Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip klausimai atskleidžia esė minties paiešką?“ Susiek klausimų seką su pradžios prisipažinimu ir vėlesne asmenine patirtimi.

Visa laimė, kad nesu nei mokslininkas, nei koks specialistas, todėl apie toleranciją galiu pasvarstyti tik iš praktinės, labai asmeninės pusės, ir nieko daugiau. Visa laimė, nes šios temos painumas ir sudėtingumas dažną kalbą ar diskusiją nuveda aklavietėn. Man nesyk yra taip nutikę, todėl išgirdęs žodį „tolerancija“ vis pagalvoju, ar įmanoma bent sau pačiam iki galo išsiaiškinti, kokių nuostatų ir elgesio jis laukia, kokia yra jo apimtis bei ribos.

Kai kitados tarpkonfesinių krikščionių kovų įkarštyje ėmė rastis ir vis drąsiau gyvuoti tolerancijos idealas, jo turinys buvo paprastas ir aiškus: tiesiog nelieti vieni kitų kraujo. Nežudyti ir nepersekioti žmogaus vien dėl to, kad jis laikosi kitokių religinių įsitikinimų. Neprimetinėti jam savo tiesos ugnimi ir kalaviju. Martynas Liuteris, vokiškosios tolerancijos „tėvas“, paliko garsią frazę: „Su eretikais reikia kovoti ne ugnimi, o raštais.“ Tiesa, pats didysis reformatorius gyvenimo pabaigoje griežtai smerkė bet kokius savo Bažnyčios skilimus ir laidė antisemitines pastabas. Tai tik dar sykį rodo, kaip nelengva net elementariausius teorinius tolerancijos principus paversti savo vidiniu nusistatymu bei nuoseklia praktika.

Visas XVIII ir XIX amžius toliau plėtojo ir gilino tolerancijos sąvoką. Švietimo epochos Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus turįs būti išganytas pagal savo gyvenimo būdą, jau yra kur kas daugiau negu pastangos nelieti kraujo ir su kitaminčiais kovoti žodžiais, o ne ugnimi. Katalikų bažnyčiai prireikė nemaža laiko, kol, atsisakiusi rūsčių XIX a. prakeiksmų sąžinės laisvei, ji pati aukščiausiu lygiu pripažino teisę kiekvienam asmeniui išpažinti ir skleisti savo religinius įsitikinimus.

Kone prieš pusšimtį metų įvykęs Vatikano II susirinkimas Tikėjimo laisvės deklaracijoje Dignitatis humanae iškilmingai skelbė: „Žmogiškasis asmuo turi tikėjimo laisvės teisę. Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“

Bažnyčiai pavyko ne tik apsiginkluoti formaliosios tolerancijos principais, bet ir siekti, kad žmogiškojo orumo suvokimas skatintų skirtingų visuomenės grupių bendrystę. Besivystanti ekumeninio judėjimo ir tarpreliginio dialogo praktika griovė priešiškumo ir nepasitikėjimo sienas tarp skirtingų krikščioniškųjų konfesijų, tarp krikščionių ir nekrikščionių, tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Užuot pasitenkinus tik drungna pakantumo, susitaikymo idėja, vis labiau augo poreikis kalbėtis ir bendrauti, išgirsti ir suprasti vieni kitus. Šioje srityje pasiekta tokių rezultatų, kurie net nesisapnavo drąsiausiems praėjusių amžių tolerancijos šaukliams. Užtenka paminėti vien garsiuosius Asyžiaus taikos susitikimus, kur kartu pasimelsti ir pasikalbėti susirenka visų didžiausių pasaulio religijų atstovai. Prasidėjęs popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva, šis forumas toliau tęsiamas ir Benedikto XVI. Šiųmetis Asyžiaus susitikimas buvo ypatingas tuo, kad kartu su religijų atstovais jame taip pat dalyvavo agnostikai, ateistai. Sakytum, tiesiog neįtikėtinas atvirumas ir tolerancijos triumfas.

Ko dar galėtume laukti ir tikėtis iš žodžio „tolerancija“? Kur jis toliau ves žmonių giminę, o šiuo konkrečiu atveju – religijų atstovus? Ir ko dar trūksta, kad vadinamoji „Asyžiaus dvasia“ reikštųsi ne tik pavieniais renginiais, bet ir pastovia nuostata, kuri nesvarstoma ir neįrodinėjama, o ja tiesiog gyvenama? Ar tai nėra iliuzija prisimenant, jog keturios didžiosios pasaulio religijos – krikščionybė, judaizmas, islamas ir budizmas – ir toliau vieninteliu tikru ir teisingu tikėjimu pripažįsta tik savąjį?

Tolerancijai, rodos, visai pakaktų to, kad skirtingų religijų išpažinėjai, užuot kariavę, draugiškai susitinka, bendrauja, kartu meldžiasi, dalijasi patirtimi, drauge siekia visuomenės gerovės. Kalbant apie ekumenizmą ar tarpreliginį dialogą, man kitados atrodė patrauklu ir teisinga mokytis vieniems iš kitų, praplėsti ir praturtinti save kitų religinių tradicijų lobiais. Antai iš Rytų krikščionybės mes, katalikai, galėtume pasisemti meilės liturgijai, o iš protestantiškųjų Bažnyčių – pagarbos Šventajam Raštui, giesmėms ir pamokslams. Judėjų tradicija mums atskleidžia mūsų šaknis, o kartu nuolat kreipia prie šiurpulingos Dievo didybės ir visagalybės. Islamas turi savo nepralenkiamus mistikus, be to, spinduliuoja tikėjimo drąsą, pasiaukojimą, ištikimybę. Budizmas savo ruožtu atveria meditacijos gelmes ir askezės išmintį.

Visus tuos dalykus šiaip ar taip esu pastebėjęs, suvokęs jų svarbą, vienaip ar kitaip siekęs pažint ir priimti. Dalyvaudamas stačiatikių ir liuteronų pamaldose, skaitydamas knygas, bendraudamas su tų religijų atstovais. Nepasakyčiau, kad rezultatai būtų puikūs. Visa, kuo žavėdavausi ir ką stengdavausi pasisavinti iš kitos religijos lobyno, galų gale taip ir likdavo kažin kur šalia, neprilipdavo, netapdavo savastimi. Pavydėjau Thomui Mertonui, kurio dvasinius raštus persunkęs Rytų aromatas. Pavydėjau Šventojo Rašto dėstytojui kunigų seminarijoje, kuris ekstazės pagautas giedodavo hebrajiškas psalmes. Na ir, žinoma, pačiam Pranciškui Asyžiečiui: jis kryžiaus žygių metu lyg niekur nieko šnekučiavosi su Egipto sultonu ir buvo gavęs dovanų muedzino ragą, kartais ir pats jį papūsdavo.

Mano gyvenime buvo tik du atsitikimai, kada svetima religinė tradicija kone stebuklingai tapo tikra savastimi. Pirmąsyk tai nutiko tarnaujant tarybinėje kariuomenėje Tichvino mieste prie Leningrado. Mūsų dalinys atlikdavo statybos darbus. Iš vieno objekto mus vežiodavo į kitą. Tuo metu dirbome Chvalovo kaimelyje keliasdešimt kilometrų nuo kareivinių. Reikėjo dengti kažin kokio pastato stogą, buvo žiema, šaltis, dar vėjas, žodžiu, nelinksma. Kaimelio pakraštyje stūksojo stačiatikių cerkvė, apgriuvusi, apleista, kaip įprasta anais laikais Rusijoje. Iš tolo vis žvilgčiodavau į jos liūdną bokštą ir pagalvodavau, kad mudu panašūs šioje vietoje. O sykį, paaukojęs pietų pertrauką, per pusnis nuklampojau prie tų griuvėsių. Viduje nuo išlikusių sienų į mane žvelgė apsilaupiusios freskos, rūstūs nepažįstamų šventųjų veidai, iš sniego kyšantis sulaužytas kryžius. Svaigo galva, kažin kas lyg užgiedojo aukštybėse, nė pats nepajutau, kaip ėmiau balsu melstis lietuviškai, rusiškai, lotyniškai. Net gražiausiose pasaulio katedrose vėliau nebuvo tokio dieviškumo srauto. Mano katalikybė ten, apgriuvusioje ir niekam nereikalingoje cerkvėje, įgijo rečiausią ir brangiausią patirtį, kuri iki šiol gyva, kurios niekur kitur negalėjau prisišaukti.

Šaltinis: Julius Sasnauskas, „Tolerancijos momentas“, knygoje „Pagaunama ir nepagaunama“. „Alma littera“, 2013, vartotojo pateiktas EPUB, ISBN 9786090108741; originalių pastraipų 1–9 ištrauka. Visos esė pabaigoje nurodyta: Tolerancijos centras Vilniuje, 2011 11 16.

Šaltinio laikas. Esė pabaigoje nurodyta 2011 m. lapkričio 16 d.; žodžiai „šiųmetis“ ir „prieš pusšimtį metų“ priklauso šiam kalbėjimo laikui.

Žodžiai. Cerkvė – stačiatikių maldos namai; ekumenizmas – krikščionių vienybės siekimas; liturgija – nustatyta bendrų religinių apeigų tvarka; askezė – sąmoningas savęs varžymas dėl dvasinių tikslų; muedzinas – musulmonus maldai kviečiantis žmogus. Eretiku religinėje polemikoje vadinamas nuo pripažintos tikėjimo doktrinos nukrypstantis asmuo.

Kaip klausimai atskleidžia esė minties paiešką?

          Sasnausko esė klausimai rodo, kad tolerancijos mintis tikrinama, o ne pateikiama kaip užbaigtas apibrėžimas. Pradžioje kalbantysis prisipažįsta nesąs specialistas ir abejoja, ar bent sau galėtų išsiaiškinti sąvokos ribas. Todėl vėlesnės istorinės žinios netampa neklystančio aiškintojo balsu. Po Asyžiaus susitikimų aprašymo klausimai ima sekti vienas kitą: ko dar tikėtis, kur tolerancija ves, ko trūksta pastoviai nuostatai? Tokia seka perkelia dėmesį nuo jau surengtos taikos šventės prie tolesnio žmonių elgesio. Skirtumas tarp renginio ir gyvenimo būdo neleidžia paskelbti darbo baigtu. Paskutinis šios sekos klausimas dar primena, kad religijos vieninteliu teisingu tikėjimu laiko savąjį. Taip išryškėja sunkumas: kaip artėti prie kito ir išsaugoti savo įsitikinimus? Į šią įtampą vėliau atsiliepia asmeninis prisiminimas. Stačiatikių cerkvėje patirta malda praturtina kalbančiojo katalikybę, todėl artumas nesutampa su paprastu tikėjimo pakeitimu. Pasakojimas nesuveda visų iškeltų klausimų į bendrą taisyklę; jis pateikia vieno žmogaus patirtą galimybę. Klausimai parengia skaitytoją šį prisiminimą priimti kaip ieškomo santykio pavyzdį. Jie kartu susieja plačią religinės tolerancijos istoriją su asmeniniu pasiryžimu tikrinti, ką iš tikrųjų reiškia pats sakomas žodis. Minties paieška dėl to išlieka atvira ir tada, kai prisiminimas jau papasakotas.

Taisydamas vieno klausimo atpasakojimą, pridėk paaiškinimą, ką jis pakeičia minties eigoje. Vien klaustukų skaičiaus analizė nepakeičia jų paskirties atskleidimo.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir apimties nuoskaitos šiai užduočiai netaikomi.