Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip saviironija patikslina pasakotojo vertinimą?“ Susiek bent du konkrečius teksto posūkius su jo kritikos reikšme.

Dar savaitė Vilniuje, ir imsiu nekęsti vasarojančio miesto, turistų, prekybininkų, vestuvininkų, dykinėjančių atostogautojų, o labiausiai – pats savęs. Todėl, kad saulė spirgina ir tave. Todėl, kad taip pat lėkštai nusitvėręs šalto alaus bokalą. Todėl, kad nesiskaito knygos ir nesimezga joks protingas pokalbis. Ir jei staiga imtum sapnuoti, tai būtų vis tie patys atvirukai su smaragdiniais okeano toliais, nuo kurių pirma darydavosi bloga. Kas sakė, kad vasara žada laisvę ir lengvumą? Vasara yra klastinga teroristė ir prievartautoja. Visiems privalu ją liaupsinti ir šokti pagal jos dūdelę. Laukti ir ilgėtis lyg antrojo Kristaus atėjimo. Paskui rugpjūčio 31-ąją ji patenkinta susirenka savo aukų atodūsius bei ašaras ir šantažuoja visus iki kito birželio.

Šimtą kartų teisios mūsų maldų knygos, kai prašo Dievą gailestingai apšviesti vasarotojus, idant jie paežerėse ir pamiškėse kartu su tuščiais buteliais neišbarstytų ir dvasinių vertybių. Pavojus akivaizdus. Užsukite sekmadienį į bet kurią bažnyčią. Girdėjau, kai kur Vokietijoje jau seniai kunigams per visą vasarą leidžiama nesakyti pamokslų. Sakralioji formulė: man atostogos. Kiekvienas supratingai linkčioja galva. Šiukštu pasiūlyti ką nors svetima tam šventam laikui. Aplinkui tik ir girdi, kaip kas turškėsi jūroj ar drybsojo per dienas šezlonge. Net uraganai ir bombų sprogimai neatbaido. Jeigu dvasios ubagystė turi savo numylėtą metų laiką, tai vasara. Atostogaujantis miestas ir pasaulis.

Lyg tyčia aną savaitę viena ponia pradėjo kalbą apie dvasingumą. Kaip šios srities profesionalo teiravosi, ar jis dar atgimsiąs Lietuvoje. Laimė, pavyko susilaikyti nepašmaikštavus kaip nors nevykusiai. Tik patraukiau pečiais. Atseit klausimas per daug rimtas. Kaip tada, kai nuskambėjo garsusis posakis: „Faktų nežinau, o gandų nekomentuoju“. Bet iš tiesų tik apsimečiau, kad viskas labai sudėtinga ir nevienareikšmiška. Juk faktai čia pat. Visas miestas ir tu pats jame.

Nieko sudėtingo čia nėra. Žinoma, prieš pusmetį būčiau pareiškęs, jog dvasingumas, kaip jis suvokiamas Lietuvoje, vertas tik anekdotų. Šis bei tas iš Dekalogo, kurį privalu laikyti bet kokios visuomenės konstitucija. Retkarčiais tam tikra susikaupimo praktika, geriausia – tuščioje bažnyčioje. Lašelis egzotikos, gal pagoniškos, gal rytietiškos, nes Dievas juk vienas ir svarbiausia ne konfesija, o kad žmogus būtų geras. Nepriklausoma nuomonė apie Bažnyčios dogmas. Tolerancija, ekumenizmas, jautrumas saulėlydžio gaisams. Žvakės, saikinga vyno porcija. Meilė Užupiui. Citata iš Kahlilio Gibrano. Ir t. t.

Bet dabar už anekdotų nebepasislėpsi, per daug žiauri tikrovė spigina į akis. Mano pašnekovė buvo teisi. Dvasingumas gali tirpti ir sutirpti lyg ledų porcija saujoj. Net su anuo solidžiu savo turiniu. Dar paprasčiau ir kvailiau, kai tokių dalykų nemoki apibrėžti ir sukonkretinti. Esi įsitikinęs, jog dvasia kaip vėjo gūsis ar ugnies liežuviai. Pašiurpusi oda. Siaubas ir nuostaba. Nebepakeliamas maudulys. Saldus širdies nerimas. Ir staiga vieną baisią vasaros dieną viso to nebelieka. Imi skaičiuoti palmes ant Neries kranto. Perkiesi „Humanoje“ baltas kelnes. Mausti gali tik saulės nusvilintą nugarą. Ugnies reikia tiek, kad iškeptų šviežios kaimiškos dešrelės. Orų prognozės puikiai atstoja Gibraną ar Naująjį Testamentą.

Beje, kadaise V. Hugo „Vargdieniai“ praryti ant Valakampių smėliuko. Disidentiniais metais rašomosios mašinėlės įnirtingiausiai kaukšėdavo irgi vasaros mėnesiais. Antitarybinės propagandos primarginti lapeliai buvo stipriau už kvapą gniaužiančius atostogų kalnus, už žydrąsias lagūnas. Išeitų, jog galima ir kitaip. Tai gal be reikalo peikiu vasarą, gal ne ji kalta, kad abu su minėta ponia pasigedome dvasingos Lietuvos? Bet pasileisk dabar praeities laukais – prasidės odės pionieriškai vaikystei, dingusiam Vilniui, laisvės kovoms. Gretinimai, lyginimai, nostalgiški atsidūsėjimai. Dar teks prisiminti, jog proprosenelis buvo baudžiauninkas ir apskritai niekada neatostogaudavo. Nieko gero iš tokių šuolių. Kalvarijų turguj gali prisiklausyti panašių tekstų iki soties.

Jau verčiau kasmet prisiminsiu, kad dvasingumo priešas – tai vasara. Jai atiduodame dvasią, nesipriešindami ir net nemurmėdami. Nežinau, kaip Benediktas XVI atlaiko savuosius kalnus ir vasarnamius, gal neišeina iš koplytėlės ar šiaip yra užsigrūdinęs savo ypatingose pareigose. Bet mano jėgos per menkos, o mūsiškė koplytėlė šeštadieniais ūžia nuo vasaros švenčių, nepasislėpsi ten. Taip ir nudiriama nuo tavęs bet kas iš dvasios srities. Rodos, apokrifinėje Tomo evangelijoje Dievo karalystė lyginama su moterimi, kuri kiaurame ąsotyje nešėsi vandens. Pareina namo, o ąsotis tuščias. Tai nutiko, aišku, liepos mėnesį. Aplinkui dūzgiant bitėms ir sostinės svečiams. Iš pakiemių kylant dešrelių dūmams. Plevėsuojant baltoms palaidinėms. Su užuojauta žiūrint į tuos, kuriems nėra nei kur, nei dėl ko atostogauti.

Ir kaip dar ieškoti knygos ar protingų žodžių, kai šventai tiki, jog pasiusi nepamatęs jūros? Atsisveikinu su dvasingumu. Bent iki pirmųjų šalnų. Jeigu ką, net bažnytiniai įstatymai mano pusėje. Kas bus, tas bus. Prisidedu prie choro, skelbiančio, kad jau atostogos. Puoliau tiek, kad sutikčiau pavėpsoti ir nuo Palangos tilto.

Šaltinis: Julius Sasnauskas, „Atostogų miestas“, knygoje „Malonės akrobatika: iš gatvelių ir skverelių teologijos“. Pateiktas „Alma littera“ EPUB, ISBN 9786090106792; autorinių teisių kredite – 2006 m. OPF metaduomenų data – 2012-09-11; šio EPUB spausdinti puslapiai ir atskiro spaudos leidimo metai nepatvirtinti. Esė pabaigoje – 2005 07 21.

Kontekstas. Tai visas atskiras esė tekstas, datuotas 2005 m. liepos 21 d. Pasakotojas ironiškai kritikuoja vasarą ir atostogų įpročius, tačiau pripažįsta savo paties įsitraukimą.

Žodžiai. Dekalogas – Dešimt Dievo įsakymų. Ekumenizmas – krikščionių vienybės siekis. Apokrifinis tekstas – į įprastą biblinį kanoną neįtrauktas religinis raštas. Šiuos žodžius esė pasitelkia svarstydama dvasingumo sampratą; pasakotojo ironija nėra visiems privaloma poilsio taisyklė.

Kaip saviironija patikslina pasakotojo vertinimą?

Sasnausko esė „Atostogų miestas“ saviironija patikslina griežtą vasaros vertinimą: pasakotojas parodo, kad pats dalyvauja tame, ką kritikuoja. Pradžioje jis vardija turistus, prekybininkus ir atostogautojus, tačiau didžiausią neapykantą nukreipia į save. Ši sąrašo pabaiga neleidžia jam likti patogiu kitų teisėju. Kartojamas „Todėl“ primena jo paties alaus bokalą, neskaitomas knygas ir neįvykstantį prasmingą pokalbį. Metų laikui priskiriama kaltė dėl to ima atrodyti ir kaip pasiteisinimas. Vėliau prisimenamas vasarą skaitytas romanas bei disidentinis darbas sudaro prieštaravimą pradinei minčiai: tuo pačiu metų laiku galima gyventi kitaip. Klausimas, ar vasara tikrai kalta, trumpam atveria asmeninę atsakomybę. Tačiau pasakotojas neranda paprasto sprendimo ir pabaigoje prisideda prie atostogų choro. Pašiepta bendra formulė tampa jo paties žodžiais. Noras žiūrėti nuo Palangos tilto dar nėra įvykusi kelionė, bet išduoda jo pasirengimą priimti anksčiau niekintą poilsio vaizdą. Taip saviironija nesunaikina visos kritikos. Ji atskleidžia, kodėl žmogui sunku atsispirti net atpažintam spaudimui, ir saugo tekstą nuo vienpusiško vasaros ar svetimų įpročių pasmerkimo. Pasakotojo griežtumas todėl netampa įrodymu, kad jis pats gyvena geriau. Skaitytojas kviečiamas matyti ir patrauklią kritiką, ir nepatogią jos sakytojo padėtį.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir jo minimumo nuoskaitos šiai vienai pastraipai netaikomi.