Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar paprastesnis pasakymas visada aiškesnis?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta ištrauka, kitą išplėtok aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Paaiškink, kokiu atveju paprastumas padeda, o kokią svarbią reikšmę gali prarasti.

— Kaip einasi žodynas? — paklausė Vinstonas, pakėlęs balsą, kad būtų išgirstas.

— Lėtai,— atsakė Saimas. — Dabar tvarkau būdvardžius. Nuostabus dalykas.

Paminėjus naujakalbę, jis bemat prašvito. Nustūmė į šalį dubenėlį, vienon gležnon rankon pasiėmė duonos gabalą, kiton sūrį ir palinko ant stalo, kad nereikėtų šaukti.

— Vienuoliktas leidimas bus galutinis,— paaiškino jis. — Mes baigiam suteikti kalbai tobulą formą — tokią, kokią ji turės, kai bus visuotinė. Kai užbaigsim, visi tokie žmonės kaip tu turės ją išmokti. Tu tikriausiai manai, kad pagrindinis mūsų darbas — tai kurti naujus žodžius. Nieko panašaus! Mes naikiname juos — dešimtimis, šimtais, kiekvieną mielą dieną. Mes iki kaulų apipjaustome kalbą. Vienuoliktasis leidimas neturės nė vieno žodžio, kuris pasentų iki 2050 metų.

Jis godžiai atsikando duonos ir nurijo keletą kąsnių, paskui su savotiška pedanto aistra kalbėjo toliau. Jo prakaulus tamsus veidas pagyvėjo, akys neteko pašaipios išraiškos ir pasidarė beveik svajingos.

— Žodžių naikinimas — nepaprastai gražus dalykas. Žinoma, daugiausiai balasto yra tarp veiksmažodžių ir būdvardžių, bet yra ir šimtai daiktavardžių, kuriuos galima išmesti. Ir tai ne vien sinonimai, yra ir antonimų. Kam palikti žodį, kurio reikšmė yra priešinga kito žodžio reikšmei? Juk kiekvienas žodis savaime turi savo priešybę. Paimkime, pavyzdžiui, „geras“. Jeigu jau turime jį, tai kam dar reikalingas žodis „blogas“? Puikiausiai galim apsieiti su žodžiu „negeras“, beje, jis dar geresnis, nes yra tiksli priešybė, ko nepasakysi apie „blogas“. Toliau — jeigu prisireikė stipresnio laipsnio negu geras, tai kokia prasmė apsikrauti visa ta virtine tokių neaiškių, beverčių žodžių kaip „puikus“, „nuostabus“ ir visi kiti? Tą reikšmę puikiai nusako „pliusgeras“, o jeigu nori dar stipriau — „dupliusgeras“. Žinoma, mes jau ir dabar vartojame šias formas, bet galutinėje naujakalbės versijoje daugiau nieko nebebus. Galų gale visos gerumo ar blogumo reikšmės bus nusakomos tik šešiais žodžiais; faktiškai vienu žodžiu. Argi tu neįžvelgi čia grožio, Vinstonai? Žinoma, ta mintis pirmiausiai atėjo D. B., — pridūrė jis pagalvojęs.

Paminėjus Didįjį Brolį, Vinstono veide šmėstelėjo prėskas pritarimas. Bet Saimas iškart pastebėjo entuziazmo stygių.

— Tu nemoki įvertinti naujakalbės, Vinstonai,— tarė jis kone liūdnai. — Net rašydamas ja, tu galvoji senkalbe. Esu skaitęs kai kuriuos tavo rašinius „Taimse“. Jie gana geri, bet vis dėlto vertimai. Širdyje tu linkęs laikytis senkalbės su visu jos miglotumu ir nenaudingais prasmės atspalviais. Tau nesuvokiamas žodžių naikinimo grožis. Ar tau žinoma, kad naujakalbė — tai vienintelė kalba pasaulyje, kurios žodynas kasmet mažėja?

Vinstonas, be abejo, to nežinojo. Nesiryždamas kalbėti, jis pritariamai nusišypsojo; bent manė šypsosis. Saimas vėl atsikando pilkšvos duonos, greitai sukramtė ir kalbėjo toliau:

— Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas — susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos. Ir vienuoliktame leidime mes jau esame netoli nuo to. Bet šis procesas tęsis dar ilgai po to, kai mudu būsim mirę. Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė. Žinoma, net ir dabar nebėra priežasčių arba pateisinimo minčių nusikaltimui. Tai paprasčiausiai vidinės drausmės, realybės valdymo klausimas. Bet ateis laikas, kai net ir to visiškai nebereikės. Revoliucija bus užbaigta tada, kai kalba taps tobula. Naujakalbė yra angsocas, o angsocas yra naujakalbė,— pareiškė jis su kažkokiu paslaptingu pasitenkinimu. — Ar tu kada nors pagalvojai, Vinstonai, kad vėliausiai 2050 metais nebebus nė vieno gyvo žmogaus, kuris suprastų tokį pokalbį kaip mūsų dabar?

—Išskyrus... — neryžtingai pradėjo Vinstonas ir nutilo. Jis buvo besakąs „Išskyrus prolius“, bet susilaikė, nes nesijautė tikras, ar jo pastaba nebus kiek neįprasta. Bet Saimas vis dėlto atspėjo, ką Vinstonas norėjo sakyti.

— Proliai — tai ne žmonės,— abejingai tarė jis. — 2050 metais, o gal ir anksčiau, visos realios žinios apie senkalbę bus dingusios. Visa praeities literatūra bus sunaikinta. Coseris, Šekspyras, Miltonas, Baironas egzistuos tik naujakalbės versijose; šie autoriai bus ne šiaip kiek pakeisti, o perdirbti taip, kad taptų savo priešingybėmis. Net partijos literatūra pasikeis. Netgi šūkiai. Argi bus įmanomas šūkis „Laisvė — tai vergija“, kai laisvės sąvoka bus panaikinta? Visas mąstymo klimatas bus kitoks. Tiesą sakant, tokio mąstymo, kaip mes dabar suprantam, nebeliks visai. Lojalumas — tai ne mąstymas, tai — nebuvimas būtinybės mąstyti. Lojalumas — nesąmoningas.

Kada nors greit, pagalvojo Vinstonas, Saimas bus išgarintas. Jis per daug protingas. Jis per gerai viską supranta ir per aiškiai kalba. Partija tokių žmonių nemėgsta. Vieną dieną jis dings. Tai parašyta jo veide.

Šaltinis: George Orwell, „1984-ieji“, lietuviškas vertimas, siejamas su Virgilijaus Čepliejaus vertimu pagal leidėjo ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos duomenis. Pateikta EPUB kopija: I dalis, 5 skyrius; spausdintas leidimas, leidykla, metai ir puslapiai kopijoje nenustatyti.

Apie ištrauką. Distopiniame romane Vinstonas Smitas su naujakalbės specialistu Saimu kalbasi valgykloje. Saimas aiškina, kam kuriamas naujas žodynas, o Vinstonas ne viską išdrįsta pasakyti.

Žodžiai. Naujakalbė – romane kuriama kalba; senkalbė – įprasta anglų kalba. Angsocas – romano valdančiosios partijos ideologijos pavadinimas. Proliai – romane taip vadinami partijai nepriklausantys darbo žmonės. D. B. – Didysis Brolis.

Kopijos rašyba. Išlaikytos pateiktos skaitmeninės kopijos formos „bent manė šypsosis“ ir „Coseris“. Sutvarkytos tik kabutės ir maketavimo tarpai.

Ar paprastesnis pasakymas visada aiškesnis?

Trumpas pasakymas padeda greitai susikalbėti, jeigu išsaugo tai, ką kitam svarbu žinoti. Tačiau supaprastinus galima prarasti reikšmingą skirtumą. Tuomet žodžių sumažėja, o supratimo nepadaugėja. Todėl pasakymo aiškumą verta sieti su jo tikslumu ir konkrečia bendravimo situacija.

Kai atsisakoma reikalingų reikšmės atspalvių, paprastumas gali slėpti ribojimą. Džordžo Orvelo romane „1984-ieji“ Saimas aiškina, kad naujakalbei nebereikės daugelio vertinimo žodžių. Užteks vienos šaknies ir kelių jos formų. Šiuo sumanymu siekiama sumažinti galimų minčių erdvę. Specialistas pats numato, kad ilgainiui nebebus galima išreikšti partijai nepriimtinos minties. Vadinasi, tariamas aiškumas čia reiškia iš anksto pašalintas alternatyvas. Vinstono nutylėta pastaba apie prolius dar parodo kitokio svarstymo galimybę. Todėl žodyno sumažinimas neįrodo, kad žmonės geriau supras vienas kitą: galbūt jiems tiesiog liks mažiau ką pasakyti.

Kito masto situaciją galima įsivaizduoti ruošiantis mokyklos koncertui. Jeigu mokinys pasimatuotų draugo paskolintą švarką ir pasakytų tik „blogas“, draugas nežinotų, ar nepatinka spalva, ar drabužis netinka. Pastaba „rankovės per trumpos“ būtų kiek ilgesnė, bet aiškesnė. Ji leistų ieškoti tinkamo dydžio, užuot ginčijusis, kieno skonis geresnis. Draugas tuomet galėtų pasiūlyti kitą švarką arba paaiškinti, kad didesnio neturi. Atsirastų aiškus tolesnio pokalbio dalykas. Kita vertus, nereikėtų pasakoti visos drabužio istorijos: pakaktų įvardyti konkretų trūkumą. Toks pavyzdys rodo, kad reikalinga detalė gali padėti labiau negu bendras įvertinimas. Kasdienio nesusipratimo mastas kitoks nei romane vaizduojamo prievartinio mąstymo ribojimo, tačiau abiem atvejais svarbu pastebėti, kokia reikšmė dingsta trumpinant.

Taigi paprastesnis pasakymas nėra savaime aiškesnis. Jis naudingas, kai leidžia tiksliai atpažinti aptariamą dalyką ir palieka vietos klausimui. Jei supaprastinimas ištrina svarbų skirtumą, tenka pridėti žodžių. Aiškumą kuria suprantama mintis, o ne vien trumpumas.

Rašinys lygina ne žodžių skaičius, o tai, ar pasakyme išlieka kitam reikalinga reikšmė. Pirmas argumentas remiasi politiniu kalbos apribojimu, antras – konkretaus paaiškinimo tikslumu.

Kasdienis drabužio tinkamumo aptarimas neprilyginamas romane vaizduojamai prievartai. Jis padeda išplėtoti bendrą reikšmės tikslumo klausimą. Specialisto planas ir galimi draugų veiksmai nėra įvykę tolesni faktai. Vien iš kalbos trumpinimo negalima spręsti, kad kiekvienas paprastesnis sakinys riboja laisvę.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šios klasės užduoties 250–300 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra mokymosi atrama.

Iš viso – iki 30 taškų. Lentelėje nurodyti maksimumai, o ne pavyzdžiui suteikti balai. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas. Sukurtas kasdienis atvejis padeda mokytis plėtoti argumentą ir savaime tokio įverčio neužtikrina.