Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip dėkojimas ir palyginimai atskleidžia artumą gamtai?“ Skaitytojui paaiškink, kaip kalbančiojo ryšį su aplinka kuria kreipinys į augalą, stirnos akių ir paukščio giesmės vaizdai.

Drėgnų pagriovių vingiorykšte,
ačiū, kad man padedi
panešt mano naštą.

Tik šiąnakt supratau,
kad tai stirnos akys
šviečia man tamsoje
kaip dvi žvaigždės.

Ir devynbalsės giesmė
nutiesė man kelią
kaip sidabro lyną
į begalybę.

Šaltinis: Janina Degutytė, „Artumas“. Vartotojo pateiktas „Antologijos“ tekstinis nuorašas; konkretaus spaudos leidimo duomenys ir puslapis nežinomi. Visas eilėraštis sutikrintas su NŠA virtualiojoje mokymosi aplinkoje pateikto raiškiojo skaitymo PDF p. 2.

Žodžiai. Pagriovys – vieta prie griovio; vingiorykštė – augalas; devynbalsė – giesmininkas paukštis. Panešt – sutrumpinta forma panešti. Pateiktame nuoraše prie eilėraščio nurodyta data 1983. VII.5.

Kaip dėkojimas ir palyginimai atskleidžia artumą gamtai?

Janinos Degutytės eilėraštyje „Artumas“ ryšį su gamta kuria padėka ir šviesos bei kelio vaizdai. Kalbantysis kreipiasi į vingiorykštę: „ačiū, kad man padedi“. Pagriovio augalas įasmeninamas, su juo kalbama tarsi su galinčiu išklausyti bičiuliu. Padėka iš karto nusako santykį: aplinka patiriama kaip atrama. Tačiau žodžiai „panešt mano naštą“ leidžia suprasti, kad sunkumas tebėra juntamas. Trumpas kreipinys, padėka ir įvardis „mano“ sukuria intymią pokalbio intonaciją. Toliau artumą išplečia naujas supratimas, pažymėtas žodžiais „Tik šiąnakt supratau“. Stirnos akys šviečia „kaip dvi žvaigždės“. Nedidelė gyvos būtybės detalė susiejama su naktinio dangaus šviesa, todėl tamsoje atsiranda orientyras. Padėka kreipiama į augalą, o vėlesniuose posmuose atsiranda gyvūnas ir paukštis: atramos erdvė palaipsniui plečiasi. Paskutiniame posme žvilgsnį papildo girdima devynbalsės giesmė. Jos nutiestas kelias palyginamas su sidabro lynu: neapčiuopiamas garsas virsta juntamos jungties vaizdu. Kryptis „į begalybę“ išplečia artimiausią aplinką už išmatuojamos vietos ribų. Taip eilėraštis nuo dėkingo kreipinio pereina prie šviesos ir kelio vaizdų. Jie leidžia pajusti ryšį su pasauliu išsaugant sunkumo patirtį. Artumas kuriamas pastebint, kad šalia esanti gyvybė gali palaikyti net tada, kai naštą vis dar tenka nešti.

Pastraipa seka eilėraščio raiškos kaitą: pirmiausia užmezgamas asmeniškas santykis su augalu, vėliau jį išplečia stirnos akių ir giesmės nutiesto kelio palyginimai. Taip aiškinama viena mintis apie patiriamą artumą.

Kreipinys ir palyginimai siejami su kalbančiojo patyrimu. Pastraipa nepaverčia jų biologiniu ar autobiografiniu paaiškinimu: dėmesys tenka eilėraščio kuriamam ryšiui su pasauliu.

Vienos mokomosios pastraipos savitikra. 170–195 žodžiai yra šios užduoties pasirinkimas; viso PUPP darbo taškai ir jo apimties nuoskaitos čia netaikomi.