Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip aušros vaizdas paryškina širdies nerimą?“ Paaiškink klasės draugui, kaip keičiasi dangaus ir žmogaus būsenų ryšys nuo pirmojo iki paskutinio posmo.

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsta ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Šaltinis: Maironis, „Užmigo žemė“, rinkinyje „Pavasario balsai“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus projekto „90 Maironio balsų“ tekstinė skaitmeninė publikacija; spaudos leidimo duomenys nenurodyti.

Žodžiai. Atilsis – poilsis, ramybė; atminimai – prisiminimai. „Dangaus akys“ ir „nakties šviesybės“ – poetiniai žvaigždžių vaizdai. Eilutėje „Neužmigdys naktis žvaigždės“ sakoma, kad naktis neužmigdys žvaigždės; eilutėje „Nenuramins širdis troškimų“ – kad širdis nenuramins savo troškimų.

Kaip aušros vaizdas paryškina širdies nerimą?

Maironio eilėraštyje „Užmigo žemė“ aušros vaizdas paryškina širdies nerimą, nes gamtos pasikeitimas nežada vidinio atilsio. Pradžioje mieganti žemė gretinama su neužgęstančiomis žvaigždėmis. Dangaus akių metafora suteikia nakties vaizdui gyvumo, o jaunos krūtinės budėjimas suartina žmogų su dangumi. Ir žvaigždžių, ir žmogaus nepasiekia miegas. Antrajame ketureilyje šis panašumas pratęsiamas: naktis neužmigdys žvaigždės, širdis nenuramins troškimų. Gretimos eilutės leidžia pajusti atkaklų budėjimą. Dvasios ieškojimas lieka mįslingas, nes prisiminimų turinys ir troškimo tikslas neįvardyti. Trečiasis posmas numato pokytį: nušvitus aušrai nakties šviesybės užsimerks. Taip pratęsiamas akių vaizdas, tačiau dangaus ir žmogaus būsenos išsiskiria. Žvaigždžių budėjimas turi numatomą pabaigą, o širdžiai atilsis nežadamas. Eilutė „Neras tik atilsio širdis“ išskiria vidinę būseną iš gamtos kaitos. Būsimojo laiko veiksmažodžiai leidžia numatyti rytą ir kartu nusakyti išliekantį nerimą. Paskutinis vilties vaizdas sustiprina šį atskirumą. Pirmos dvi paskutinio posmo eilutės numato dangaus pokytį, kitos dvi išlaiko širdies nerimą. Aušros šviesa todėl nesukuria laimingos atomazgos: ji padeda suprasti, kad išorinis šviesėjimas ir žmogaus savijauta gali nesutapti. Eilėraščio pabaiga sugrąžina prie pradžioje nemigusios jaunos krūtinės. Dabar jos nerimas dar ryškesnis, nes numatoma, jog jis tęsis ir pasibaigus nakčiai.

Eilėraščio pradžioje dangaus ir žmogaus budėjimas sugretinami, o pabaigoje jų numatomos būsenos išsiskiria. Pastraipos mintį plėtoja ši vaizdų kaita.

Akių vaizdo sugrįžimas sieja posmus: pradžioje jos negęsta, vėliau užsimerks. Todėl aušra sustiprina neatitikimą tarp laikino dangaus budėjimo ir širdžiai numatomo nerimo. Tekstas nusako poetinę būseną, o konkrečios jos priežasties neatskleidžia.

Vienos išplėtotos mokomosios pastraipos įsivertinimas. 170–195 žodžių apimtis parinkta šiai klasės užduočiai. Vienai pastraipai netaikoma viso PUPP rašinio taškų lentelė ar jo apimties nuoskaitos.