Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip sekmadienio vaizdas atskleidžia Kukučio ilgesį?“ Klasės draugui paaiškink, kaip darbas, mąstymas ir dar tik trokštamas poilsis susiejami šiame eilėraštyje.

Taip ilgai nemačiau tėvynės,
dirbdamas jos laukus,
taisydamas jos šiaudinius stogus.

Taip gyvenimas nedavė laiko,
vargindamas akis ir galvojimą:
vis ką nors reikėdavo dirbti,
eiti kur nors ar važiuoti.

Matau,
nieko neišeina ir tiems,
kurie greitai važiuoja,
arba tiems,
kurie daug ir gerai pavalgo,
kad gražesni būtų žodžiai
apie tėvynę.

Dirbau ir dirbau,
net savo minčių nesuprasdamas,
norėjau tik užsidirbti sekmadienį,
kad galėčiau galvoti.

Kai baigsiu visus savo darbus,
laisvą užsidirbtą sekmadienį
atsigulęs žolėj,
laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,
norėčiau dar pamatyti tėvynę,
kam nedavė laiko gyvenimas.
Taip nieko daugiau neuždirbau
ir taip nieko daugiau neturiu,
kad jau nebenoriu turėti.

Šaltinis: Vartotojo pateiktas „Kukučio baladžių“ tekstinis nuorašas su nuoroda: Marcelijus Martinaitis, „Kukučio baladės: eilėraščiai“, Vilnius: Vaga, 1977; pirminio spaudinio puslapis nežinomas. Tas pats visas tekstas sutikrintas su Birštono viešosios bibliotekos publikacijos „Kukučio balsu – apie žmogų ir pasaulį“ PDF p. 14.

Situacija. Pavadinimas kalbantį balsą susieja su Kukučiu. Dirbdamas savo krašto laukus ir taisydamas stogus, jis vis tiek ilgisi galimybės tėvynę pamatyti. „Užsidirbti sekmadienį“ posme siejama su laisvu laiku mąstyti. Paskutinėje strofoje vaizduojamas dar tik trokštamas poilsis.

Kaip sekmadienio vaizdas atskleidžia Kukučio ilgesį?

Marcelijaus Martinaičio eilėraštyje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ sekmadienis reiškia trokštamą galimybę suprasti savo gyvenimą. Kukutis dirba tėvynės laukus ir taiso jos stogus, tačiau sako jos seniai nematęs. Šis paradoksas atskiria nuolatinį triūsą nuo dėmesingo žvilgsnio. Kasdien dirbdamas savame krašte, jis ilgisi progos apie jį galvoti. Pasikartojimas „Dirbau ir dirbau“ leidžia pajusti užsitęsusią veiklą, kurios metu net savos mintys tampa neaiškios. Sekmadienį jis norėtų sustoti ir skirti laiko šioms mintims. Žodis „užsidirbti“ parodo, kad net tokio laiko tenka siekti darbu. Rūpinantis laukais ir stogais, pritrūksta progos apmąstyti savo ryšį su jais. Balso ironiją pajuntame trečiame posme: geras valgis turi pagražinti žodžius apie tėvynę. Toks netikėtas susiejimas leidžia suabejoti, ar sotumo ir gražaus kalbėjimo pakanka savo kraštui pažinti. Paskutinėje strofoje poilsis įsivaizduojamas labai paprastai: gulėti žolėje, laisvai pasidėti rankas. Kūno ramumas siejamas su noru pagaliau pamatyti tėvynę. Vis dėlto „Kai baigsiu“ ir „norėčiau“ palieka šį vaizdą troškimo srityje. Pabaigos neiginiai primena, kad atlikti darbai dar nesuteikė laukto artumo kraštui. Trokštamas sekmadienis leistų Kukučiui giliau pažinti kasdienę aplinką. Jo ilgesys kyla iš noro pagaliau suprasti savą patirtį, o tam reikia laiko, kurio triūsas vis nepalieka.

Pastraipos mintį veda konkretus sekmadienio vaizdas. Aiškinama, kodėl paprastas poilsis Kukučiui tampa galimybe kitaip pažvelgti į savo kraštą.

Aiškinant sekmadienį verta išlaikyti abu jo ryšius: jį norima užsidirbti, o skirti jį norima mintims. Taip pastraipa pagrindžia vieną teiginį, pereidama nuo žodžio prie jo reikšmės visame eilėraštyje.

Šios vienos išplėtotos pastraipos savitikra. 170–195 žodžių apimtis yra klasės užduoties pasirinkimas; viso PUPP darbo taškai ir jo apimties nuoskaitos čia netaikomi.