Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip priešprieša atskleidžia kalbančiojo požiūrį į save?“ Paaiškink kampo ir žibinto vaizdus, kartojamus „jie“ ir „aš“ bei širdies valymo reikšmę. Atskirk tai, kas pasakoma apie patirtą būseną, nuo kalbančiojo įsitikinimo apie ateitį.

Visų likimų buvo
po vieną ir po du,
bet man kuris jų teko,
minėti net skaudu…

Į svirną nukeliavęs
jau daug svečių radau.
Atėjo šeimininkas,
ir aš nusigandau.

Jis uždegė žibintą
taip šviesų, kaip ugnis,
o mano juodo kampo
nepasiekė karšta vilnis.

Girdėjau: šaukė, meldės,
svečiai už likimus…
Tik aš glūdėjau vienas,
nuskriaustas, bet ramus.

Jie žemės turtus matė,
o aš savos širdies…
Ir aš žinau, kad jie man
kada nors pavydės.

Jie brolį nužudyti
galėjo mirtinai;
o aš likau be keršto,
kaip vaikas amžinai.

Jie kito širdis kuopė,
savas suteršdami;
o aš valau tik savo -
ir sąžinė rami.

Šaltinis: Bernardas Brazdžionis, „Neregys“. Pateiktas „Antologijos“ nuorašas; konkretus spaudinys nenustatytas. Posmams patikrinti naudota: „Poezijos pilnatis“, Vilnius: Lietuvos kultūros fondas, „Sietynas“, 1989, p. 21 (PDF p. 22).

Žodžiai. Svirnas – pastatas grūdams laikyti; vilnis – banga; kuopti – valyti, tvarkyti. Prie eilėraščio pateiktame nuoraše nurodyta data 1927.IV.18.

Tekstas pateiktas pagal vartotojo nuorašą. Nuoroda veda į lygiagretų leidimą, kuriame skiriasi eilučių pradžios raidžių dydis ir kai kuri skyryba; šiame šaltinyje jie nepakeisti. Pagal to leidimo puslapį atkurti tik tarpai tarp septynių ketureilių.

Kaip priešprieša atskleidžia kalbančiojo požiūrį į save?

          Bernardo Brazdžionio eilėraštyje „Neregys“ priešprieša leidžia kalbančiajam nuo patirtos skriaudos pereiti prie pasitikėjimo savo laikysena. Pradžioje jis mini skaudų likimą, o karšta žibinto vilnis nepasiekia jo juodo kampo. Taip išryškėja atskirtis: bendroje svečių erdvėje kalbantysis lieka vienas. Tačiau junginys „nuskriaustas, bet ramus“ sujungia du skirtingus išgyvenimus. Skausmas išlieka, greta jo randasi ir galimybė kitaip vertinti save. Šį posūkį sustiprina kartojamas įvardžių „jie“ ir „aš“ gretinimas. Kitų žmonių regimus žemės turtus kalbantysis priešpriešina savos širdies turtui. Vertės ieškoma vidinėje laikysenoje, nors išorinės aplinkybės nepasikeičia. Pasakymas „kada nors pavydės“ atskleidžia jo įsitikinimą savo pasirinkimo verte; kitų pavydas dar nėra pasakojamas kaip įvykis. Paskutiniame posme ši skirtis išreiškiama širdies valymo vaizdu. Apie kitus sakoma, kad kuopdami svetimas širdis jie sutepa savąsias, o kalbantysis dėmesį kreipia į savo sąžinę. Veiksmažodžių kaita nuo „kuopė“ prie „valau“ suteikia jo laikysenai dabartinio veiksmo reikšmę. Ramybė galiausiai susiejama su tuo, kaip jis pats renkasi elgtis. Visas kitų žmonių vertinimas priklauso šiam kalbančiajam, todėl priešprieša pirmiausia atskleidžia jo požiūrį į save. Patirta stoka jo akyse nepanaikina gebėjimo atsisakyti keršto ir saugoti sąžinę.

Pastraipa aiškina, kaip keičiasi kalbančiojo savęs vertinimas. Skaudus likimas ir atskirtis išlieka, tačiau jis randa kitą vertės pagrindą. Šią kaitą jungia erdvės, įvardžių ir moralinio vaizdo priešpriešos.

Šiame eilėraštyje girdimas vieno kalbančiojo požiūris. Aiškinant jo vertės sampratą negalima iš neregystės ar turto turėjimo padaryti visiems žmonėms taikomos dorumo taisyklės.

Vienos mokomosios pastraipos savitikra. 170–195 žodžių apimtis yra šios klasės užduoties pasirinkimas; viso PUPP darbo taškai ir apimties nuoskaitos čia netaikomi.