Užduotis. Parašyk vieną 170–190 žodžių pastraipą klausimu „Kaip kelio vaizdai susieja praeitį ir vaikų pasaulį?“ Pasirink bent du konkrečius vaizdus ir paaiškink, kaip raiška leidžia kartu matyti ankstesnį ir vaikų patiriamą laiką.

kelias namo, iš mokyklos, buvo toks ilgas

takeliu per sodą, kur neparemtos šakos lūžta
nuo obuolių (nedidelė mokykla įsikūrus
klebonijoj), praeidavom tolimiausiam kampe
apleistą koplyčią – pro išdaužtą rūsio langelį
dvelkė drėgmė ir tamsa, kas ten galėtų būti – šnekėjomės
                                      pašnibždom, bijojau
pažvelgti į vidų

paskui palei apgriuvusią
akmeninę tvorą (bažnyčia
sudegus per karą), tuščia šventoriuj: bėgimo takai
krepšinio aikštelė ir ištemptas
apiplyšęs tinklas tarp dviejų stulpų, varpinė
nugriauta, o kur yra varpas, taip toli
skambėdavęs tylų vakarą

pasukdavom
pro niekieno sodą, kur tik kelios
sunykę obelys, krūva akmenų, vietoj trobų, klėtis, čia
                                      įrengė lentpjūvę
kvepia lentos, pjuvenų balti minkšti kalnai, vežimukas
ant bėgių
kuriuo galėjom pasivažinėti
pro kapines, kur prisigrūsdavom
pilnus portfelius ir kišenes
kaštonų, prisirinkdavom
klevo lapų, įsidėt į knygą

toliau traukdavom parausviu, kur dar rasdavom gervuogių

turėjom po dvylika, gal po vienuolika metų
mano draugė ilgom geltonom kasom, Genutė
kita – garbiniuota galva, vardu Birutėlė
kalbėjomės apie skaitytas knygas, apie Troją
ir Hamletą

Šaltinis: Nijolė Miliauskaitė, „Širdies labirintas: poezijos rinktinė“, sudarė Janina Riškutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 147–148 (PDF p. 149–150); ISBN 978-9986-39-864-6.

Eilėraštis be pavadinimo. Jis atpažįstamas pagal pirmą eilutę. Leidinyje po tekstu nurodyta data – 1986.

Žodžiai. Klebonija – kunigo gyvenamasis namas; šventorius – teritorija aplink bažnyčią; klėtis – pastatas grūdams ir kitiems ūkio daiktams laikyti. Paliktos leidimo žodžių formos ir skyryba.

Kaip kelio vaizdai susieja praeitį ir vaikų pasaulį?

Kelio vaizdai susieja praeitį ir vaikų pasaulį, kai senų vietų žymės įsilieja į kasdienį ėjimą bei atradimus. Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje koplyčia kelia baimę dėl tamsaus rūsio, o sudegusios bažnyčios istorija įterpiama skliaustais. Taip trumpam praveriamas laikas, ankstesnis už prisimenamą kelionę. Sporto įrenginiai šventoriuje rodo naują vietos paskirtį, tačiau klausimas apie varpą primena dingusį garsą. Vaikų dabartis ankstesnės reikšmės visiškai neužgožia. Toliau lentpjūvės aprašymas atskleidžia kitokią santykio su vieta pusę. Nors čia likę buvusių trobų akmenys, vaikai pastebi lentų kvapą, minkštas pjuvenas ir vežimuką pasivažinėti. Istorinis nykimas ir žaidimo galimybė pasirodo greta, ir nė vienas iš šių aspektų netampa viso kraštovaizdžio paaiškinimu. Net kapinėse jiems svarbūs renkami kaštonai ir į knygą dedami lapai. Pojūčių ir veiksmų vardijimas leidžia matyti, kaip vieta tampa asmeniškai patirta. Pasikartojantį maršrutą nusako dažniniai veiksmažodžiai: prisimenama daug ėjimų, o ne viena ypatinga išvyka. Knygos įvaizdis pabaigoje pratęsiamas pokalbiu apie Troją ir Hamletą. Taip tarp pažįstamų vietų atsiranda erdvės ir skaitytiems pasauliams. Kelias išsaugo karo paliktus ženklus, bet kartu priklauso vaikams, kurie čia bijo, žaidžia, renkasi radinius ir kalbasi. Šis skirtingų patirčių sambūvis suteikia prisiminimui gyvybės ir neleidžia jo paversti vien pastatų sąrašu.

Pastraipa turi aiškinti vaizdų santykį, o ne išvardyti visas aplankomas vietas. Miestelio ar konkretaus karo iš teksto nenustatome.

Vienos 170–190 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Ši apimtis skirta užduočiai; atskirai pastraipai viso PUPP darbo minimumas ir taškai netaikomi.