Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar užrašyta data padeda suprasti įvykio svarbą?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta ištrauka, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, ką suteikia laiko žyma ir kokių aplinkybių jai suprasti dar prireikia.

Esame įpratę rašyti ir kalbėti apie savo gyvenimo trumpumą, apie tai, kad jis greit ir nesulaikomai bėga. Kuo daugiau turi metų, tuo jis greitesnis. Nespėji apsižiūrėti, o jau vėl Kalėdos, Nauji Metai, pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Ir dar. Kai buvai jaunas, viskas rodėsi dar prieš akis, o štai jau dairaisi atgal, norėdamas suprasti, kokią šliūžę gyvenime po savęs palikai. Gyvenimo tėkmė laiką labai suspaudžia, suglaudžia dienas, mėnesius, metus. Taip jis jaučiamas psichologiškai. Visokiais būdais bandai stabdyt gyvenimą, jį gręždamas atgal, kaip raitelis įsibėgėjusį žirgą. Kaip gera būti jaunam, kai dar neturi praeities. O pagyvenęs tą praeitį nešiesi kaip savo kuprą.

Tačiau kaip istorija gyvenimas vis dėlto yra gana ilgas. Man jo pradžia be galo tolima, jau lyg ir ne mano, įstrigusi visai kitame laike, kurį miglotai atkuria vaizduotė, ištraukdama iš nebūties kartais gana padrikus vaizdus, balsus, žodžius, veidus, spalvas, tarsi būtum atsiradęs labai seniai iš kažkokio pirmykščio sapno, kurį pats ir susapnavai. Visokie istoriniai įvykiai gyvenimą labai pailgina, o tų įvykių, nors ir ne visada labai skaudžių, man teko su kaupu patirti. Tada gyvenimas atrodo ilgesnis negu iš tikrųjų jį gyvenai. O jį dar pailgina knygos, istorijos pažinimas, menas.

Ką galiu tikro parašyti apie save? Štai kažką prisimenu, o gerai nežinau, kada tai buvo, kaip, kodėl. Metai, mėnuo, diena? Išliko naivus mokyklinis dienoraštis su datomis. Keista, bet ten beveik nieko nėra įrašyta, kas buvo svarbiausia, kas turėjo reikšmės ne vien mano tolimesniam gyvenimui, kūrybai, bet ir visai Lietuvai, ir ką dabar bandau prisiminti, atkurti, ištraukti iš tamsių atminties užkaborių. Juk tuo metu, kada rašinėjau tame sąsiuvinyje, dar priešinosi miškas, nyko išvežtųjų sodybos, siautėjo enkavedistai, įvairūs perėjūnai žmones ginė į kolchozus, konfiskuodami gyvulius, padargus, pastatus.

Tada akys, rodos, nematė viso to, ką praregėjau vėliau, jau įnikęs į literatūrą, poeziją, kuri vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvo visai nesvarbu: koks nors žvilgsnis, sode augęs medis, kiemo žole nubėgantis vėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdą besileidžiantis gandras.

Visa, ką rašysiu, nebus dokumentiškai tikslu. Ta praeitis taip atrodo dabar, rašant, o po kelių metų ji vėl atrodys kitaip. Savo rašiniuose jau esu kai ką apie save papasakojęs. Dabar juos skaitydamas pats nustembu, kad tie patys dalykai jau atrodo kitaip, persišviečia per visai kitus patyrimus, įvykius. Ir šiandien rašant daug kas bus netikslu, rašau tik apie tai, kas susigulėjo atmintyje, kas jos perdirbta, ką matau savo vaizduotėje. Juk tikrųjų savo buvusio gyvenimo ženklų jau nematau, nes jų beveik ir neliko.

Pertvarkydamas praeitį, visą laiką veikia JISAI, kuriuo kažkada buvau aš ir kurio jau nėra. Pagaliau prisiminimai yra mąstymo arba apmąstymo būdas apie save, savo gyvenimą, jo prasmę. Jie skleidžiasi atmintyje iššaukti kokių nors įvykių, nuotaikų, sapnų, ligų, kūrybos, noro pasipasakoti, paaiškinti ar pasiteisinti, ir vėl dingsta. Jie yra liudytojai, atsakinėjant į savo paties ar gyvenimo, kūrybos užduotus klausimus. Šitaip savojo gyvenimo istorija tampa Istorija.

Atmintis labai daug ką nuslepia, perkuria, ir aš jau niekada nesužinosiu, ką mačiau kažkada, sakysime, gulinėdamas pievoje ant Šlynos kranto, vieną gražų gegužės vakarą prie trobos sėdėdamas ant suolelio, ką ten galvojau nieko neveikdamas. Nors tada kažkas manyje labai svarbaus vyko, ką pradėjau suprasti suaugęs, kurdamas eilėraščius, dabar rašydamas šiuos žodžius. Ar ne kūryba visa tai padeda suprasti ir suteikia prasmės dalykams, kurie, rodos, jau seniai užmiršti? Taigi ar kūryba nėra ypatinga, kartais į praeitį nugrimzdusios atminties balsas, aidas, bangos?

Be galo daug svarbių konkrečių atsitikimų atminties „diskelyje“ atmesta, ištrinta, o kartais palikta tai, kas, rodos, visiškai nereikšminga, laikina, atsitiktina. Atmintis nuolat perkuria, pats sau ne visada esu tas, kurį matė kiti, prisimena arba aš prisimenu. Prisiminimai yra labiau gyvenimo filosofija nei konkrečių įvykių dokumentaliai tikslūs aprašymai, nors to tikroviškumo visokiais būdais siekiama arba jis imituojamas. Vis dėlto siekiama užgriebti ką nors tikro, ką nors, kas buvo, ką matei, kas įvyko, ką norėtum visą laiką turėti savo atmintyje.

Šaltinis: Marcelijus Martinaitis, „Mes gyvenome. Biografiniai užrašai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, skyriaus „Dievo duotas“ pradžia, p. 5–6. ISBN 978-9986-39-621-5..

Biografinių užrašų ištrauka. Pasakotojas svarsto, kaip dabartinė patirtis perkuria prisiminimus; atminties netikslumas čia aptariamas paties autoriaus.

Ar užrašyta data padeda suprasti įvykio svarbą?

Data padeda atskirti vieną įvykį nuo kito ir prisiminti jų eilę. Vis dėlto šalia skaičių reikia paaiškinimo, kas tada vyko ir kodėl tai prisimename. Užrašyta diena gali tapti atrama supratimui, jeigu vėliau sugrįžtame prie pačios patirties.

Martinaičio biografiniuose užrašuose „Mes gyvenome“ pasakotojas turi išlikusį mokyklinį dienoraštį su datomis. Jis nustemba, kad sąsiuvinyje beveik neužrašė dabar svarbiais laikomų įvykių. Aplink vyko prievartiniai žmonių gyvenimo pokyčiai, tačiau anuometinis rašantysis jų reikšmės dar neaprėpė. Vėliau literatūra padėjo kitaip suprasti ir tokius smulkius įspūdžius kaip medis ar gyvulio akys. Taigi užrašas išlaiko laiko žymą, o jo prasmė gali paaiškėti daug vėliau. Pasakotojas pripažįsta atminties netikslumą ir kartu siekia atrasti tikrus praeities pėdsakus. Dienoraščio spragas jis svarsto kaip savo ankstesnio matymo ribą.

Datos naudą galėtume patikrinti įsivaizduojamoje augalų stebėjimo užduotyje. Tarkime, mokinė sąsiuvinyje pažymėtų dieną, kada išdygo pirmas pupelės daigas. Toks įrašas leistų suskaičiuoti laukimo trukmę ir palyginti kitų indelių dygimą. Tačiau po mėnesio jis dar nepaaiškintų, kodėl augalėlio stiebas iš pradžių linko į vieną pusę. Jeigu greta datos būtų užrašyta, kur stovėjo indelis ir kada jis buvo perkeltas, atsirastų daugiau atramų pokyčiui suprasti. Pridėtas piešinys padėtų tikrinti, ką mokinė iš tiesų pastebėjo. Vėliau skaitydama savo užrašus ji galėtų atskirti tuometinį stebėjimą nuo dabartinio spėjimo. Mokinei tektų dar patikrinti, ar toks spėjimas dera su kitų dienų pastabomis. Vienas piešinys viso augimo proceso neatstotų. Anksčiau menkas indelio perkėlimo įrašas tuomet galėtų pasirodyti svarbus visam stebėjimui.

Todėl įvykio svarbai suprasti naudinga išsaugoti ir laiką, ir jo aplinkybes. Dienoraštis ar stebėjimų sąsiuvinis suteikia atramų, kurias dabartinis žmogus dar turi apmąstyti. Tiksli data padeda klausti, o atsakymą plečia dėmesingai užrašyta ir iš naujo įvertinta patirtis.

Rašinio atsakymas sąlyginis: data gali padėti tikslinti įvykį, o jo reikšmei suprasti reikia aplinkybių bei vėlesnio apmąstymo. Abi dėstymo pastraipos parodo, kaip tai vyksta.

Kasdienis atvejis nuosekliai pateiktas tariamąja nuosaka. Jis moko tikslinti vieną užrašą, o ne įrodyti augimo priežastį iš vieno piešinio. Ši užrašymo analogija neprilygina klasės užduoties ištraukoje minimai istorinei prievartai. Išvada sujungia laiko žymos naudą ir aplinkybių supratimą.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP kuriamam tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šios klasės pratybos tikslas – 250–300 žodžių ir keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Pateikti kriterijų maksimumai, pavyzdžiui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikalingas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas atvejis moko konkretinti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, o ne visiems PUPP tekstams nustatyta forma.