Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip reginio stebėjimas priartina prie kitų žmonių?“ Aptark, kaip Jono Biliūno apsakymo pradžioje keičiasi pasakotojo dėmesys ir kokios priartėjimo ribos išlieka.

Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalys varo upės paviršiumi gilią vagą, bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėmis, kurios atšokdamos pavirsta nesuskaitoma daugybe nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šali, lekia paskui viena kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausias savo raštais audeklas blizga ir tviska saulėje įvairiausiomis savo spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo...

Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti... Toji plati upė, kuri, vingiuodamasi be galo, kiekviename žingsnyje maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai, – tat ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už jį gražesnė.

Šitai ant kalno iš anapus miškų pasirodė varpinės viršūnė, paskui – rausvas bažnyčios stogas, pagaliau staiga išlenda visas miestelis su išmėtytais kloniu ir pakalnėmis pilkais ir margais nameliais. Bažnyčia baltuoja pačioj aukščiausioj vietoj, tarsi visa ir visus laikydama po savo kojų, – ne tik savo dvasia išsikeldama aukščiau žmonių galvų ir minčių, bet ir pačiu savo pavidalu – aukščiau nuskurdusių trobelių.

– Kieno tas miestelis, kaip jis vadinas? – ateina man galvon mintis, ir ilgai dar į jį žiūriu, jau pasilikusį užpakalyje, vakaruose, ir tik iš tolo dar marguliuojantį savo namelių viršūnėmis.

Tai vėl išlenda iš tarpumiškės dvaras ar senas, apgriuvęs jau bokštas, savo dantuota viršūne atmenąs vidurinių amžių tvirtapilį, – ilgai stovi ant aukšto upės kranto ir pagaliau nyksta tolumoj...

Ir vėl kyla mintis: kam šis bokštas pastatytas? Ar jis gynė žmonių laisvę, ar dar labiau juos vergė? Dabar jis stovi dailus kaip pasaka, bet jo praeityje gal ir labai nelaimingos ir baisios paslaptys guli...

Ir nuo šitų dvarų ir bokštų, kurie mainosi paskui vienas kitą, už vienas kitą puikesni ir įvairesni, atkreipiau liūdnas savo akis į žaliuojančias pievas ir laukus, į išmėtytus Nemuno pakrančiais sodžius, kurie – iš vidurio upės į juos žiūrint – tarp šitų taip gražių prigimties paveikslų dar labiau prislėgti, nuskurdę ir tokie nelaimingi, pilki ir mažučiai išrodo.

Bet traukia jie prie savęs mano širdį ir mintis. Šitai tas ant kalnelio sodžius taip atmena man mano tėviškę. Juk ir čia tie patys žmonės su jų rūpesniais, vargais ir papročiais gyvena. Šitai tokia pat banda po krūmus lando, paupiais rėkauja tokie pat žąsų pulkai, kokius ir aš kadaise Šventosios pakrančiais ganydavau. Ir skraido mintys po šiuos klonius žaliuojančius, po šiuos kalnelius marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos, lepindamos prigimties gražumais jausmus ir širdį. Kaip karšta, iš pačios gilumos kylanti malda ramina prigimties dvasią... Bet kartu ir liūdna darosi: juk aš gyvenimo sąlygų jau pusiau atskirtas nuo tų sodiečių, tarsi išmestas iš jų tarpo... aš – inteligentas. Ir pasidaro taip gailu kažin ko tokio brangaus – tos praeities, kuri dar tebestovi mano omenėje taip graži, kaip žmonių pasaka, ir kuri jau niekados daugiau nebesugrįš, nebeatsikartos... Ir vėl atkreipiu savo akis į platų galingą Nemuną, tarsi nuo jo laukdamas širdies skausmų nutildymo. Bet kas jam silpno žmogaus mintys ar nuliūdimas! Sunkių garlaivių ir ilgos eilės sielių, kuriuos neša savo vandenų paviršiumi, ir tat ant savęs nejaučia. Šaltas ir gražus, plaukia jis romiai į jūrą ir nieko daugiau nenori žinoti. Bet aš žiūriu į jį, žiūriu...

Šitai priešais ateina sieliai: garlaivis greitai su jais susilygina. Eina jie taip iš palengvo, kad tik tik galima tat pasergėti. Jų viduryje stovi padirbdintos iš šiaudų būdelės, netoli jų liepsnoja mažos sukurtos ugnelės: ant jų kaba katilėliai. Ant abiejų galų sielių stovi po vieną ar du vyru. Nusitvėrę abiem rankom ilgus irklus, užgula ant jų visu savo kūnu, atsimeta priešakin ir paskui, sienojų atsispyrę, krūtines ištempę ir atsilošę, sunkiai sunkiai jie iriasi. Lyg nenoromis sielių priešakys iš palengvo sukasi nuo garlaivio upės vidurin, – ir sieliai, vandens nešami, slenka pro šalį. O vyrai iriasi ir iriasi. Ir taip ištisas dienas, nakvodami ant šalčio ir lietaus, šildydamies tik prie savo mažų ugnelių ir katilėlių. O galbūt labai iš tolo Šventąja ir Nerim atvarė jie tuos sielius Nemunan, galbūt tat mano matyti ar pažįstami žmonės arba net kaimynai, kuriuos jau seniai apleidau, bet kurių atsiminimas dar tebegyvena mano mintyse. Ir atsidėjęs pradedu žiūrėti į aukštą, nuo saulės pajuodavusį žmogų, kuris nustoja yręsis, žiūri į garlaivį ir kartu, rodosi, stebis į mane. Nežinau kodėl, man ateina mintis, kad tat turi būti kampininkas Vildžiūnas, kuris gale mūsų sodžiaus su didele šeimyna gyvena. Kaip tik jo stovyla, aukšta ir tvirta, kaip tik tokie pat gelsvi plaukai ir ūsai ir ant pečių kaip tik toks pat pilkas, apdriskęs čerkezėlis, kurį jis visados nešiodavo. Noriu surikti jam, kad mane pamatytų ir pažintų, bet sieliai jau lieka toli garlaivio užpakalyje, ir tik spėju mostelėti jam ranka, nors jis to nepastebi, nes vėl, visas išsitempęs, sunkiai iriasi...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Nemunu“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 127–130 (PDF p. 129–132); ISBN 978-9986-39-488-4.

Situacija. Pasakotojas keliauja garlaiviu Nemunu. Pateikta vientisa apsakymo pradžia. Vildžiūno atpažinimas yra pasakotojo spėjimas; sielininkas jo mosto nepastebi. Pasakotojo negalima savaime sutapatinti su autoriumi.

Žodžiai. Prigimtis čia – gamta; sodžius – kaimas; omenė – atmintis, mintys; sieliai – plukdyti surišti rąstai; sienojas – rąstas; kampininkas – kito būste gyvenantis neturtingas žmogus; stovyla – figūra, kūno sudėjimas; čerkezėlis – viršutinis drabužis. Išlaikyta šio leidimo rašyba ir formos.

Kaip reginio stebėjimas priartina prie kitų žmonių?

Jono Biliūno apsakymo „Nemunu“ pradžioje pasakotojas vis atidžiau žvelgia į regimos aplinkos žmones. Iš pradžių jį žavi upės bangos ir besikeičiantys krantai. Tačiau bokšto grožį lydi klausimas, ar jis gynė laisvę, ar vergė. Klausimas neatskleidžia pastato istorijos, bet sustabdo pasigėrėjimą. Pasakotojui rūpi, kieno patirtys slypi už matomo vaizdo. Toliau jis žiūri į nuskurdusius sodžius ir prisimena vaikystę. Tėviškę primenanti aplinka žadina artumą, kartu leidžia pajusti atsiskyrimą: dabar jis vadina save inteligentu. Šis atotrūkis nėra kaimiečių menkinimas, nes jų gyvenimas vis dar traukia jo mintis. Sielininkų aprašymas dėmesį sutelkia į kūną ir pastangas. Kartojamas veiksmažodis „iriasi“ verčia užtrukti prie nelengvo darbo, kurį iš garlaivio būtų galima palaikyti vien peizažo dalimi. Vienas vyras primena pažįstamą Vildžiūną, tad reginys įgyja asmeninį ryšį. Spėjimą stiprina išvardytos žmogaus išvaizdos detalės. Vis dėlto panašumas lieka spėjimas, o mostas ranka nesukuria susitikimo: darbininkas jo nepastebi. Šitaip žvilgsnio atidumas turi ribą. Jis priartina pasakotoją prie kito gyvenimo vaizduotėje, bet neužtikrina abipusio ryšio. Ištrauka rodo, kaip stebėjimas kelia naujus klausimus ir pažadina atmintį, nors žmogus fiziškai lieka keliautojas, praplaukiantis pro krantus bei sielius.

Pastraipa nuosekliai seka dėmesio kaitą. Gražūs krantai iškelia praeities klausimą, kaimas pažadina atmintį, o sieliai skatina stebėti dirbančius žmones. Paskutinė detalė leidžia apibendrinti ir šio priartėjimo ribą.

Redagavimo veiksmas. Savo pastraipoje pažymėk tris žvilgsnio kryptis ir parašyk, kokį naują klausimą kelia kiekviena. Paskutinę mintį patikrink pagal nepastebėtą mostą: ar nepramanei pokalbio arba patvirtinto atpažinimo?

Vienos mokomosios pastraipos savitikra. Pasirinkta 170–195 žodžių apimtis. Vienai pastraipai netaikomi viso PUPP darbo taškai ar jo minimumo nuoskaitos.