Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip spalvų priešprieša atskleidžia kalbančiojo būsenos kaitą?“ Paaiškink, kaip pradžios ir pabaigos spalvos, veiksmažodžių laikas bei posūkis „Betgi“ atskleidžia būsenos kaitą.

Aš rašiau tau juodus laiškus,
Nerašiau baltų.
Gyvenau kaip žvėrys baikštūs
Tarp medžioklių tų,

Kur raudonom vėliavėlėm
Aptveria girias.
Plukdė metai meilės gėlę
Į mirties marias.

Betgi liko tos pakrantės,
Tie žali šilai,
Kur dainuodavom po šventės
Vakare vėlai.

Ir dabar, nors oras šaltas
Ir vienam gūdu,
Aš rašau tau laiškus baltus,
Nerašau juodų.

Šaltinis: Jonas Strielkūnas. „Lyrika: rinktinė: du tomai“, II tomas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 85. ISBN 978-9986-39-578-2.

Po eilėraščiu leidinyje nurodyta data: 1992.I.20. Tai teksto datavimas, ne 2009 m. rinktinės leidimo metai.

Raudonos vėliavėlės medžioklės vaizde žymi aptvertą plotą; eilėraščio palyginimas savaime nėra tikro autoriaus medžioklės aprašymas.

Kaip spalvų priešprieša atskleidžia kalbančiojo būsenos kaitą?

Jono Strielkūno eilėraštyje „Laiškai“ juodos ir baltos spalvų priešprieša atskleidžia pasikeitusį kalbančiojo santykį su savo patirtimi. Pradžioje vartojamas būtasis laikas: „rašiau“, „Nerašiau“. Juodi laiškai siejami su baime, kurią sustiprina žvėrių medžioklės vaizdas. Kalbantysis jaučiasi pažeidžiamas, o metus įprasmina meilės gėlės plukdymas į mirties marias. Šis vaizdas leidžia patirti praradimo grėsmę, nors konkreti mylimo žmogaus mirtis neįvardyta. Posūkį žymi žodis „Betgi“: atmintyje išlieka pakrantės, šilai ir bendras dainavimas. Žalia spalva papildo ankstesnį tamsų vaizdą gyvybės ženklu. Pabaigoje pradžios žodžiai sukeičiami vietomis: dabar rašomi balti laiškai, o juodi atmetami. Kartu būtojo laiko formas pakeičia esamasis „rašau“. Taip pasikeičia ne vien spalva, bet ir kalbėjimo kryptis. Vis dėlto šį pasirinkimą lydi nuolaidos reikšmę turintis „nors“: tebėra šalta ir vienam gūdu. Vadinasi, balti laiškai nepatvirtina, kad vienatvė baigėsi. Jie rodo gebėjimą dabartyje kreiptis į kitą žmogų išsaugant šviesesnę bendros praeities dalį. Abiejuose kraštiniuose posmuose išlieka kreipimasis į kitą žmogų. Dėmesys telkiamas į patį kalbantįjį: adresato tapatybės ar likimo tekste nesužinome. Pasikartojusi ir apversta sakinių sandara padaro vidinę kaitą matomą: ta pati rašymo veikla įgauna kitą emocinę prasmę.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir apimties nuoskaitos šiai užduočiai netaikomi.