Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip perteikiamas neišsakytas artumo poreikis?“ Remkis Joniuko noru prisiglausti, tyla ir pasakotojo parinktomis detalėmis. Paaiškink jų poveikį skaitytojui.

Šeštų metų Joniukas jau piemuo. Gano jis žąsis. Tiesa, tos žąsys svetimos. Bet Joniukas ir neatmena, kad jo tėvelis būtų kada nors žąsis laikęs. Ir kur tėveliui jos laikyti, jeigu jis gyvena miestely, tokioj sugriuvusioj nedidelėj trobelėj, ir žemės vieną mažą darželį teturi (ir tas, sako, esąs žydo Iršos). O ir tėvelio dabar nebėra. Kur jis yra, Joniukas pagaliau gerai nežino. Tik atmena, kad buvo apsiniaukusi, liūtinga diena, kai tėvelis su maišeliu ant pečių iš namų ėjo. Joniukas kaip tik tą dieną tupėjo susirietęs ant suolo: tai dairėsi bailiai po trobelę, tai žiūrėjo, kaip dideli vandens lašai varvėjo nuo langelių arba vyniodamies tarsi gyvi šliaužė per stiklą žemyn. Seniau tokią dieną Joniukas neiškęsdavo; atsiklaups, būdavo, ant suolo, primygs į šlapią stiklą savo pirštelį ir trina trina: toks dzyravimas jam buvo kaip gražiausia muzika. Bet tuo kartu bijojo: matė, kad visi nusiminę, tyli; tėvelis susirūpinęs avėsi kojas, motutė, mažąjį broliuką ant kelių turėdama, kniukčiodama verkė.

Atmena Joniukas, kad atėjo tada keletas moterų ir dėdė Jokūbas tėvelio išleistų. Visi dūsavo, dejavo, kalbėjo, kad reiksią toli, labai toli keliauti, kad ten galį užmušti, – ir kiekvienas prašė Dievo, kad tik nors gyvas grįžtų.

Nesuprato gerai Joniukas, ką tas visa reiškia, bet ir jo mažą širdelę tarsi replėmis kas krūtinėje suspaudė. O kai tėvelis visiems pradėjo sudie sakyti, kai motutė pradėjo balsu raudoti, Joniukas nušoko nuo suolo, nusitvėrė tėvelį už skverno ir verkė, verkė, visas drebėdamas, net jam gerklytė užkimo: jautė, kad atsitiko baisi, didelė nelaimė...

Tėvelis jį apkabino, pabučiavo galvon ir peržegnojo; paskum užsimetė ant pečių maišelį ir, visų lydimas, išėjo pro duris...

Ir ligi šios dienos nebematė Joniukas savo tėvelio. Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio riestainio ar saldumynų nupirkęs. Paliko Joniukas trobelėj su savo motute ir mažuoju broliuku vienas. Bet motutę jis ne taip mylėjo, kaip tėvelį, – labiau jos bijojo. Girdėjo kalbant, kad ta motutė esanti jam netikra; kad jis turėjęs kitą motutę, kuri numirusi ir jį visai dar mažą palikusi. Ką tas reiškia, Joniukas gerai nesuprato, tik matė, kad mažąjį broliuką antroji motutė daug labiau mylėjo, tuo tarpu jį labai dažnai ir skaudžiai baudė, visados barė. Ir Joniukui labai dabar buvo gaila savo tėvelio, bet kur jis yra ir kada pagrįš, apie tai paklausti motutės bijojo. Matydamas motutę turinčią ant savo kelių mažąjį broliuką, ne kartą ir jis norėdavo prieiti taip pat prie jos prisiglausti; jautė, kaip tat gera turėtų būti, bet nedrįso. Ir tik dar tylesnis paliko nekaip pirma. Dažniausiai sėdėjo per dieną ant krosnies, nes lauke buvo šalta, ir dirbo iš šakaliukų kryželius, kaip jį buvo tėvelis išmokęs. O kai motutė pradėdavo ant jo bartis, jis nulįsdavo pačian šakalynės kampelin ir iš tenai žiūrėdavo kaip kačiukas savo didelėm šviesiom akelėm. Tenai tupėdamas matė ateinančias apsilankytų pas motutę moteris, girdėjo, kaip motutė skundėsi, kad nėra ko valgyti, trūksta duonos, ir kalbėjo, kad jį, Joniuką, reiksią leisti piemenautų, jeigu tik kas priimsiąs, nes namie toks tik duoną dykai valgysiąs, o uždirbti negalėsiąs nieko. Moterys lingavo savo galvas, pritardamos motutei, ir pasigailėdamos žiūrėjo šakalynėn. O Joniukui, tų kalbų klausant, drebėjo širdelė krūtinėje ir sausos juodos duonos kąsnelis sustodavo gomury.

Pagaliau vieną dieną prieš Velykas pamatė nuo krosnies Joniukas, kad trobelėn įėjo kažin koks nepažįstamas žmogus, raudonais kailiniais apsivilkęs, ir, pagarbinęs Dievą, paklausė motutės:

– Na, kurgi tamstos piemuo?

Joniuko širdis sudrebėjo, tuos žodžius išgirdus.

Motutė liepė jam lipti iš šakalynės ir pabučiuoti „dėdei“ ranką.

Nepažįstamas dėdė apžiūrėjo Joniuką iš visų pusių, pakraipė galvą ir tarė:

– Ar nebus tik per mažas?

Paskui, prisikimšęs tabokos ir užsidegęs pypkę, pridūrė:

– Na, kai žąsims ganyti, bus geras ir toks. Kiekgi tamsta už jį norėtum?

Joniukas girdėjo, kaip „dėdė“ pradėjo su motute derėtis, kaip motutė prašė nors sykelį bulvių pridėti, matė, kaip tas „dėdė“ padavė motutei popierinį pinigą, ir suprato, kad jam su tuo žmogum reiks važiuoti.

– Na, taisykis, važiuosiva, – tarė „dėdė“. – Nebijok, gerai tave laikysiu: kasdien tris kartus lupsiu, kartą valgyti duosiu.

Taip pasakęs, susijuokė. Bet Joniukui, tuos žodžius girdint, juoktis visai nebebuvo noro. O čia dar motutė prašė to „dėdės“, kad gerai jį prižiūrėtų, negailėtų rykščių, jeigu neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas, nors namie negera buvo ant krosnies tupėti, išvažiavo apsiašarojęs, dar labiau susitraukęs nekaip pirma.

Bet ir naujojoj vietoj Joniukas iš palengvo apsiprato. Teisybė, tetulė buvo pikta, dažnai jį siuntinėdavo, dar dažniau bardavo, o ne kartą ir suduodavo, bet užtatai valgyt čia daugiau gaudavo nekaip namie. Iš pradžios jį pristatė prie mažo vaiko. Bet kai atšilo ir pradėjo skilti žąsiukai, naujas darbas atsirado: reikėjo jie lesinti ir saugoti. Kai visai sušilo, tetulė sudėjo žąsiukus anderion, išnešė pakluonės pievon, parūkė švęstomis žolėmis ir paleido ganytųs. Joniukas juos ganė, lesino ir saugojo nuo varnų. Kai žąsiukai pasiūgėjo, turėjo Joniukas kartu su kitais sodžiaus vaikais laukan juos varytis, – ir kartu ganė. Nors iš pradžios šalta rytais buvo, bet patiko tas darbas Joniukui: buvo ne vienas, krūvoj su kitais lakstė, žaidė.

Iš lauko matos nelabai toli miestelis, kur jo motutė gyvena; aplinkui gano galvijus, kur ne kur pakrūmėmis ilsis arkliai. Visi šitie daiktai Joniukui nežinomi, neregėti. Mato, kaip sodžiaus vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų jodinėti; mato, kaip važinėja, ir jis norėtų važinėti, nes prie tėvelio nebuvo to mėginęs, patyręs; girdi, kaip sodžiaus jaunimas arba ir piemenys dainas dainuoja, ir jis mėgina sau vienas dainuoti: tokios tos dainos linksmos, malonios. Klausos jų, ir jam taip gera, ramu randas. Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma, širdį aukštyn kelia.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Joniukas“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, sudarė Vytautas Girdzijauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p.156–159 (pateiktos kopijos PDF158–161); ISBN 978-9986-39-488-4.

Apie ištrauką. Pateikiama apsakymo pradžia. Berniuko istorija tęsiasi ir po šio fragmento. Žodžiais „dėdė“ ir „tetulė“ čia vadinami jį pasamdę svetimi šeimininkai.

Žodžiai. Piemuo – gyvulių ganytojas; sykelis – biralų saikas; anderion – į žąsiukams pernešti naudojamą indą. Dzyravimas čia nusako piršto braukimo per šlapią stiklą garsą. Senesnė konstrukcija „reikėjo jie lesinti“ reiškia „reikėjo juos lesinti“.

Kaip perteikiamas neišsakytas artumo poreikis?

          Jono Biliūno „Joniuko“ pradžioje neišsakytą artumo poreikį parodo berniuko norų ir veiksmų skirtumas. Matydamas motutės glėbyje mažąjį broliuką, Joniukas norėtų taip pat prisiglausti, tačiau prie jos neina. Pasakotojas įvardija troškimą ir baimę, todėl skaitytojas supranta tai, ko aplinkiniai iš vaiko neišgirsta. Ankstesnis tėvo apkabinimas leidžia pajusti, kokio švelnumo jam trūksta. Tėvui išėjus, berniukas dar labiau nutyla ir slepiasi šakalynėje. Palyginimas „kaip kačiukas“ pabrėžia jo mažumą ir priklausomybę nuo stipresnių žmonių. Žiūrėjimas iš kampelio pakeičia tiesų prašymą: Joniukas stebi šeimos gyvenimą, bet nedrįsta pats reikalauti jame šiltos vietos. Svarbu ir tai, kad kryželius jis daro tėvo išmokytu būdu. Šis kasdienis veiksmas palaiko prisiminimą apie artimą žmogų, nors pasakotojas nepasako, ką berniukas apie kryželius sąmoningai galvoja. Vėliau motutė svarsto, kiek jis galėtų uždirbti, o vaiko kūnas išduoda nerimą – duonos kąsnelis sustoja gomuryje. Taip greta ekonominių rūpesčių išryškėja asmeninis išgyvenimas. Pasakotojo dėmesys norui priglusti, tylai ir mažiems judesiams leidžia suprasti, kad ramiai sėdinčiam vaikui tebereikia artumo. Mažybiniai žodžiai „širdelė“ ir „kampelin“ dar priartina skaitytoją prie išsigandusio, apsaugos stokojančio berniuko. Jo tylėjimas šioje aplinkoje susijęs su baime būti atstumtam ar nubaustam.

Citata trumpa ir įjungta į aiškinimą. Pastraipa telkiasi į pateiktos pradžios santykius, neperpasakoja viso apsakymo.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Jai netaikomi viso PUPP darbo taškai ir jo apimties nuoskaitos.