Užduotis. Parašyk vieną argumentuotą pastraipą tema „Ką abejingumas pasako apie žmogaus atsakomybę?“. Remkis Katrės nukritimu ir Vingių elgesiu po nelaimės. Atskirk, kas pasakojama kaip įvykis ir kas yra veikėjos išgyvenama mintis.

Pačiame pietų įniršime, tik griaustinis – turrrurrrur!! čia pat, rodos, ant galvos. Kaip tik elektra užgavo visitelius, sujudo kaip skruzdėlės, per skruzdyną sukirtus. Kiekvienas nusigandęs žvalgėsi į debesis. Pamišo ir pietūs: kitas pavalgęs, kitas ne, vieni, pasigrobę grėblius, sausąjį šieną metė į kupsčius arba krovėsi vežimus. Kiti išlakstė arklių atsivesti. Šienas pjauti niekam neberūpėjo, puolė tik išdžiovintojo gelbėti.

Vingiai taip pat bruzdėjo. Tėvas brizgilais nešinas landė po alksnynus; Katrė vertė į kūgį; Jonas, atsigulęs ant pilvo, baigė iš lauknešės pieną srėbti. Vežimas prikrautas jau stovėjo.

– Skubėk, Joneli! – skraidino Katrė, – reikia apgrėbstyti ir priveržti vežimą; tėvelis netruks arklius suvokti.

– Taigi taigi kaipgis, vis į mane žiūrit... Taigi lipk ant vežimo!

Katrė pasistatė šalia vežimo kartį, įsikibusi šoko ant tekinio, paskui ant vežėčios ir užsirito ant viršaus šieno. Atsistojusi šaukė:

– Ko bestovi? Grėbstyk, duokš kartį, skubėk, debesys jau čia pat!

– Taigi taigi, laidyk gerklę!

Jonas atsidėjęs darbavosi. Katrė ant vežimo nekantrybe degė.

– Kas čia tau yra? Čiupinėkis, antai tėvas parjoja, mesk virvę greičiau! – skraidino vyrą, pati įmanydama iš kailio išsinerti.

Pradėjo Jonas veržti. Kiek patrauks, virvė pakšt, nutrūkusi. Sumegs, pradės veržti, ir vėl pakšt, ir vėl čiupinės, kol sumegs. Katrė apmaudu niekur nesitvėrė. Vėjas jau pakilo šniokšti; sukinėdamosi po pakūges, kilnojo nuo žemės šieno pluoštelius; kur sausesni, laidė į aukštą. Žaibai blizga, perkūnija kas kartas tankiau gruma.

– Giltinių atpūtnagiau! – sušuko ant Jono, – užmesk virvę ant karties, aš priturėsiu. Veržk!

Ir vėl virvė pakšt! Prijojo tėvas.

– Ar dar nepasitaisėt? Lietus jau ant nosies... Kiti jau važiuoja.

– Taigi, kad virvė trūksta!

Tėvas pripuolė, vadžias pririšo, suėmė kartu su virve.

– Spausk, užgulk kartį, tu ištiža! – šaukė ant Katrės, – o tu čia!

Sukibo abudu veržti. Tik kartis trakšt pusiau, kaip spriegs Katrę nuo vežimo, net kojos pakėžėjo! Laimė dar, kad pasitaikino ant pakūgės.

Čia lietaus pirmieji lašai stambūs pradėjo jau pakšnoti. Vingiai mato, jog nieko nebus: skubinai pasikinkę, sukrito nors ant nepriveržto vežimo, be atžvilgos nulėkė namo. Katrė atsikėlusi apsižvalgė; maža kas tepastebėjo jos nukritimą, nes kiekvienas skuba, kiekvienas savim rūpinasi, nelabai tesistebi į kitus. Buvo beeinanti namo, bet galva svaiguliuoja, kojos dreba, todėl lindo į kūgį, nes jau iš tiesų pradėjo lyti.

Katrė, parkritusi šiene, skaudžiai atsidūsėjo.

– Kas ten manęs laukia!.. Tokios tai meilės trokšta mano širdis? Kad bent būtų prisiartinęs, bent žvilgterėjęs... Kad taip būčiau negyvai užsimušusi, vis tiek, o gal dar pasidžiaugtų?! Toks tai užmokestis už mano darbą ir vargus... Bevelyčiau varlele šokavusi, neko į tokių beširdžių nagus pakliuvusi... Eisiu prie tėvelių, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės... O ar padės ką?.. Sukelsiu tik triukšmą, ir be to mano broleliai baudžiasi Joną priperti... Ką tai padės, jam širdies neįdės! Kuo vilkas gimė, tuo ir karš; jei geruoju nieko nepadeda, piktuoju nė tiek. Dievaliau, mano Dievaliau! tokia tai mano laimė, ir nė mažiausios viltelės nėra...

Katrės karštos ašaros rietėjo; debesys slinko, lietus retėjo, perkūnija kaskart toliau grumėjo.

– Br, kaip nekenčiu tinginių! Bepigu dar, kad jis mane mylėtų, bent vieną žodelį už mane užtartų... Kad bent išauštų kuomet geresnė dienelė!

Pamažu Katrės širdies skausmas raminosi, karštos ašaros vėso, pavargusios akys merkėsi, rūstūs paveikslai jaukėjo. Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti, glaudėsi su mažu kūdikėliu, pagaliau viskas persimainė į sapną.

Vyrai, parlėkę namo, su vežimu stačiai įpuolė į daržinę. Belaukdami Katrės pareinant, Jonas užmigo, tėvas, atkinkęs arklius, pavarė į apluoką, pats spruko į trobą. Juokdamosi pasakojo motinai, kaip marti nusitelžė nuo vežimo.

– Katrės neraus giltinė, bet tas vaikas galėjo nusigąsti, – pasirūpino motina.

– Ne toks jisai kvailys, nesirūpink! – juokėsi tėvas. – Nė skersas nepažvelgė, paliko bedrybsančią.

– Na, žinai gi, užmigs, by tik pasiliko!.. Pirma kas jos vikrumas buvo, kas gašumas, o dabar amžina tingine pavirto! Negana mat vežimo nebemoka nukrauti, bet ir po namus ištižo kaip kantaplė: nebesivalo, nebesišvarina, nosim ardama čiužinėja po sąšlavas ir purvynus kaip amžinoji nevaleika!

– Taigi ir dabar neparsivelka, nė vežimo nėra kam iškimšti.

Šaltinis: Žemaitė, „Marti“, „Rytą giedra: autobiografija, apsakymai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2005, p. 187–226; ištrauka pagal „Šaltinių“ tekstą.

Situacija. Katrė su Jonu ir jo tėvu dirba per šienapjūtę. Artėjant lietui reikia sutvirtinti šieno vežimą. Ištraukoje minima motina yra Jono motina Vingienė.

Žodžiai. Kartis – ilgas medinis strypas, čia skirtas šienui ant vežimo prispausti; pakūgė – šieno krūva; brizgilas – apynasris arkliui vedžioti; apluokas – aptverta ganykla. Išlaikytos literatūrinio teksto formos; puslapių tekstas ir išnašų žymės pašalinti.

Ką abejingumas pasako apie žmogaus atsakomybę?

Abejingumas atskleidžia atsakomybės stoką tada, kai šalia dirbantis žmogus tampa mažiau svarbus už darbo rezultatą. Žemaitės „Marčioje“, vyrams veržiant šieno vežimą, lūžta kartis ir Katrė nusviedžiama ant šieno krūvos. Artėjantis lietus skatina skubėti, tačiau Vingiai išvažiuoja jos neapžiūrėję. Katrė mėgina eiti namo, bet jai svaigsta galva ir dreba kojos, todėl slepiasi šiene. Šios detalės parodo tikrą pagalbos poreikį. Jos mintis, kad vyras galėjo bent prisiartinti ar pažvelgti, išreiškia labai kuklų artumo troškimą. Namie Vingis apie nelaimę pasakoja juokdamasis, o Katrės laukiančiam Jonui rūpi, kas iškraus vežimą. Nukentėjusio žmogaus būsena neįtraukiama į jų svarstymą. Taigi nelaimė išryškina, kaip jie supranta bendrą darbą: Katrės pastanga reikalinga, tačiau jos savijauta nustumiama į šalį. Atsakomybė šioje situacijoje turėtų apimti dėmesį žmogui, kurio darbu naudojamasi, ypač kai jam atsitinka nelaimė.

Pastraipoje darbo įvykis ir reakcija į jį sujungiami į atsakomybės argumentą.

Tikslumas. Jonas dalyvauja veržiant vežimą; negalima sakyti, kad jis visiškai nedirba. Nukritimas šiame epizode nesibaigia Katrės mirtimi. Vėlesnė baigtis neįrodo konkretaus medicininio šios nelaimės poveikio. Katrės mintis, kad kiti gal džiaugtųsi jos žūtimi, perteikia jos skausmą; tai nėra papasakotas toks jų veiksmas.

Kas tas vaikas? Vingienė nerimauja, kad galėjo nusigąsti jos sūnus Jonas. Tėvo atsakymas apie į Katrę nepažvelgusį žmogų padeda šią nuorodą suprasti. Nereikia jos automatiškai priskirti negimusiam kūdikiui.

Vienos argumentuotos pastraipos įsivertinimas.

Viso PUPP darbo apimties ir taškų negalima taikyti šiai vienai mokomajai pastraipai.