Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip kartojamas nežinojimas keičia soneto mintį?“. Paaiškink, su kokiais veiksmais ir vaizdais jungiami pasikartojantys žodžiai, ir parodyk šių jungčių prasmę.

Mes nežinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly – puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.

Mes nežinom kodėl, bet darbuotis
Per šešias įtempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim švęsti šventes prabangias.

Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų

Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.

Šaltinis: Vytautas Mačernis, „Rudens sonetai“, 13, „XX a. lietuvių literatūros chrestomatija“, 2014, p. 270 (PDF p. 136); chrestomatijos bibliografijoje nurodyta „Po ūkanotu nežinios dangum“, Vilnius: Vaga, 1990.

Situacija ir vaizdai. Kalbama „mes“ vardu apie gyvenimą, darbą, abejones ir ieškojimą. Tiesos spinduliai bei ramybės dangus yra poetiniai vaizdai. Pateiktas visas 14 eilučių sonetas, datuotas Šarnelėje 1943 m. lapkričio 1 d.

Kaip kartojamas nežinojimas keičia soneto mintį?

Vytauto Mačernio tryliktajame rudens sonete kartojamas nežinojimas parodo, kad galutinio atsakymo stoka nesustabdo prasmingo gyvenimo. Žodžiai „Mes nežinome kam“ pradeda bendrą svarstymą, tačiau jungtukas „bet“ nukreipia į gyvenimą, kūrybą ir juoką. Abejonė dėl tikslo neatšaukia patiriamo džiaugsmo. Antrosios strofos pradžios žodžiai „Mes nežinom kodėl“ taip pat siejami su veikla: dirbama ir švenčiama. Trečią kartą grįžtanti mintis „Mes nežinome kaip“ apima patį pažinimo būdą. Tačiau žodžiai „vien ieškantį“ parodo, kad tiesos spinduliai siejami su paties žmogaus pastanga. Svarbus tampa aktyvus ieškojimas, o ne laukimas, kol visi atsakymai bus duoti. Pabaigoje ramybės dangus šviečia pro ašaras, tad skausmas nėra tiesiog ištrinamas. Kiekvienas pakartojimas iš naujo sujungia neaiškumą su galimybe veikti. Šitaip sonetas leidžia atskirti nežinojimą nuo bejėgiškumo: žmogus gali kurti, ieškoti ir patirti ramybę net neturėdamas išsamaus savo būties paaiškinimo.

Pastraipa seka tris panašias, tačiau ne tapačias nežinojimo formules.

Pirmųjų dviejų strofų pradžioje jungtukas „bet“ yra tame pačiame sakinyje, trečiojoje jis atsiranda kitoje eilutėje po dvitaškio. Tai nėra trys visiškai vienodi sakiniai. Pabaigos poetinė šviesa neįrodo, kad kalbantysis jau žino visus atsakymus.

Vienos analitinės pastraipos įsivertinimas.

Viso PUPP rašinio apimtis ir taškai šiai vienai mokomajai pastraipai netaikomi.