Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar lengva priimti pasikeitusį artimą žmogų?“. Paaiškink klasės draugui savo požiūrį, remdamasis pateikta ištrauka ir aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija.

Mama mane vedasi prie savo kambario durų:

– Žiūrėk.

– Kas?

– Žiūrėk žiūrėk.

Žiūriu, bet priešais – tik plika siena.

– Matai?

– Ką?

Ji jau įpykusi:

– Ką ką!.. Du vyrai: vienas su barzda, kitas jaunesnis. Lošia. Šachmatais.

– Betgi ten nieko nėra!

– Tau blogai su akutėmis, – sako sutrikusi ir įsižeidusi ir daugiau su manimi nesišneka. Bet po pusvalandžio viską pamiršta.

Netrukus vėl.

– Na, kiek ten tų vyrų, mama?

– Du. Už užuolaidos trečias. Dar vienas sandėliuke. Tai kiek iš viso? Tu geriau moki skaičiuot. Tiedu žaidžia šachmatais. Tik aš juos sunkiai įmatau, man katarakta, o tavo akys tai geros... Matai dabar? Dar vienas susirietęs stoginėje. Kaip sliekas.

– Bet ko jam ten?

– Laukia...

– Ko laukia? Mes neturime stoginės, mama. Ir jokių vyrų čia nėra. Tik tu ir aš!

– Tu kvaila kaip avis! – ji vėl įsižeidusi. – Vadinasi, jau kiaura ta tavo galva, vaikeli…

Pasiskundžiu psichiatrei:

– Mama girdi ir mato tai, ko nėra.

– Ką ji mato?

– Kitą realybę. Vyrus juodais kostiumais. Jie vaikšto mūsų koridoriumi. Iš pradžių skambino į duris, o dabar jau eina kiaurai sienas. Lošia šachmatais. Anądien prikišo į spyną degtukų.

– Neneikite to, ką ji girdi ir mato. Neneikite jos girdimų garsų. Jos juodųjų. Tų šachmatų. Degtukų. Jie egzistuoja. Jai. Neneikite vaizdinių. Tai skaudina. Pagaliau... – ji pažvelgė man į akis, taip įdėmiai pažvelgė, ir tas žvilgsnis man nepatiko, gal priminė rašytojos aprašytą psichiatrą, kuris, tavęs klausydamas, ardo savo megztinio rankovę, – ar mes žinom, kas yra realybė? Jūs žinot? Iš tikro žinot? Aš nežinau. Egzistuoja begalė realybių. Daugybė tikrovių. Kiekvienas žmogus – vis kita tikrovė. Mes daug ko nežinom... Tik nesistenkit vieno: įsigauti jos galvon. Žūsit. Jūsų mama serga, susitaikykit su tuo. Ji dar kurį laiką neužmirš, kas buvo seniai, atsimins su visomis smulkmenomis – ilgoji atmintis, ji užges paskutinė. Bet užmirš, kas buvo ką tik. Praeitis ištekės kaip per rėtį. Ilgainiui pamirš viską: agnozija – žmogus neatpažįsta kasdienių daiktų, afazija – įprasčiausių žodžių. Apsišarvuokite kantrybe. Ruoškitės, bus ir prašviesėjimo akimirkų – išnaudokite jas. Būkit su ja. Kalbėkit su ja. Atminkite, kad diena dienon jūs viena nuo kitos tolstate, ir ji jums taps...

– Kuo ji man taps? – pajutau kylant įtūžį.

– Nurimkite... Ji tiesiog nebebus tas, kas buvo.

Šaltinis: Danutė Kalinauskaitė, „Baltieji prieš juoduosius“, Vilnius: Tyto alba, 2023; pateikto NŠA užduoties PDF p. 5–6.

Pasakotoja kalbasi su mama apie šios regimus vyrus ir kreipiasi į psichiatrę. Pateikta visa šiame šaltinyje naudota romano ištrauka. Psichiatrės žodžiai yra veikėjos kalba. Katarakta – akių liga, dėl kurios regėjimas tampa neryškus, miglotas.

Ar lengva priimti pasikeitusį artimą žmogų?

Artimą žmogų pažįstame iš įprastų žodžių, elgesio ir bendro laiko. Kai jis pasikeičia, sutrinka ir mūsų pačių gyvenimo tvarka. Todėl priimti permainą gali būti sunku net mylint tą žmogų. Manau, tam reikia laiko išgirsti naujus jo poreikius ir kartu suprasti savo baimę prarasti ankstesnį ryšį.

Danutės Kalinauskaitės romano „Baltieji prieš juoduosius“ ištraukoje pasakotoja neigia mamos pasakojimą apie kambaryje esančius vyrus. Tačiau prieštaravimas tik sustiprina motinos įsižeidimą. Vėliau psichiatrė kalba apie būsimą atminties nykimą ir ragina dukterį būti su mama. Šie žodžiai pasakotojos nenuramina: ji pajunta kylantį įtūžį. Klausimas, kuo mama jai taps, parodo grėsmę pažįstamam santykiui. Gydytojos paaiškinimas dar netampa dukters pasirengimu priimti permainą. Ištrauka baigiasi raginimu nurimti, tačiau ryšio ateitis lieka skaudi ir neaiški. Taip pasakojimas atskleidžia, kad artimojo pokytis paliečia ir žmogų, kuris mėgina juo rūpintis. Vien išgirsti būsimo pasikeitimo apibūdinimą nepakanka emociniam susitaikymui.

Kitokio masto permainą galime įsivaizduoti šeimoje, kai mama pradeda mokytis vakarais. Mokinys ilgėtųsi įprastų ketvirtadienio pasivaikščiojimų ir pyktų, kad dabar tenka keisti planus. Iš pradžių jis galėtų kalbėti tik apie tai, ko pats neteko. Paklausęs, kodėl mamai svarbu mokytis, išgirstų jos norą įgyti naujų gebėjimų. Tuomet abu galėtų susitarti dėl kito bendro laiko, o mokinys vis tiek turėtų teisę pasakyti, kad ilgisi senos tvarkos. Šis pavyzdys neprilygsta romano ligos situacijai. Jis leidžia suprasti, kaip priėmimas prasideda pripažinus, kad permaina skirtingai paveikia abu žmones.

Vadinasi, norint priimti pasikeitusį artimąjį dažnai reikia daugiau negu žinoti pokyčio priežastį. Romano pasakotojos pyktis atveria jos pačios pažeidžiamumą, o kasdienis pavyzdys rodo išklausymo galimybę. Ryšys gali keistis lėtai. Svarbu palikti vietos ir kito poreikiui, ir savo sunkiai priimamiems jausmams.

Rašinys nagrinėja artimojo permainą ir jos poveikį stebinčiajam. Psichiatrės prognozė pateikiama kaip literatūrinio dialogo dalis, ne diagnozavimo ar gydymo nurodymas. Pasakotojos įtūžis atskiriamas nuo jau pasiekto susitaikymo. Įsivaizduotos šeimos atvejis skiriasi mastu ir priežastimi.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.

Redaguodamas atskirk psichiatrės kalbą, pasakotojos reakciją ir savo išvadą. Patikrink, ar nepridėjai neparodyto susitaikymo.