Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar pirmas įspūdis patikimai atskleidžia žmogaus būdą?“ Pasitelk pateiktą laišką ir kitą aiškiai įvardytą įsivaizduojamą kasdienį atvejį. Parodyk, kokia nauja informacija galėtų pakeisti pradinį vertinimą.

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

1. Su manimi šnekėjosi prigimties dosniai apdovanotas tavo draugas. Jau pirmieji jo žodžiai parodė, kiek turi dvasios, kiek gabumų, kiek yra pasiekęs. Ko naujas puodas prigeria, tuo ir senas atsiduos. Juk kalbėjo jis ne iš anksto pasiruošęs, bet užkluptas staiga. Ir susikaupęs vos galėjo valdyti drovumą, gerą jaunystės bruožą: raudonis jį pylė ir pylė. Kiek numanau, šitaip bus ir tada, kai jis sustiprės ir atsikratys visokių ydų, net kai taps išminčiumi. Juk jokia išmintis neišgydo įgimtų kūno ir sielos ydų. Jos menas susilpnina, bet nenugali to, kas įgyta gimstant. 2. Kai kuriuos net ir labai ištvermingus vyrus žmonių akivaizdoje išpila prakaitas, lyg būtų nuvargę ar sušilę, kai kuriems besiruošiant kalbėti dreba keliai, kai kuriems dantys barška, liežuvis pinasi, lūpos neprasiveria. Šito niekada nepašalina nei mokslas, nei patyrimas, čia savo jėgą rodo prigimtis, net ir patiems stipriausiems primindama apie save tokiomis ydomis. 3. Esu įsitikinęs, kad prie anų trūkumų priklauso ir raudonis, nejučiomis nutvieskiantis net oriausius vyrus. Dažniau jis ištinka jaunuolius: šie karštesni, švelnesnės odos. Bet ne rečiau aplanko ir patyrusius bei senus žmones. Kai kurių labiausiai ir reikia bijotis tada, kai parausta, tarsi būtų pametę visą gėdą. 4. Sula būdavo labiausiai pašėlęs, kai kraujas plūstelėdavo jam į galvą. Nebuvo jautresnio veido už Pompėjaus, jis visada rausdavo žmonių akivaizdoje, ypač susirinkimuose. Prisimenu nuraudus Fabijaną, kai liudininku buvo įvestas į senatą, ir tas drovumas nuostabiai jam tiko. 5. Tai įvyksta ne dėl silpnos dvasios, bet dėl naujų aplinkybių, kurios net ir nebaugindamos jaudina neužsigrūdinusius ir turinčius įgimtą kūno polinkį raudonuoti. Mat vieni – ramaus kraujo, o kiti – veržlaus, judraus, greitai mušančio į galvą. Kaip sakiau, šito neišvarys jokia išmintis. 6. Ji valdytų visą gamtą, jei galėtų išrauti bet kokias ydas. Kas mums buvo duota gimstant, ką lėmė kūno sandara, išliks, nors siela ir smarkiai, ir ilgai save tobulintų. To nei uždrausi, nei juo labiau prisišauksi. 7. Pamėgdžiojantys aistras, išreiškiantys baimę ir drebulį, pavaizduojantys liūdesį vaidybos menininkai gėdijimąsi mėgina mėgdžioti šitaip: nuleidžia galvą, kalba tyliai, nudelbę akis įsmeigia į žemę. Tačiau nepajėgia prisiversti parausti; nei raudonio sulaikysi, nei prisikviesi. Čia išmintis nieko nežada, niekuo nepadeda. Tokie dalykai niekam nepavaldūs – ateina neliepti, neliepti dingsta.

8. Jau laiškas prašo pabaigos. Štai ji, naudinga ir sveikatinga, įsidėki giliai į širdį: „Mums reikia išsirinkti kokį nors dorą žmogų ir visada turėti prieš akis, idant gyventume taip, tarsi jis mus stebėtų, ir viską darytume taip, tarsi jis matytų.“ 9. Šitaip, mielas Lucilijau, moko Epikūras. Duoda mums sargą ar vadovą, – ir teisingai: daugelis netampa nusidėjėliais, kai besiruošiant nusidėti atsiranda liudininkas. Tegul mūsų siela išsirenka ką nors, ko prisibijotų, ką gerbdama doriau tvarkytų net slapčiausius reikalus. Laimingas tas, kuris taiso kitą ne tik šalia stovėdamas, bet ir būdamas tik mintyse. Laimingas tas, kuris gali kitą taip gerbti, kad vien prisiminęs jį tobulėja ir tvarkosi. Kas sugeba taip gerbti, tas greitai pats bus gerbiamas. 10. Taigi išsirinki Katoną. O jei jis tau atrodo per griežtas, išsirinki nuolaidesnį vyrą – Lelijų. Išsirinki tokį, kurio ir gyvenimas, ir kalba, ir veidas, atspindintis sielą, tau patiks. Tegul jis visada bus ar tavo sargas, ar pavyzdys. Kartoju, mums reikia žmogaus, kurio pavyzdžiu klostytųsi mūsų būdas, nes kreives ištiesina tik liniuotė. Liki sveikas.

Šaltinis: Lucijus Anėjus Seneka, „Laiškai Lucilijui“, XI laiškas; iš lotynų kalbos vertė Dalia Dilytė. Pateiktas „Sofoklio“ pataisyto leidimo EPUB, ISBN 978-609-444-198-1; vertimo ir leidyklos autorių teisių kredite – 2016 m. Spausdinti puslapiai šioje kopijoje nenurodyti.

Žodžiai ir vardai. Sula ir Pompėjus – romėnų politiniai veikėjai; Fabijanas – filosofas; Katonas ir Lelijus pabaigoje siūlomi kaip doros pavyzdžiai. Raudonį laiške Seneka aptaria remdamasis antikos supratimu apie kūną; tai autoriaus argumentas, o ne šiuolaikinė medicinos rekomendacija. Pabaigos citata priskirta Epikūrui. Išlaikyti dešimt numeruotų skirsnių ir dvi originalios teksto pastraipos; kreipinys pateiktas atskirai.

Ar pirmas įspūdis patikimai atskleidžia žmogaus būdą?

Pirmą kartą sutikę žmogų greitai pastebime jo balsą, judesius ar tylėjimą. Iš šių ženklų norisi susidaryti aiškią nuomonę. Vis dėlto pirmas įspūdis dažnai pasako tik apie vieną susitikimą. Žmogaus būdą patikimiau suprantame stebėdami jo veiksmus ir tikslindami pirminį vertinimą.

Senekos vienuoliktajame laiške aprašytas gabus Lucilijaus draugas kalbėdamas parausta. Autorius matomą drovumą aptaria atskirai nuo pasiektų gebėjimų. Teiginiu „ne dėl silpnos dvasios“ jis prieštarauja skubotam išorės vertinimui. Toliau minimi Sula ir Fabijanas: vieno paraudimas siejamas su pašėlimu, kito drovumas jam gražiai dera. Panaši reakcija dar nesuteikia pagrindo abu žmones vertinti vienodai. Šie pavyzdžiai svarbūs kaip laiško argumentas, kad regimo požymio prasmė priklauso ir nuo aplinkybių. Seneka paskui siūlo rinktis dorą pavyzdį, kuris padėtų tvarkyti savo elgesį. Taip svarstymas pereina prie to, kaip žmogus gyvena ir ką pasirenka. Vien raudonis jo moralinio portreto nesudaro.

Įsivaizduokime naujoką mokyklos laikraščio redakcijoje. Per pirmą susitikimą jis mažai kalbėtų, todėl keli komandos nariai palaikytų jį nesidominčiu darbu. Gavęs du straipsnių juodraščius, mokinys atidžiai juos perskaitytų. Pastebėtų, kad vienoje citatoje trūksta pašnekovo vardo, o nuotraukos aprašas neatitinka tekste minimos datos. Jis paklaustų autorių, kaip šias vietas patikslinti, ir pasiūlytų padėti peržiūrėti likusius aprašus. Tada komanda turėtų pagrindo pradinę nuomonę pakeisti: naujoko rūpestingumas pasimatytų per konkretų darbą. Naujoko tylėjimo priežastis liktų neaiški. Tačiau jo veiksmai leistų patikrinti ir atmesti ankstesnį spėjimą apie abejingumą. Nuomonė taptų tikslesnė, nes remtųsi jau platesne pažintimi.

Taigi pirmas įspūdis gali būti pažinties pradžia, bet jam verta palikti galimybę keistis. Laiško pavyzdžiai moko vieno ženklo nelaikyti visu žmogaus apibūdinimu, o įsivaizduotas naujokas parodytų tęstinio stebėjimo naudą. Vertinimą pagrindžia surinktos ir apmąstytos detalės.

Tezė atsako apie pirmo įspūdžio patikimumo ribą. Laiškas suteikia literatūrinį argumentą, o sukurtas atvejis parodo nuomonės patikrinimą naujais veiksmais.

Redagavimo veiksmas. Skirtingomis spalvomis pažymėk spėjimą ir tai, kas parodyta veiksmu. Pavyzdyje neaiškink tylėjimo priežasties, jeigu jos neįvedei. Laiške atskirk antikinį autoriaus argumentą nuo savarankiško teiginio apie dabartinę fiziologiją.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamam tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Čia pasirinkta 250–300 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra mokymosi atrama. Aukščiausiems argumentavimo taškams svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas. Įsivaizduotos redakcijos atvejis moko parodyti, kokie veiksmai keistų pirminį spėjimą; vien tokios analogijos neužtenka maksimaliems taškams pagrįsti.

Peržiūrėk, ar žodžiu „įrodo“ nepriskiri vienam poelgiui galios galutinai apibūdinti visą žmogų. Išvada turi apimti ir šaltinio pavyzdžių įvairovę, ir platesnės pažinties naudą.