Užduotis. Parašyk keturių pastraipų rašinį tema „Ar juokas visada suartina žmones?“. Viename argumente aptark našlaičių patirtį, kitame – suaugusiųjų reakcijos poveikį.

Ir prasidėjo mažučiams vargo dienelės; prasidėjo gyvenimas kaip visų tų, kurie neturi kam pasiguosti, už kuriuos niekas neužstos!..

Globėja iš pirmos dienos pasirūpino, kad vaikai neišdykautų, ir katram paskyrė darbą.

Petriukas kapojo virbus, paskui sukapotus vilko vidun; nešiojo vandenį; vakarais skuto bulves arba apvarčius vijo ir botagus.

Ligu nuvargusiose rankose sustodavo urzdėti klebetas, šeimininkė tuoj šaukė:

– Apsnūdai jau, tinginių pasamone! Prie dubens jis tik vikrus: ryja kaip smakas pakulas. Darbelį kokį ligu paima, tuoj užmiega. Oi, verkia duonelė, dykai ėdama!

Petriukas nieko nesakė: klebetas vėl brūzgėjo, nors ant plaušų biro graudžios našlaičio ašaros.

Petriukas bent nakties laiku galėjo pailsėti. Kitaip buvo su Katriuke: ji, per dieną nusišliaužiusi, turėjo nakties laiku prie vaiko budėti. Pas lopšį pasimesdavo dryžą pakulinę gūnią ant aslos ir taip, lopšio kilpos neišleisdama iš rankų, snaudė. Dažnai tekdavo vaiką nešioti, žadinti, dainuoti, o rytui išaušus, plauti skaras, aslą šluoti, mazginius mazgoti ir bulves skusti.

Akyse ėmė nykti vaikai. Mergelė išblyško; didelės mėlynos jos akys tartum geste užgeso, liūdnai žiūrėjo į žmones. Jos lūpos niekad nepragarsėjo smagiu, nevaržomu vaiko juoku, nei linksmos dainelės gaida nesuskambėjo; pasidarė baugi kaip laukinis žvėriukas; bėgo, žmogų pamačiusi, kiekviename savo žudytoją matydama.

Petriuką, priešingai, vargas sustiprino ir užgrūdino. Plūstamas jis jau nebeverkė, sugniauždavo savo juodus, liesus, gyslotus kumščius ir murmėjo sau:

– Nebeilgai, nebeilgai mumis žudysite!..

Prieš šeimininkę kibti nesiryžo Petriukas: žinojo, kad nepergalės; bet vaikus pamokyti jau keletą sykių buvo pašokęs jam noras, tik vis dar savo pajėgomis nepasitikėjo.

Šeimininkų vaikai nuo pirmos dienos apsėdo našlaičius; įgrisdavo jiems, kaip tik įmanė. Tai, jiems bevalgant, pripildavo pelenų į putrą, tai, pro šalį eidami, „grūšią“ duodavo, tai vėl, Petriukui su virbų glėbiu einant, staiga katras koją pakišdavo, o Petriukui asloj išsitiesus, kvatojo visi:

– Ot nevėkšla, gaišena, kojų, žiūrėk, tingi kelti!

Kvatojo tėvai, tokį prašmatnų vaiką turį, kvatojo vaikai, tėvų giriami, ir naujus „juokus“ galvojo.

– Jau kito tokio vaiko, kaip mūsų Stapis, turbūt skersai ir išilgai svietą perėjęs, nerasi; toks kad užaugs, tai ar prie vestuvių, ar šiaip per nibres bus kaip medus varžomas! – iki ašarų juokdamasi, kalbėjo Strypeikienė.

Stapis buvo vyriausiasis ir vienturtis sūnus, užtat, ko nepadarė, tai buvo gerai.

Stapiui visada buvo baltesnis viralas ir šiaip kąsnis pakišamas; miegojo paprastai iki dvylikos, o atsikėlęs šlaistėsi per dieną. Atrodė kaip gerai nupenėtas paršiukas: toks pastatytas, toks paguldytas, arba kaip kiti sako: tasia skersio, tasia ilgio.

Vieną sykį, Petriukui vandenį benešant, Stapis grėbliakotį po kojų pakišo; Petriukas išsitiesė, ir abu kibirai pasiliejo. Tėvų troboj nebuvo. Petriukui akyse prašvito, tartum troboj sužaibavo. Atsikėlė nuo žemės ir nesitikėjusiam Stapiui įsivėlė į čiuprą. Paduskino ir pargriovė į klaną.

– Še tai tau, še tau! – šnibždėjo murdydamas jam nosį purvyne. – Še tau, žinok manęs neužkabinti! Žinok, kad ir aš ne kelmas! Bėda man buvo, kol vieko neturėjau; dabar aš jumis visus išmokysiu!

Dar Petriukas, Stapio galvą apžergęs, tebemurdė jį purvyne, kaip staiga durys atsidarė, ir Strypeikienė įpuolė. Žinoma, pasikėlė didelis triukšmas, ir Petriukas gavo uodegon, bet vis dėlto Stapiui, ką įdėjo, tai ir pasiliko.

Šaltinis: Lazdynų Pelėda, „Motulė paviliojo“, ištrauka knygoje: Elena Degutienė, „Iš raštijos versmių“, 2 dalis. Punskas: „Aušra“, 2017, p. 77–79.

Ištraukos situacija. Motinai žuvus, Katriukė ir Petriukas gyvena pas Strypeikienę. Stapis yra jos sūnus.

Žodžiai. Apvartis – virvelė naginėms raukti; klebetas – įrankis virvėms vyti; plaušas – pluošto skaidulas; gūnia – audeklas užsikloti; mazginiai – plaunami indai; putra – prastas viralas; nibrė – vakaronė; „grūšią“ duoti – suduoti; viekas – jėga. Žodžiai paaiškinti už citatos ribų; kabučių forma suvienodinta į „…“.

Ar juokas visada suartina žmones?

Bendras juokas dažnai padeda užmegzti pokalbį ar sumažinti įtampą. Vis dėlto svarbu, dėl ko juokiamasi ir kaip jaučiasi įvykio dalyviai. Lazdynų Pelėdos apsakymo „Motulė paviliojo“ ištraukoje šeimos linksmybė gimsta iš našlaičių žeminimo. Toks juokas didina atstumą tarp žmonių ir padrąsina tęsti skriaudą.

Juokas atskiria žmones, kai vieno malonumas paremtas kito pažeminimu. Šeimininkų vaikai į našlaičių maistą pila pelenų, suduoda jiems ar pakiša koją. Petriukui pargriuvus, aplinkiniai kvatoja ir dar kaltina jį nerangumu. Taip nukentėjęs vaikas paverčiamas kaltininku net dėl to, ką jam padarė kiti. Jis negali drauge džiaugtis, nes patiria fizinį skausmą ir panieką. Pasakotojas aprašo konkrečius veiksmus, todėl skaitytojui aišku, kas slypi už tariamų išdaigų. Ankstesnis Katriukės tylos ir baimės vaizdas padeda suprasti, kokioje aplinkoje gyvena abu vaikai. Juokas šioje aplinkoje žymi stipresniųjų priklausymą vienai grupei, o silpnesniuosius iš jos išstumia.

Be to, juokas gali palaikyti blogą elgesį, kai jį patvirtina autoritetą turintys žmonės. Tėvai kvatoja drauge su savo vaikais, juos giria, todėl šie galvoja naujus juokus. Strypeikienė net įsivaizduoja, kaip užaugęs Stapis linksmins žmones vestuvėse ar vakaronėse. Motinos pagyrimas uždengia klausimą, ką patiria nuskriaustasis. Pasakotojas pastebi, kad vienturčio sūnaus visi poelgiai laikomi gerais. Tai parodo, kodėl jam nereikia sustoti ir permąstyti savo elgesio. Suaugusiųjų reakcija tampa leidimu kartoti tą patį. Šeimos nariai trumpam susitelkia aplink bendrą linksmybę, tačiau jų tarpusavio artumas kuriamas našlaičių sąskaita.

Taigi juokas suartina ne visada. Ištraukoje jis pažemina skriaudžiamus vaikus ir kartu sustiprina skriaudėjų pritarimą vieni kitiems. Vertinant juoką reikia atsižvelgti į visų dalyvių savijautą ir jo pasekmes. Bendrumas tampa tvirtesnis, kai žmogui nereikia kęsti paniekos tam, kad kiti galėtų pasilinksminti.

Sąlyginis atsakymas. Tema klausia „visada“, todėl reikia įvertinti, kada juokas žeidžia. Vien pasakyti, kad visoks juokas blogas, būtų nepagrįstas apibendrinimas. Petriuko smurtinio atsako scena nėra kasdienio konflikto sprendimo rekomendacija.

Pagal PUPP rašymo vertinimo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Lietuvių kalbos ir literatūros PUPP viso teksto minimumas – 200 žodžių. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis; ši tema nėra oficiali PUPP užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.