Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip lėtėjantis judesys keičia kelionės prasmę?“ Remkis Juozo Apučio ištraukos pabaiga. Aptark tėvo prašymą, pasikartojančius judesio žodžius ir neįprastus aplinkos vaizdus.

Įstaigoje jo nepažino, ir vaikas dėl to nusiminė. Dėdės Šikidansas nebuvo matęs tiek arklių, kiek tasai, už stalo, žmonių. Dar sunkiai vaikas pateko ir į kabinetą, nes jau lauke toks raudonsprandis vyrukas sustabdė ir pasakė, kad darbas prie pabaigos, tegu užeina rytoj.

– Rytoj nenoriu, dabar!.. – piktai atsakė vaikas ir praėjo pro šalį, nebeklausydamas, kokius griausmus ant jo verčia tas vyriūkštis.

– Ko reikėjo? – tingiai paklausė žmogus, artindamasis nuo lango ir liepdamas uždaryti juoda oda apmuštas duris.

– Daktarai parašė. Anas – iš to šundaktario – vakar netiko.

Pasisvyruodamas žmogus neskubėdamas skaitė popierių, žengė vėl artyn lango, išsitraukė akinius, atrodė, jis negalėjo patikėti. Atsisukęs net pasižiūrėjo į vaiką.

– Ar pasiuto? Kaip galėjo parašyti?

– Kas pasiuto? Reikėjo, užtat parašė...

Žmogus dabar žiūrėjo į tą išstypusį vaiką, paskui vėl į popierių. Tas vaikas, tas žmogeliukas, buvo apsirengęs labai prastai, susiglamžęs, jo marškinių rankovė sulopyta.

– Tai ką – dabar gavai tą raštą?

– Prieš pusvalandį...

– Tai šunsnukiai! Jiems tik rašyti, tik ant kitų galvų krauti! – dūko žmogus ir puolė prie ragelio, ieškodamas vyriausiojo gydytojo, bet vyriausiasis, matyt, tam ir yra vyriausiasis, kad anksčiausiai išeitų, – žmogus jo neberado. Tada paklausė:

– O kur tavo tėvas?

– Ar ne vis tiek?

– Kur tėvas, klausiu?

– Guli ambulatorijos sode, bet jam sunku vaikščioti, ir jis čia negalės ateiti. Jis laukia manęs ambulatorijos sode. Jei labai reikia, galėčiau jus nuvesti ir parodyti.

Žmogus jau tikrai pyko. Tas vaikas su savo šiurkščiais atsakymais ėmė jį siutinti.

– Šunsnukiai, galvijai! – plūdosi, vis labiau įsivarydamas, bet vis dėlto sėdosi prie stalo, raukė kaktą, galvojo, pasikasė paausius, pamirkė plunksnakotį į apdulkėjusią violetinio rašalo rašalinę, kažką parašė, perbraukė, vėl pasimirkė plunksną ir vėl rašė. Pagaliau atrakino seifą, išėmė kapšį, iš jo ištraukė antspaudą, papūtė – labai atidžiai, rūpestingai – ir ilgai spaudė, atsargiai kraipydamas, kad aiškiai išeitų.

– Viskas! – tarė paduodamas raštą ir dabar jau šypsodamasis. – Pagaliau viskas, – pridūrė jis, užtrenkdamas ir užrakindamas seifą, o vaikas atsisveikino ir išėjo į paštą paduoti telegramą.

Senojoj vietoj, toj, kur paliko, tėvo neberado. Pamatė jį po kita obelim, ir nuo ankstesnės vietos iki tos buvo nusidriekusi ilga driūžė per žolę. Tėvas, matyt, miegojo, užsimetęs seną kepurę ant akių, ir sūnus valandėlę žiūrėjo į išvoliotą žolę, į spurdančius išguldytus dobilus. Nieko nesakęs jis nuėjo ir pakinkė arklį, apgręžė ratus, privažiavo arčiau, ir tada tėvą jau rado atsibudusį ir besitaisantį, jis nujautė, kad jau buvo laikas važiuoti.

– Viską sutvarkiau, vos paspėjau į paštą. Įpuoliau beuždarant duris... Taip gerai šiandien išėjo, – tarė tėvui.

– Labai gerai, vaike. Tu ir prisivarginai... Kad pasisekė, tai pasisekė... – Šypsodamasis žalsvai samaninėmis akimis jis žiūrėjo į brydę tarp obelų ir paaiškino: – Po truputį slinkau ir slinkau, kai saulė pradėdavo spiginti į akis.

– Aha, – atsakė sūnus, ir jie greitai išvažiavo, artėjo vakaras. Važiuojant per akmenimis grįstą miestelį, ratai smarkiai šokinėjo, arklys buvo išsiilgęs žingsnio, sūnaus rankos ir jis pats pavargęs, todėl viskas išėjo ne taip, kaip atvažiuojant, bet tėvas pasakė, kad jam ar nuo vaistų, ar šiaip, bet jau daug geriau, nereikia labai saugotis, tegu tranko. Pasukę į kitą gatvę, jie pavijo žmogų, ant svarbaus popieriaus uždėjusį antspaudą, jis vaiką atpažino, tėvas norėjo kelti kepurę, pasisveikinti, pasakyti ačiū, bet sūnus sulaikė jo pageltusią ranką.

Kai išvažiavo už miesto ir akmenų ant plento buvo nedaug, tėvas pats ėmė tampyti vadžias ir raginti arklį.

– No, – sakė jis. – Nusistovėjai per dieną, o aš nusigulėjau. Noo!..

Tiktai kai įvažiavo į savo kaimo laukus, kai ėmė labai pamažėle brėkšti, tėvas paprašė sūnų, kad važiuotų lėčiau, ir sūnus sutramdė įvarytą arklį, vėl ėmė saugotis akmenų ir tampyti vadžias. Tėvas sėdėjo tiesus, pakėlęs galvą, jo pavandeniavusios samaninės akys matė lygų, suvažinėtą kaimo keliuką. Šalia kelio buvo dobiliena, ir joje ant didelių ratų stovėjo arklinis grėblys, pavargęs ir negyvas, žiogas šoktelėjo ir sustingo ore, tenai, toliau, iš trobos į kiemą išėjo žilas kaimynas, susitvarkė dabar žmogus gyvenimą, anksčiau buvo pasimaišę, vis pildavo kieme, prie upeliūkščio, nedidelius antkapius, statydavo kryžius ir klūpodavo dienų dienas. Kaimynas iš lėto kėlė ranką ir taip pat iš lėto žiojosi kažką sakyti, bet neišsižiojo, taip ir liko stovėti – pažaliavęs ir svyruojantis; kitoj sodyboj vaikščiojo baltmarškinis senukas, klausydamasis, kaip ūžia bitelės aviliuose, žaliu ledu apsitraukusi dūlavo trečio kaimyno kūdra, išstybo pakelės medžiai, pasidarė plonyčiai kaip varvekliai, ant varinių vielų kabojo obuoliai obelyse.

Arklys lėtai lėtai kilnojo kojas, nuspirdamas pasitaikančius akmenis, ratai pasidarė tamsžaliai, ir sambrėškoj buvo sunku juos atskirti nuo žolės; margų karvių pulkai pamaži artėjo iš visų pusių, būriai avių iškišo liežuvius, bet nebliovė.

Vakarėjant jie važiavo artyn, prie namų, tėvas tebesėdėjo tiesus, žiūrėjo į priekį, sūnus jau pamatė keliuku atbėgant šuniuką. Žila motina stovėjo kieme tarp kalakutžolių, ant prijuostės susikeitusi rankas.

Šaltinis: Juozas Aputis, „Vakarėjant gražios dobilienos“, rinkinyje „Keleivio novelės“. Vartotojo pateiktas EPUB; įdėtame antraštiniame atvaizde nurodyta: Vaga, Vilnius, 1985.

Kontekstas. Sunkiai sergantis tėvas ir sūnus atvyko į rajono ambulatoriją. Pažyma reikalinga telegramai sūnaus broliui išsiųsti; ankstesnio felčerio rašto įstaigoje nepriėmė. Ištrauka prasideda vaikui su nauja pažyma grįžtant į įstaigą. Šikidansas, paminėtas pradžioje, buvo ankstesnis dėdės darbdavys.

Žodžiai. Kapšys – maišelis; brydė – žolėje išmintas arba išguldytas takelis. Telegrama – trumpa telegrafu siunčiama žinutė.

Kaip lėtėjantis judesys keičia kelionės prasmę?

Juozo Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ pabaigoje lėtėjantis judesys kelionę paverčia atidžiu buvimu pažįstamoje aplinkoje. Iš pradžių, išvažiavus už miesto, tėvas pats ragina arklį: po ilgo gulėjimo nori judėti greičiau. Todėl vėlesnis prašymas sulėtinti nėra vien jo silpnumo ženklas. Įvažiavęs į kaimo laukus, jis nori žiūrėti, o sūnus suvaldo arklį ir vėl saugosi akmenų. Pasakotojas aiškiai nurodo, kad kelią mato tėvo akys. Taip greta veiklaus berniuko atsiveria ir ligonio patirtis. Aplinkos vaizdai tarytum sulaiko akimirką: žiogas „sustingo ore“, kaimynas nebaigia sveikinimo, avys iškiša liežuvius, bet nebliauna. Tai ne įrodymas, kad gamta iš tiesų sustojo, o neįprastas vakaro reginys. Pakartojimas „lėtai lėtai“ priverčia ir skaitytoją užtrukti prie arklio žingsnių. Kelias jau nėra vien atstumas, kurį būtina įveikti po varginančios dienos: svarbus tampa pats matymas. Vaiko rūpestis reiškiasi prisitaikymu prie tėvo noro, tad lėtumas suartina abu veikėjus. Paskutiniame sakinyje pasirodanti kieme laukianti motina sustiprina namų artumą, tačiau veikėjai dar važiuoja. Toks neužbaigtas judėjimas leidžia branginti esamą akimirką nepažadant, kad tėvas pasveiks. Sutvarkyti reikalai suteikė galimybę išvykti, o neskubus kelias atskleidžia, ką sergančiam žmogui reiškia grįžti.

Pastraipa seka judėjimo pokytį: už miesto tėvas ragina arklį, namų laukuose prašo sulėtinti. Todėl lėtumas aiškinamas pagal jo vietą pasakojime ir pagal veikėjo norą.

Redagavimo veiksmas. Prie sakinio apie formą pridėk jo poveikį: ne vien „kartojamas žodis“, o ką kartojimas leidžia patirti. Išvada turi atsakyti, kuo kelias tapo veikėjams; vien būsimo atvykimo pažado neužtenka.

Vienos mokomosios pastraipos savitikra. 170–195 žodžiai yra šios užduoties apimtis. Viso PUPP darbo taškai ir jo minimumo nuoskaitos vienai pastraipai netaikomi.