Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip skirtingos žinios keičia įvykio vertinimą?“ Paaiškink klasės draugui, kaip replikų seka ir Skirgailos pasirodymo laikas leidžia skaitytojui įvertinti kunigaikščio išvadą. Remkis pateikta dramos scena.

Šventaragio klony, ties pilies kalnu. Kareiviai neša sunkiai sužeistą Stardą.

STARDAS. Paguldykit mane čia. Mirdamas aš noriu girdėti šventų ąžuolų šlamesį... Aš noriu saulę matyti, kol dar galiu... (Kareiviai atsargiai stato neštuvus ant žemės).

BUTRIMAS (ties juo sustojęs). Nekalbėk niekų, tu dar nemirsi. Tavo žaizdos nepavojingos; mes perrišim jas ir tave išgydysim. (Kareiviams). Neškite jį tiesiog pilin. (Kareiviai ima neštuvus).

STARDAS. Nelieskit manęs! Aš čia noriu mirti. Dievaitė Praurima jau pranešė dausos šalin, kad aš vykstu, ir ten manęs laukia.

BUTRIMAS. Nekalbėk nieky. Tavo dainos kaip tik dabar mums reikalingos. Jei nori čia atsigauti, mes tuoj sustabdysim kraują ir perrišime tavo žaizdas. (Vienam kareivių). Atnešk greičiau iš upės vandens. (Kareivis skubiai bėga į upę).

STARDAS. Palikit mane vieną ir leiskite ramiai mirti. Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis, bet nepanorėjote. Į mano silpną balsą jis neatsiliepė. (Butrimas nusilenkia, kad pamatytų žaizdas, paskiau atsiklaupia ir nori nuimti šalmą). Neliesk manęs... Aš į dievus noriu... Protėvių šalin...

KAREIVIS (skubiai pribėgdamas, uždusęs). Jūsų malonybe, kunigaikštis reikalauja! Jis pily ir liepia skubėti.

BUTRIMAS (atsikėlęs, šluostydamas rankas į skvernus). Perriškit jam žaizdas ir, kai atsigaus, neškite pilin. (Skubiai nueina drauge su kareiviu).

STARDAS. Eikite sau visi... Man jūsų nereikia... Aš vykstu pas dievus...

JONAS SKARBEKAS (priėjo, išgirdęs Stardo žodžius). Aš noriu, kad tu nueitai pas tikrąjį Dievą.

STARDAS (žiūri į jį, lyg nesuprasdamas. Paskui neapykanta suraukia jam veidą). Tai tu, lenkų pope! Ko atėjai čion? Ar kad sudrumstai mano paskutinę valandą? Aš nekenčiu tavęs... Eik šalin, apgavike, gundąs žmones melu... (Nukreipia veidą šalin).

JONAS SKARBEKAS (atsiklaupdamas šalia jo). Lūpų mano dar nėra palietęs melas. Aš noriu meilės patarnavimu tau atsilyginti už neapykantą. Taip liepė gerasis mano Kristus. Jis tau visa atleis, jei tik tu pamilsi jo veidą.

STARDAS (atsikreipęs į jį veidu). Apie kokį atleidimą kalbi man, lenkė? Aš niekam pikto nedariau. Jei tavo dievas geras, kodėl nepaliepė jums palikti ramybėje mūsų šalį?.. Ne... Būkit prakeikti tu ir piktas tavo dievas! Duok man ramiai numirti. Už dievus noriu mirti... Senus dievus... Vykstu protėvių šalin, pas dievus, kuriuos išginėte iš šito krašto. (Pasivertęs augštininkas, nusitvėręs rankom už krutinės). Trošku man... Oi, trošku... Trošku... (Miršta).

JONAS SKARBEKAS (skubiai ima vandenį, kurį atnešė šalme kareivis, ir, klūpodamas šalia mirštančio Stardo, pila jam ant galvos - krikštija). O aš visdėlto krikštiju tave, Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, ir tepasigaili mūsų Viešpats Dievas Jėzus Kristus baisaus teismo dienoje ir atleidžia man nuodėmę, kurią aš pasiimu, kad tik išgelbėtau ir amžinam gyvenimui gražintau tave, paklydusi, bet kilnioji siela! (Žegnoja jį, paskui, pridengęs jam akis ir sudėjęs rankas ant krutinės, atsikelia ir, atiduodamas kareiviui jo šalmą). Kas jūsų krikščionis, melskitės už jo vėlę: jis mirė kaipo krikščionis... Ir būkite liudytojai, kad aš jį pakrikštijau... (Du kareiviai nusiima šalmus ir žegnojasi).

SKIRGAILA (skubiai prieidamas drauge su Butrimu ir dar keliais palydais). Nelaimingasis Stardas! Kur jis? (Kareiviams) Ko čia stovite? Neškite jį pilin! (Sustoja ties lavonu).

JONAS SKARBEKAS (iškilmingai). Kunigaikšti, jis mirė, ir mirė kaip krikščionis!

SKIRGAILA (nustebęs žvilgtelį į jį). Jis mirė krikščioniu?.. Tu meluoji, pope!

JONAS SKARBEKAS (rodydamas kairiąja ranka lavoną). Žiūrėk, valdove, dar nenudžiūvo ant jo veido vanduo, kuriuo aš jį pakrikštijau Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. (Sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Didi Dievo malonės galybė, kunigaikšti!

SKIRGAILA (pažvelgęs į čia esančius kareivius, abejojamai). Ir tai tiesa?..

VIENAS KAREIVIŲ. Jis pakrikštijo velionį.

SKIRGAILA (kiek patylėjęs, lyg susimąstęs; tuo laiku Skarbekas, pakėlęs akis augštyn ir sudėjęs dievobaimingai rankas, meldžiasi). Galingas gi tavo Dievas, pope, kad pajėgė palenkti net jį... (Rodo į Stardo lavoną; nusigręždamas, kareiviams). Užkaskite jį čia žemėn.

JONAS SKARBEKAS. Kunigaikšti, jis buvo tavo draugas. Jis reikia laidoti iškilmingai, kaipo tavo draugas, su egzekvijomis ir visomis maldomis, kurios atliekamos, dievobaimingus krikščionis laidojant. Temato visi, kurie jį pažino, Dievo malonės jėgą! (Kunigaikštis tyli; arčiau prie jo prieidamas). Ar gal tu nori jį paniekinti už tai, ką tu patsai ir tavo visi broliai esate padarę - kad yra atsižadėjęs senų klaidų?..

SKIRGAILA. Daryk su juo, ką išmanai... (Priėjęs lavoną). Et, Starde, Starde! Tik dėl tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kaikuriuos dar gerbiau... (Sumojęs ranka). Na, visa pasmaugei tu mano sieloje dabar... (Palytėtėjęs lavoną koja). Tu niekšas buvai, kaip ir visi kiti, ar gal aš vienas klystu...

Šaltinis: Vincas Krėvė, „Skirgaila“, III dalis „Palūžusios sielos“, I scena; „Šaltinių“ pateiktas 63 puslapių skaitmeninis PDF, p. 40–42. PDF nenurodo pirminio spausdinto leidimo metų, leidėjo ar rengėjo.

Situacija. Po kovos kareiviai atneša sužeistą vaidilą Stardą. Butrimas mėgina organizuoti pagalbą. Stardas prašo ramybės ir kalba apie savo senuosius dievus; vėliau atėjęs Skirgaila paskutinių jo žodžių negirdi. Skarbekas – vienuolis. Pope – čia šiurkštus kreipinys į kunigą; dausos – pomirtinio pasaulio įvaizdis; egzekvijos – katalikų gedulingos pamaldos. Senosios žodžių formos paliktos pagal pasirinktą leidimą.

Kaip skirtingos žinios keičia įvykio vertinimą?

Dramoje tas pats įvykis gali įgyti skirtingą prasmę veikėjui ir skaitytojui. Vinco Krėvės „Skirgailos“ scenoje sužeistas Stardas prašo ramybės ir išreiškia ištikimybę seniesiems dievams. Žodžiai „Aš į dievus noriu... Protėvių šalin...“ apibrėžia paties vaidilos siekį. Skaitytojas šias replikas perskaito dar prieš pasirodant kunigaikščiui. Vėliau Jonas Skarbekas Stardą pakrikštija. Tačiau tik tada atėjęs Skirgaila ankstesnio priešinimosi nebuvo girdėjęs. Jis išgirsta vienuolio tvirtinimą, kad Stardas mirė krikščioniu, ir teiraujasi kareivių, ar tai tiesa. Vieno jų sakinys „Jis pakrikštijo velionį“ nusako atliktą veiksmą. Atsakymas nepaaiškina, ar vaidila to norėjo. Kunigaikštis šią žinią susieja su Stardo valia: mano, kad naujasis Dievas pajėgė palenkti net draugą. Taip krikšto veiksmas jo supratime tampa ištikimybės atsisakymu. Scenos sandara leidžia skaitytojui pastebėti šį perėjimą. Replikų seka iš pradžių atveria Stardo poziciją, o vėlesnė Skirgailos pasirodymo remarka paaiškina, kodėl jis žino mažiau. Vaizdingas kaltinimas, kad draugas viską pasmaugė jo sieloje, parodo prarastą pasitikėjimą. Skirgailos žodžiuose draugas virsta niekšu. Šį kaltinimą skaitytojas gali patikrinti, prisiminęs anksčiau parodytą atsisakymą. Paties Stardo replikos prieštarauja kunigaikščio suteiktai įvykio prasmei. Taip vieno veiksmo aiškinimas pakeičia Skirgailos santykį su žmogumi, kuriuo jis dar neseniai pasitikėjo.

Čia svarbu palyginti, ką žino skaitytojas ir ką sužino atėjęs Skirgaila. Replikos atskleidžia vaidilos laikyseną, o remarka nustato kunigaikščio pasirodymo laiką. Taip galima paaiškinti, kuriame žingsnyje veiksmo patvirtinimas jo išvadoje virsta teiginiu apie Stardo valią.

Šios mokomosios pastraipos įsivertinimas. 170–195 žodžių užduotis skirta vienai minčiai išplėtoti. Viso PUPP darbo minimumas ir taškai atskirai pastraipai netaikomi.