Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip senų ir naujų vaizdų gretinimas kuria ironiją?“. Susiek bent dvi konkrečias skirtingiems laikams priklausančias detales ir paaiškink jų gretinimo poveikį.

Mūšis nepralaimėtas kol plazda vėliava
Kol lydimi palaikymo šūksnių jojam link priešo
Kol kvėpuoju
Glotnūs šarvai glosniai sulaižytos šukuosenos
Mobiliosios treniruočių programos
Keto mityba papjaunam pakeliui pasipainiojusį
Elnią šerną valstietį
Pjaunamės tarpusavy dėl statuso titulo aukso
Po kaklu lengvučiai kryželiai
Gilios žaizdos prie širdies skaudžiausios
Ilgiausiai gyjančios
Patys eikliausi eržilai kartais suklumpa
Prašmatniausi ginklai nuvilia
Bet vis vien esam pasiryžę kovot iki galo
Dum spiro spero
Don kichotai pasikinkę baltus arklius
Svaipinantys sufotošopintas dulsinėjas

Šaltinis: Simonas Bernotas, „Pasakų parkas“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023; 2025 m. lietuvių kalbos ir literatūros VBE II dalies A kurso pagrindinės sesijos užduotis, p. 4.

Žodžiai ir nuorodos. Keto mityba – eilėraštyje minima šiuolaikinė dieta; Dum spiro spero – lotyniškas posakis „Kol kvėpuoju, tol viliuosi“; svaipinti – braukti pirštu per ekraną; fotošopinti – redaguoti nuotrauką. Don Kichotas ir jo idealizuota mylimoji Dulsinėja yra nuoroda į romaną „Don Kichotas“. Eilėraštyje paliekama autoriaus vartojama mažoji raidė: „Don kichotai“, „dulsinėjas“. Pateiktos visos 17 eilučių. „Princas ant balto žirgo“ yra eilėraščio, o „Pasakų parkas“ – rinkinio pavadinimas. Eilėraščio kalbantysis nėra automatiškai tapatinamas su autoriumi.

Kaip senų ir naujų vaizdų gretinimas kuria ironiją?

Bernoto eilėraštyje „Princas ant balto žirgo“ ironiją kuria senų kovotojo ženklų ir dabarties įpročių gretinimas. Vėliava, šarvai, žirgai bei ginklai primena didingą mūšį, tačiau tarp jų atsiranda treniruočių programos ir dieta. Eilutėje „Glotnūs šarvai glosniai sulaižytos šukuosenos“ panašus žodžių skambesys suartina ginkluotę su išvaizdos priežiūra. Didinga kovos scena vis labiau ima panašėti į pasirengimą palikti įspūdį. Pabaigoje Don kichotai su baltais arkliais svaipina redaguotus mylimųjų atvaizdus. Senasis idealizuojantis vaidmuo pratęsiamas ekrane, o kasdienis piršto judesys sumažina jo didingumą. Toks vaizdų susidūrimas leidžia abejoti, ar išorinis pasirengimas reiškia tikrą pranašumą. Kovotojai varžosi dėl statuso bei aukso, nors patys turi sunkiai gyjančių žaizdų. Todėl ironija atskleidžia vaidmens prieštaringumą: gražus paveikslas gali slėpti pažeidžiamą žmogų.

Pastraipoje gretinamos konkrečios detalės, o tada paaiškinamas jų poveikis kovotojo įvaizdžiui.

Eilėraščio pabaiga nenurodo konkrečios programėlės. Don Kichotas ir Dulsinėja yra literatūrinė nuoroda, ne įvardyti tikri eilėraščio veikėjai iš naujo siužeto. Kalbantis „mes“ nesuteikia pagrindo apibendrinti visų vyrų. Ironija išlaiko greta esančias žaizdas bei viltį.

Vienos analitinės pastraipos įsivertinimas.

Viso PUPP rašinio apimtis ir taškai šiai vienai mokomajai pastraipai netaikomi.