Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar vaizduotė padeda ištverti laukimą?“. Pirmą argumentą pagrįsk Irkos patirtimi, antrą – aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija. Aptark, kuo vaizduotė padeda ir kas tebelieka laukiama.

Įbėgusi į kalnelį sodno gale ir pamačius, kad saulė jau tik puse veido težiūri pro savo auksinio rūmo angą, Irka skubiai surinko savo lėles ir nuėjo namo. Ji niekados neužsimiršta teleidžiama būti sodne lig saulutei nusileidus. Kartais dar būtų darbo prie namelio arba taip būtų gera dar valandėlę palaigyti su Džimu, bet ką padarysi? Mamytė taip liepia, o mamytės klauso visi mandagūs vaikai. Antra vertus, Irkai malonu daryti ką nors drauge su saulute. Saulutė, prisižaidusi ir prisijuokusi visą dieną padangėse, tuojau pasislėps savo namuose, ir Irka, prisibėgiojusi ištisą dieną sodne ir kieme, taip pat pasislėps savuosiuose. Ji sparčiai sparčiai kilnoja kojytes, nenorėdama pasiduoti saulei pralenkiama. Paskui ją trypsi savo baisiai kreivomis ir trumpomis kojomis Džim, jos širdingiausias prietelis ir vienintelis draugas – juodas kaip aksomas taksas ilgu, melancholingu veidu ir ausimis lig žemės. Irka pagautomis akimis žiūri į saulutės namą. Ak, jos gražumas! Visas auksinis auksitelaitis, o stogas rausvas kaip rožių žiedai, o langai violetiniai lyg žibutės. Prieš namą vartai įvairiaspalviai, spinduliuota karūna papuošti. Šviesu, linksma turi būti tame name. O Irkos namai štai tokie niūrūs ir tamsūs, ir tušti... mamytės nėra, tad pryšakinės durys užrakintos, ir Irka gauna eiti aplinkui. Pro virtuvę bruzda Liudvė, su kuria Irka turi didelio noro pasikalbėti, o Džim tuo tarpu pašmirinėti po slaptingus virtuvės kampus. Bet Liudvei reikia eiti į ledinę, į malkinę, į dešimtį kitų vietų, tad Irkai nieko daugiau nebelieka, tik eiti toliau. Ji eina per visą eilę didelių, tuščių, apmirusių kambarių, kuriuose brėkis, išlindęs jau iš kampų, slenka į vidurį. Mergelės žingsnelių aidas lekia iš vieno kambario į kitą, žadindamas miegančius baldus. Jie bunda, purtos ir tiesias, tikėdamies su džiaugsminga viltim tuojau ką nors ant jų atsisėsiant, į juos atsiremsiant, šiltą, gyvą ranką ant jų padėsiant, maloniai jais pasigrožėsiant, laukdamies tuojau išgirsią linksmą pašnekesį ir juoką. Bet aidas akimirksniu tilsta – ir jie vėl sukniubę nerias į savo miegą. Tik valgomajame budriai tikčioja laikrodis, o kažkur kitame užklydęs uodas dainuoja savo aukštu diskantu.

Įėjus į erdvų vaikų kambarį su viena tiktai našlaitiškai baltuojančia lovele, Irka tuojau imasi darbo. Reikia kuo greičiausiai guldyti lėles, nes vaikams nesveika gulti vėlai. Pataisius joms lovas, ji klupdo jas poteriauti. Nors jai mamytė niekados neliepia melstis, ji dėlto žino, kad taip reikia, ir jos lėlės meldžias kiekvieną vakarą. Pati atsiklaupus greta, ji balsu kalba maldos žodžius: „Tėve mūsų, kursai esi danguje... ir duok mums duonos... ir atleisk mūsų kaltes. Amen“.

Irka žino, kad ten yra dar daugiau žodžių, bet niekaip jų neatsimena. Liudvė dabar vis neturi laiko ją pamokyti, o mamytė, jos prašoma, sako, kad kaip ji užaugsianti ir norėsianti melstis, tai ir išmoksianti. Bet kad ji dabar nori, kaip kiti vaikai kad daro.

Tuo tarpu visai subrėško, ir kelios žvaigždutės žvilgterėjo pro langą. Irka skubiai klosto lėles ir, paėmusi Džimą, kurs jau buvo nesnaudžiąs savo pintinėje, kelia jį ant lango, o paskui pati įsilipusi sėdas greta jo.

Į padanges jau išbėgo gerokas žvaigždžių būrelis, ir priešais langą, virš seno maumedžio, jau uoliai mirkčioja Irkai jos mylimiausioji žvaigždutė. Mylimiausia dėl to, kad visados žiūri į pat Irkos langą ir kad taip linksmai linksmai kinknoja jai auksinę galvelę. Bet Irka myli ir kitas – visas visas – nuo tol laiko, kaip išgirdo nuo Liudvės, kad žvaigždelės – tai mirusieji ir nuėjusieji į dangų vaikai. Jiems ten labai labai gera. Dievulis yra jų tėvelis, o Dievulio motina – jų mamytė. Ir jie visados yra drauge – ne taip, kaip Irkos tėveliai. Ji čia su mamyte, o tėvelis toli toli Kaune. Kai jie visi buvo drauge, buvo taip linksma. Paskui ji ir mamytė atvažiavo čia. Buvo žiema, šalta. Paskui Kalėdos. Irkai mamytė parėdė eglelę, bet buvo nelabai linksma, nes tėvelio nebuvo. Paskui tėvelis parašė pasiilgęs Irkos, ir ji važiavo į Kauną su tetule Brone. Su tėveliu matė kinematografe liūtą ir dramblį, gėrė tokio saldaus šokolado cukrainėje. Paskui tėvelis vėl atvažiavo ir atvežė Džimą... Dabar nebeatvažiuoja ir nebeatvažiuoja... Ir nei Dievulis, nei Dievulio mamytė niekados nesivažinėja su visokiais reikalais – Dievulis turi daug angelų ir siuntinėja juos, kur reikia. O Irkos mamytė vis tai šen, tai ten ir bevažiuojanti. Dabar mat tokie sunkūs laikai, reikia visiems patiems darbuotis – nebėra ką siuntinėti. Ir tie žmonės taip baisiai vagia, reikia pačiai mamytei vis saugoti ir prižiūrėti. O danguje tikriausiai niekas nevagia. Į dangų tas teeina, kas neturi nuodėmės, sako Liudvė. O vogti – nuodėmė. Irka žino: ko mamytė neleidžia daryti, tai yra nuodėmė. Danguje yra tie vaikai, kurie klausė mamytės; jie visi ten labai mandagūs ir geri. Ir kaip toms žvaigždutėms linksma danguje – jų tiek daug, tiek daug! Kad kartais išbėgs viso pažaisti į dangaus pievą, tiek jų yra, kiek gėlių toje pievoje pas malūną. Net mamytė sakosi negalinti jų suskaityti. Nebent tėvelis... Kai tėvelis atvažiuos, ji paklaus... Ak, kuomet atvažiuos tėvelis! Jau taip seniai seniai yra buvęs – kai atvežė Džimą – tuomet dar buvo pavasaris, ir juodu ėjo žibučių į mišką, o dabar jau ir obuoliai prinokę, jau ruduo. Koks tėvelis geras, kad jai atvežė Džimą! Ji taip labai myli savo tėvelį. Ji prašė, kad jis nebevažiuotų į tą Kauną, kad čia drauge gyventų. Bet tėvelis sako: „Negalima, Irka, reikalai taip liepia, nieko nepadarysi“. Fe! bjaurūs, bjaurūs tie reikalai! Irka jų nekenčia.

– Juk pas jus, danguje, nėra reikalų? – klausia ji žvaigždelių.

Žvaigždelės šypso, krato galveles ir, aukso akelėmis mirkčiodamos, kugžda:

– Nėra, Irka, nėra!

Irka, sunkiai atsiduksėjusi, lenkias prie Džimo.

– Ar matai, Džim, danguje nėra reikalų. Laimingos žvaigždutės!

Bet Džim nieko nebegirdi. Negalėdamas lydėti savo ponios į svajonių karalystę, jis nuvyko kitur – į sapnų šalį ir saldžiai miega, padėjęs ant Irkos kelių savo smailų snukutį. Tad Irka, nenorėdama vyti savo favorito iš to laimingojo krašto, švelnitelaičiai glosto jį savo mažute rankele ir vėl, atsikreipus į žvaigždes, tęsia toliau savo pasakojimus.

Dabar, mamytei su reikalais išvažiavus, jai nebėra taip ilgu, nes ji kiaurą dieną žaidžia su Džimu, o vakare kalbasi su jomis. Tik kai lytus lyja ir Dievulio mamytė neišleidžia žvaigždučių pabėgioti, – tai jai taip ilgu ilgu.

Šaltinis: Šatrijos Ragana, „Raštai“, t. 2: „Apsakymai, dramos kūriniai, straipsniai“, parengė Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Margi raštai, 2008; „Šaltinių“ skaitmeninė atranka „Apsakymai ir vaizdeliai“, PDF p. 20–21.

Veikėjai ir situacija. Irka gyvena su motina, o jos tėvas – Kaune. Pateikta apsakymo pradžia. Mergaitė grįžta iš sodo, prižiūri lėles ir, laukdama motinos, kalbasi su žvaigždėmis. Džim yra jos šuo taksas, Liudvė dirba namuose. Pasakotojas kalba trečiuoju asmeniu ir perteikia Irkos mintis. Žvaigždžių šeima ir atsakymai priklauso jos vaizduotei; pašnekesys atskleidžia ilgesį būti kartu.

Žodžiai. Brėkis – prieblanda; prietelis – bičiulis; pryšakinės – priekinės; ledinė – patalpa maistui šaltai laikyti; diskantas – aukštas balso skambesys; kinknoti – linkčioti galva; kugždėti – šnabždėti. Išlaikytos šio leidimo formos. Išnašos numeris po žodžio brėkis pašalintas iš pateikimo, jo paaiškinimas yra čia.

Ar vaizduotė padeda ištverti laukimą?

Laukiant laikas gali slinkti lėtai, ypač kai neaišku, kada susitiksime su brangiu žmogumi. Tuomet mintyse kuriami vaizdai suteikia galimybę bent trumpam pasijusti arčiau to, ko ilgimės. Manau, vaizduotė padeda ištverti laukimą, nes sukuria bendrumo patirtį ir leidžia laukimo laiką paversti kūryba. Vis dėlto žmogaus ilgesys gali išlikti ir tada, kai jis užsiima įdomia veikla.

Šatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija“ pradžioje mergaitė laukia motinos ir ilgisi Kaune gyvenančio tėvo. Žvelgdama į žvaigždes ji įsivaizduoja šeimą, kurios nariai visada drauge. Taip dangaus vaizdas išreiškia jos pačios troškimą. Paklaustos apie reikalus žvaigždės mintyse jai atsako, kad jų neturi. Šis pokalbis suteikia progą išsakyti tai, kas mergaitei rūpi, nors šalia nėra ją išklausančio žmogaus. Irka myluoja užmigusį šunį ir toliau pasakoja žvaigždėms. Tačiau lietingomis dienomis, kai jų nematyti, jai vėl labai ilgu. Vadinasi, vaizduotės suteikta draugija palaiko, bet artimo žmogaus poreikis lieka.

Vaizduotė taip pat gali paskatinti kurti iš to, kas yra aplinkui. Įsivaizduokime mokinį, po būrelio kartu su tėčiu laukiantį vėluojančio autobuso. Berniukas išsitrauktų užrašinę ir pradėtų piešti komiksą. Stotelės stogas jo piešinyje galėtų tapti kosminio laivo sparnu, o autobusas – įgulos laukiančiu aparatu. Tėtis pasiūlytų vieną veikėją, sūnus pratęstų jo nuotykį. Taip laukdami abu rastų bendrą užsiėmimą. Autobusas dėl piešimo neatvažiuotų greičiau, tačiau laukimo laikas įgytų turinį. Mokinys turėtų galimybę išbandyti savo sumanymą ir pasidalyti juo su tėčiu. Tokia kūryba padėtų dėmesį nukreipti nuo susierzinimo į tai, ką galima nuveikti dabar.

Taigi vaizduotė palengvina laukimą, kai leidžia išsakyti ilgesį ar sukurti įdomų užsiėmimą. Irkos pokalbis su žvaigždėmis ir įsivaizduotas komiksas parodo skirtingas šios pagalbos galimybes. Kartu išlieka svarbus tikras bendravimas: kūryba gali jį palaikyti, o laukiamas susitikimas tebeturi savo vertę.

Pirmas argumentas remiasi vaizduotėje patiriama draugija: Irka žvaigždėms pasako savo ilgesį ir mintyse girdi jų atsakymus. Antras nagrinėja laukimo metu kuriamą veiklą bei bendrą pasakojimą su tėčiu. Tai aiškiai įsivaizduota kasdienė scena, ne apsakymo įvykis.

Pasakotojas kalba trečiuoju asmeniu, perteikdamas vaiko suvokimą. Žvaigždžių šeima ir balsai nėra astronominis paaiškinimas. Ištraukos pabaigoje motinos sugrįžimas dar neparodytas, o tėvo atvažiavimas tik prisimenamas ir laukiamas.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Šios užduoties 250–300 žodžių apimtis ir keturių pastraipų sandara yra mokymosi modelis.

Lentelėje pateikti didžiausi galimi taškai; jie nėra suteikti pavyzdžiui. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai remtis literatūros ar kultūros žiniomis. Sukurtas kasdienis atvejis padeda mokytis aiškinti mintį.

Dviem ženklais atskirk, kas vyksta tikrovėje, o kas – Irkos vaizduotėje. Tada savo juodraštyje pabrauk po vieną konkretų laukimo palengvėjimo ženklą kiekvienoje dėstymo pastraipoje. Patikrink, ar pagalbos nepaverti pažadu, kad ilgesys visai išnyks.