O tuo senuoju,– kas tau juo beeis, kas bevažiuos? Kentėdama dėl savo vienatvės, ji buvo galvojusi parsinešti iš gyvenvietės kačiuką, bet paskui pati save supeikė: o kuo tu, kvaiša, šersi tą vargšą gyvulį? Karvės nebelaiko, pieno nebeturi, o pelių nėra. Iš kur bus pelių, jeigu net trupinys nenukrenta į aslą. Pluteles ji nupjausto nuo kepalo, paskui užsideda akinius, pasiima peilį, atsisėda prie lango ir tvarkingai supjausto mažyčiais keturkampiais gabaliukais – tokio didumo, kad višta galėtų praryti. Net žvirbliai apleido jos kiemą. Kai nukėlė, nugriovė paskutines kaimo sodybas, visi žvirbliai – o buvo jų daugybė! – paskui žmones išsikėlė į gyvenvietę. Taip ji ir gyvena dabar: be šuns, be gaidžio, be pelių ir be žvirblių. Žiemą, kai vasario pūgos, įsibėgėjusios per tuos lygius numelioruotus laukus, kaukdavo apie trobą ir kapinaičių kalnelį, ji, susigūžusi lovoje į menką gumulėlį, visai rimtai galvodavo: viešpatie, vis tiek turės ateiti pavasaris, aš dar sulauksiu jo, tačiau kas bus, kai nutirps sniegas, ims šildyti saulė, pradžius žemė, o žolė kieme nenorės dygti? Kam augti, kam vargti, jeigu nebėra akių džiaugtis jos žalybe? Taip jai atrodydavo naktį, tačiau rytą, pūgai nurimus, žiūrėdama į baltus laukus, ji ramindavo save: dygs, dygs, nebijok, juk tavo pačios akys dar mato, dar neužsimerkė. Todėl užvakar, grėbstydama kiemo šiukšles, net pasilenkdama žiūrėjo į patvorio žemę: jau kalasi vos įmatomi dilgėlių diegeliai, nors dilgėlių, bet kalasi. Niekur neišeis paskutinė žolė iš tavo kiemo, dar pavaikščiosi basa, dar ant jos pasėdėsi.

Ji vis tebestovėjo ant nedidelio prieslenksčio akmens ir tebežiūrėjo ir senąją daržinę. Pagaliau jos žvilgsnis nuslydo į šoną. Prie daržinės galo juodavo pernykštė bulviena, dar šlapia, dar nesugėrusi visos ištirpusio sniego drėgmės. Ir nedidelis bulvių kaupas. Dėl šito kaupo ji ir susiruošė į gyvenvietę. Rodos, viską tvarkoj palieka išeidama.

Jau seniai nebebuvo apie sodybą nei tvoros, nei vartų. Ji nužengė nuo prieslenksčio akmens ir pro namo galą pasuko kapinaičių kalnelio link. Pro jas ėjo senasis kaimo kelias. Kaip ji džiaugėsi, atitekėjusi į šią sodybą! Juk sodyba prie kelio – tai ne kokia troba pamiškėj, kurios niūriuose languose teatsispindi vien debesų pilkumas ar sklandančio vanago šešėlis. Dar mergaitė būdama ji pavydėdavo savo draugėms, kurios gyveno namuose prie kelio. Langai visuomet linksmi, šviesūs, švariai nuvalyti, po jais marguodavo gėlių darželiai, kad keliu einantis žmogus galėtų stabtelti ir pasidžiaugti, o paskui eitų sau toliau: iki kito darželio, iki kitų švariai nuplautų langų.

Šaltinis: Romualdas Granauskas, „Gyvenimas po klevu“, vartotojo pateikta 36 p. skaitmeninė PDF kopija, p. 1; spausdinto leidimo duomenys nenurodyti.

Kontekstas. Senoji balandžio rytą ruošiasi eiti į gyvenvietę ir prieš išeidama apžvelgia savo sodybą. Dabarties vaizdą pertraukia prisiminimai apie žiemą ir ankstesnį gyvenimą.

Žodžiai. Šulinio svirtis – ilga kartis su atsvaru vandeniui semti. Rentinys – šulinio sienelė. Gelda – pailgas indas.

Kaip veikėjos mintyse keičiasi pavasario laukimas?

          Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ ištraukoje pavasario laukimas keičiasi kartu su senosios žvilgsniu į aplinką. Žiemą gulėdama lovoje ji įsivaizduoja, kad nutirpus sniegui žolė galėtų nebedygti. Šis neįprastas klausimas kyla iš vienatvės: veikėja abejoja, kam augti, jeigu nebėra akių džiaugtis žaluma. Gamtos ateitis jos mintyse susiejama su žmogaus buvimu šalia. Vis dėlto pasakojimas nepatvirtina, kad žolė iš tiesų atsisakys augti. Jis leidžia išgirsti baimės kuriamą vaizdinį. Rytą pati senoji sau atsako, primindama, kad jos akys dar mato. Pasikeičia ne vien paros metas, bet ir savo vietos supratimas: ji dar gali būti gyvybės liudininkė. Šią mintį vėliau sustiprina vos įžiūrimi dilgėlių daigai. Grėbdama kiemą veikėja net pasilenkia jų apžiūrėti, todėl mažas gamtos ženklas įgyja konkretaus atradimo svorį. Netikėta, kad viltį palaiko dilgėlės, paprastai nelaikomos puošniausiu augalu. Svarbiausias tampa pats dygimas. Būsimo vaikščiojimo basomis ir sėdėjimo ant žolės vaizdas pratęsia tą gyvybę į asmeninę ateitį. Ši perspektyva nepanaikina senosios šalčio ar pagalbos stokos. Tačiau vidinis klausimas, savęs raminimas ir pastebėtas daigas parodo, kaip baimėje atsiranda vietos laukimui. Viltis čia auga iš atidaus žvilgsnio, kuriuo veikėja patvirtina dar tebesanti pasaulio dalyvė.

Pastraipos ašis – minties judėjimas nuo baimės iki atsargaus laukimo. Neužtenka pasakyti, kad gamta paguodžia: parodyk, kaip keičiasi senosios klausimai ir žvilgsnis.

Žolės nenoras augti yra veikėjos naktinė baimė. Dilgėlių daigai ištraukoje jau pastebėti, o būsimas poilsis ant žolės dar tik įsivaizduojamas.

Vienos 170–195 žodžių pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo minimumas ir taškų lentelė atskirai pastraipai netaikomi.