Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar mažas veiksmas gali palaikyti viltį?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija. Atskirk palaikomą viltį nuo garantuoto rezultato.

Baltas rūkas nebyliai slenka,
Apkabina lazdynus ir lanką.
Ant akiračių juodo vainiko
Saulės vienas taškelis beliko.
Audimėlis laukų išbluko.
Miega smilgos jame ir šilojai.
Vidur lauko, tykojant rūkui,
Žaliu šviesuliu eglė groja.
Ir kai viskas užmigs pilkumoj,
Susipančios baltam patale, -
Gros eglelė šviesa žalia,
Sauks išklydusį kovą namo -

Šaltinis: Janina Degutytė, „Eglelė groja“. Vartotojo pateiktas „Antologijos“ rinkinio „Artumas“ tekstinis nuorašas; konkretaus spaudos leidimo metai, leidykla ir puslapiai kopijoje nenurodyti.

Po eilėraščiu nurodyta data 1959.X.20. Tai kūrinio datavimas, ne nuorašo spaudos leidimo metai. Šilojai – viržių sąžalynai.

Ar mažas veiksmas gali palaikyti viltį?

Viltį gali palaikyti nedidelis veiksmas, kai didelis rezultatas dar nepasiekiamas. Žmogui svarbu matyti, kad jis vis dar gali ką nors pradėti, išsaugoti ar tęsti. Toks veiksmas nepanaikina visų sunkumų, tačiau padeda įsivaizduoti, jog dabartinė padėtis nėra vienintelė galima.

Janinos Degutytės eilėraštyje „Eglelė groja“ pasaulis rimsta: rūkas slenka nebyliai, saulės lieka tik taškelis, laukai išblunka. Vis dėlto eglė išlaiko žalią šviesą, kuri metaforiškai suskamba. Kalbantysis numato, kad ji gros ir šauks net viskam užmigus. Šis mažas gyvybės ženklas leidžia laukti pokyčio, nors peizažas dar nėra atgijęs. Eilėraštyje viltis kyla iš tąsos: eglė išsaugo savąją raišką ir pilkumoje. Tai padeda suprasti, kodėl vertingas gali būti ir nedidelis atkaklumas, kurio baigties dar nežinome. Audimėliu pavadintas laukas praranda spalvas, o eglės žaluma išlieka. Ši priešprieša leidžia patirti mažo ženklo reikšmę visumoje.

Įsivaizduokime mokinį, kuris programavimo būrelyje mėgintų sukurti paprastą laikmatį. Pirmą vakarą ekrane matomas mygtukas nieko nedarytų, o nesuprantamų klaidų būtų tiek, kad norėtųsi darbą mesti. Kitą dieną mokinys galėtų pasirinkti vieną tikslą: padaryti, kad paspaudus mygtuką atsirastų užrašas. Po kelių bandymų užrašas pasirodytų, nors laikas dar nebūtų skaičiuojamas. Šis mažas rezultatas parodytų, kad bent dalį užduoties įmanoma suprasti. Mokinys turėtų konkrečią priežastį grįžti prie darbo ir klausti, kaip atlikti kitą žingsnį. Vienas pataisytas veiksmas negarantuotų, kad visas sumanymas pavyks, tačiau palaikytų norą bandyti toliau. Kitą kartą jis galėtų atskirai išmėginti skaičių keitimą ekrane, remdamasis jau veikiančiu mygtuku. Tęsti padėtų aiškiai susiaurinta užduotis ir matomas ankstesnio bandymo rezultatas.

Taigi mažas veiksmas gali palaikyti viltį, kai suteikia apčiuopiamą tęstinumo ženklą. Eglės žaluma ir mokinio nedidelė pažanga yra skirtingi tokios tąsos pavyzdžiai. Viltį stiprina galimybė veikti dabartyje, net kai laukiamas rezultatas tebėra ateityje.

Programavimo būrelio situacija aiškiai įsivaizduota. Eglės grojimas yra poetinis vaizdas, ne tikras žmogaus darbas ar fizinis šviesos garsas.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių; šios klasės pratybos numato 250–300 žodžių ir keturias pastraipas.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, modeliui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui būtinas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas kasdienis atvejis moko konkretinti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, ne nacionalinis reikalavimas visiems tekstams.