Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip garsų aprašymas sujungia gamtą ir žmonių gyvenimą?“ Atskleisk garsų seką, aptark bent vieną raiškos priemonę ir paaiškink jos reikšmę.

Pradžioje dera aprašyti Ežerų kraštą, kur gyveno Tomas. Šitas Europos sritis ilgai dengė ledynai, tad jų gamtovaizdis dvelkia šiaurės rūsčiu. Žemė čia daugiausia akmenuota, smėlinga, tinkanti auginti tiktai bulves, rugius, avižas ir linus. Dėl šios priežasties žmonės čia neiškirto miškų, kurie kiek švelnina atšiaurų klimatą ir apsaugo nuo Baltijos vėtrų. Miškuose dažniausiai pamatysi pušį bei eglę, yra taip pat beržų, ąžuolų ir skroblų, o visai neauga bukai – jų riba eina gerokai toliau į pietus. Per girias gali ilgai keliauti nė kiek neišvargindamas akių, nes medžių bendruomenės, kaip ir miestų gyventojai, turi nepakartojamų ypatybių – buriasi į guotus, juostas, salynus, tai šen, tai ten paženklintus kokiu nors keliūkščiu su smėlyje įspaustomis vėžėmis, miško trobele ar sena deguto virykla, kurios irstančias krosnis gožia žolės ir krūmokšniai. Ir visuomet nuo kokios nors kalvelės staiga išvysi žydrą ežero dubenį, kur suboluos vos pastebima krago dėmelė, o viršum nendrių nutįs praskrendančių ančių virtinė. Pelkynuose šičia peri daugybė vandens paukščių; pavasariop blyškiame šio krašto danguje vis aidi atsikartojantis perkūno oželių traškesys, tar tar tar: raitydami vis tas pačias akrobatines figūras, reiškiančias meilės žaidimus, jie išskleidžia savo plunksnų vairus, kuriuose vėjas ir sukelia tokį garsą. Šitas tylus traškesys ir tetervinų burbuliavimas (tarsi kažkur tolumoje virtų horizontas), ir tūkstančių varlių kurkimas pievose (nuo varlių skaičiaus pareina kiekis gandrų, susikrovusių lizdus ant trobesių ir daržinių stogų) – tai įprasčiausi šio metų laiko balsai. Tada ūmai nutirpus sniegui pražysta purienos ir žalčialankiai, smulkūs rausvai balti žiedeliai ant dar belapių krūmokšnių. Šitam kraštui būdingi du metų laikai, tarsi jam ir būtų sutverti: pavasaris ir ruduo – ilgas, dažniausiai giedras, kupinas mirkstančių linų kvapo, mintuvų tauškėjimo, iš toli atplaukiančių aidų. Žąsis tuomet pagauna nerimas, jos nevikriai kėsčioja sparnais, norėdamos kilti paskui laukines, kurios šaukia iš padangių. Pasitaiko kam nors į namus parsinešti gandrą sulaužytu sparnu: jis išsigelbėjo nuo mirties, kuriai bičiulį, nesugebantį pakilti į kelionę link Nilo, savo snapais pasmerkia gandrų bendrijos teisėjai; pasklinda gandas, kad tai vienur, tai kitur vilkas nusinešęs paršėką; iš miškų girdėti medžioklinių šunų koncertas: lėkdami loja – sopranas, bosas ir baritonas, vejasi žvėrį, ir iš melodijos pažinsi, ką seka pėdomis – zuikį ar stirną.

Gyvūnai čia sumišę, dar ne visai šiaurietiški. Pasitaiko baltųjų tetervinų, bet yra ir kurapkų. Voverės kailiukas žiemą pilkšvas, bet ne grynai pilkas. Yra dvi rūšys kiškių: vieni, paprasti, lygiai tokie pat žiemą ir vasarą, o antri, baltieji, keičia kailį, ir jų neatskirsi nuo sniego. Šis rūšių bendrabūvis teikia medžiagos mokslininkų apmąstymams; klausimas tampa sudėtingesnis dar ir todėl, kad, anot medžiotojų, paprastųjų kiškių yra du porūšiai – lauko ir miško, o pastarieji retsykiais dar poruojasi su baltaisiais.

Dar neseniai žmonės namuose pasidirbdindavo viską, ko reikėjo. Dėvėjo storą drobę, kurią moterys klosto ant žolės ir laisto vandeniu, kad išbaltų saulėje. Pasakų ir dainų metą, vėlų rudenį, būdavo, iš kuodelio pirštais peša sruogas, ritmingai stuksi ratelio paminos. Iš tų verpalų šeimininkės audė namų darbo staklėmis gelumbę, pavydžiai saugodamos rašto paslaptis: eglute, tinkleliu, vienos spalvos apmatai, kitos – ataudai. Šaukštus, kubilus bei ūkio reikmenis droždavo ir skaptuodavo patys, kaip, beje, ir klumpes. Vasarą dažniausiai nešiojo vyžas, pintas iš liepos karnų. Tiktai po Pirmojo pasaulinio karo ėmė kurtis pieno bendrovės, javų ir mėsos supirktuvės, tad pradėjo keistis ir kaimo gyventojų poreikiai.

Trobos čia statomos medinės, dengtos ne šiaudais, o gontais. Kibirai iš šulinių traukiami svirtimi – prie skelto stulpo pritaisyta kartimi, kurios vieną galą slegia svarmuo. Šeimininkių garbės dalykas – darželis prie įėjimo. Jame augina jurginus ir dedešvas, gėles, kurios linguoja aukštai pasienyje, o ne tokias, kurios puoštų tik žemę, pasislėpusios už tvoros.

Nuo šito visumos paveikslo dera pereiti prie Isos upės slėnio, upės, kuri dėl daugelio aplinkybių išsiskiria Ežerų krašte. Isa juoda, gili, vangiai tekanti, apaugusi tankiais karklynais; pro vandens lelijų lapus vietomis vos matosi jos paviršius; upė vinguriuoja per pievas, o abiejuose nuolaidžiuose jos šlaituose plyti laukai su derlingomis žemėmis. Slėnis yra palaiminga vieta dėl reto mūsų krašte juodžemio, vešlių sodų, o gal ir dėl nuošalumo, kuris niekuomet neslėgė čionykščių gyventojų. Kaimeliai šičia turtingesni nei kitur, sutūpę arba ties vieninteliu vieškeliu palei upę, arba aukščiau viršum jos, terasose, ir pavakare žvalgosi vienas į kitą langų šviesuliais per daubą, kuri kaip rezonuojanti dėžė atkartoja plaktuko dūžius, šunų lojimą ir žmonių balsus, – gal todėl slėnis taip garsėja savo senomis dainomis, kurias čia dainuoja atskirais balsais, niekada unisonu, visuomet stengdamiesi nurungti varžovus iš priešais esančio kaimo – gražiau, iš lėto užgesinti posmą. Tautosakos rinkėjai užrašė prie Isos daugelį motyvų, kurie siekia pagonybės laikus, kaip antai pasakojimą apie Mėnulį (pas mus jis vyras), atsikėlusį iš vedybinio guolio, kur jis miegojo su savo žmona – Saule.

Šaltinis: Česlavas Milošas, „Isos slėnis“. Iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda. Vilnius: Vaga, 1991. Lietuviško leidimo ISBN 5-415-00898-5 patvirtintas pateikto EPUB tituliniame ir autorinių teisių atvaizduose. EPUB teksto spausdinti puslapiai nenurodyti.

Kontekstas. Romano pradžioje pasakotojas nuo Ežerų krašto panoramos artėja prie Isos slėnio. Gamtos garsai, žmonių darbai ir dainos pristatomi kaip susijusi vietos visuma.

Žodžiai. Gontai – medinės stogo dengimo lentelės. Karnos – iš po medžio žievės imama pluoštinė medžiaga, iš kurios pindavo vyžas. Unisonu – vienu balsu, ta pačia melodine linija. Perkūno oželis – paukštis; jo skrydžio garsas čia įtrauktas į pavasario garsų aprašymą.

Kaip garsų aprašymas sujungia gamtą ir žmonių gyvenimą?

Milošo „Isos slėnio“ pradžioje garsų aprašymas sujungia gamtą ir žmonių gyvenimą, parodydamas bendrą jų ritmą. Iš pradžių pasakotojas vardija paukščių, varlių ir kitų gyvūnų balsus. Perkūno oželių traškesys perteikiamas garsažodžiu, o tetervinų burbuliavimas lyginamas su tolumoje verdančiu horizontu. Taip garsas išplečia matomą kraštovaizdį. Prie jo prisideda rudeninis mintuvų tauškėjimas ir ratelio paminų stuksenimas. Žmogaus darbas neatskiriamas nuo metų kaitos: jis turi savo laiką ir girdimą judesį. Medžioklinių šunų lojimas pavadinamas koncertu: taip tikras gyvūno balsas susiejamas su muzikos kalba. Galiausiai prie Isos esanti dauba apibūdinama kaip rezonuojanti dėžė, atkartojanti darbo, šunų ir žmonių garsus. Šis palyginimas paaiškina ir vietos ryšį su dainomis. Kaimai girdi vienas kitą ir stengiasi gražiau užbaigti posmą. Todėl bendruomenė nėra vien tyliai stovinčių namų sankaupa: jos erdvė skamba žmonių atsakais. Skirtingi balsai nesujungiami į unisoną, tad bendrumas išsaugo ir savitumą. Senų dainų paminėjimas garsų seką pratęsia per laiką. Vietos gyvenimas atsiveria kaip gamtos, darbo ir perduodamos kultūros ryšys. Šį ryšį sustiprina ir veiksmo tęstinumas: balsai keliauja nuo vieno kranto prie kito, todėl gamtinė dauba tampa girdimo žmonių bendravimo sąlyga.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo minimumas ir taškai šiai vienai pastraipai netaikomi.