Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar iš vieno įvykio galima spręsti apie žmogaus pasirinkimą?“ Aptark, kada įvykis padeda suprasti apsisprendimą ir kada išvada gali klaidinti. Vieną argumentą pagrįsk pateikta dramos scena, kitą – konkrečia, aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija.

Šventaragio klony, ties pilies kalnu. Kareiviai neša sunkiai sužeistą Stardą.

STARDAS. Paguldykit mane čia. Mirdamas aš noriu girdėti šventų ąžuolų šlamesį... Aš noriu saulę matyti, kol dar galiu... (Kareiviai atsargiai stato neštuvus ant žemės).

BUTRIMAS (ties juo sustojęs). Nekalbėk niekų, tu dar nemirsi. Tavo žaizdos nepavojingos; mes perrišim jas ir tave išgydysim. (Kareiviams). Neškite jį tiesiog pilin. (Kareiviai ima neštuvus).

STARDAS. Nelieskit manęs! Aš čia noriu mirti. Dievaitė Praurima jau pranešė dausos šalin, kad aš vykstu, ir ten manęs laukia.

BUTRIMAS. Nekalbėk nieky. Tavo dainos kaip tik dabar mums reikalingos. Jei nori čia atsigauti, mes tuoj sustabdysim kraują ir perrišime tavo žaizdas. (Vienam kareivių). Atnešk greičiau iš upės vandens. (Kareivis skubiai bėga į upę).

STARDAS. Palikit mane vieną ir leiskite ramiai mirti. Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis, bet nepanorėjote. Į mano silpną balsą jis neatsiliepė. (Butrimas nusilenkia, kad pamatytų žaizdas, paskiau atsiklaupia ir nori nuimti šalmą). Neliesk manęs... Aš į dievus noriu... Protėvių šalin...

KAREIVIS (skubiai pribėgdamas, uždusęs). Jūsų malonybe, kunigaikštis reikalauja! Jis pily ir liepia skubėti.

BUTRIMAS (atsikėlęs, šluostydamas rankas į skvernus). Perriškit jam žaizdas ir, kai atsigaus, neškite pilin. (Skubiai nueina drauge su kareiviu).

STARDAS. Eikite sau visi... Man jūsų nereikia... Aš vykstu pas dievus...

JONAS SKARBEKAS (priėjo, išgirdęs Stardo žodžius). Aš noriu, kad tu nueitai pas tikrąjį Dievą.

STARDAS (žiūri į jį, lyg nesuprasdamas. Paskui neapykanta suraukia jam veidą). Tai tu, lenkų pope! Ko atėjai čion? Ar kad sudrumstai mano paskutinę valandą? Aš nekenčiu tavęs... Eik šalin, apgavike, gundąs žmones melu... (Nukreipia veidą šalin).

JONAS SKARBEKAS (atsiklaupdamas šalia jo). Lūpų mano dar nėra palietęs melas. Aš noriu meilės patarnavimu tau atsilyginti už neapykantą. Taip liepė gerasis mano Kristus. Jis tau visa atleis, jei tik tu pamilsi jo veidą.

STARDAS (atsikreipęs į jį veidu). Apie kokį atleidimą kalbi man, lenkė? Aš niekam pikto nedariau. Jei tavo dievas geras, kodėl nepaliepė jums palikti ramybėje mūsų šalį?.. Ne... Būkit prakeikti tu ir piktas tavo dievas! Duok man ramiai numirti. Už dievus noriu mirti... Senus dievus... Vykstu protėvių šalin, pas dievus, kuriuos išginėte iš šito krašto. (Pasivertęs augštininkas, nusitvėręs rankom už krutinės). Trošku man... Oi, trošku... Trošku... (Miršta).

JONAS SKARBEKAS (skubiai ima vandenį, kurį atnešė šalme kareivis, ir, klūpodamas šalia mirštančio Stardo, pila jam ant galvos - krikštija). O aš visdėlto krikštiju tave, Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, ir tepasigaili mūsų Viešpats Dievas Jėzus Kristus baisaus teismo dienoje ir atleidžia man nuodėmę, kurią aš pasiimu, kad tik išgelbėtau ir amžinam gyvenimui gražintau tave, paklydusi, bet kilnioji siela! (Žegnoja jį, paskui, pridengęs jam akis ir sudėjęs rankas ant krutinės, atsikelia ir, atiduodamas kareiviui jo šalmą). Kas jūsų krikščionis, melskitės už jo vėlę: jis mirė kaipo krikščionis... Ir būkite liudytojai, kad aš jį pakrikštijau... (Du kareiviai nusiima šalmus ir žegnojasi).

SKIRGAILA (skubiai prieidamas drauge su Butrimu ir dar keliais palydais). Nelaimingasis Stardas! Kur jis? (Kareiviams) Ko čia stovite? Neškite jį pilin! (Sustoja ties lavonu).

JONAS SKARBEKAS (iškilmingai). Kunigaikšti, jis mirė, ir mirė kaip krikščionis!

SKIRGAILA (nustebęs žvilgtelį į jį). Jis mirė krikščioniu?.. Tu meluoji, pope!

JONAS SKARBEKAS (rodydamas kairiąja ranka lavoną). Žiūrėk, valdove, dar nenudžiūvo ant jo veido vanduo, kuriuo aš jį pakrikštijau Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. (Sudėjęs rankas ir pakėlęs akis augštyn). Didi Dievo malonės galybė, kunigaikšti!

SKIRGAILA (pažvelgęs į čia esančius kareivius, abejojamai). Ir tai tiesa?..

VIENAS KAREIVIŲ. Jis pakrikštijo velionį.

SKIRGAILA (kiek patylėjęs, lyg susimąstęs; tuo laiku Skarbekas, pakėlęs akis augštyn ir sudėjęs dievobaimingai rankas, meldžiasi). Galingas gi tavo Dievas, pope, kad pajėgė palenkti net jį... (Rodo į Stardo lavoną; nusigręždamas, kareiviams). Užkaskite jį čia žemėn.

JONAS SKARBEKAS. Kunigaikšti, jis buvo tavo draugas. Jis reikia laidoti iškilmingai, kaipo tavo draugas, su egzekvijomis ir visomis maldomis, kurios atliekamos, dievobaimingus krikščionis laidojant. Temato visi, kurie jį pažino, Dievo malonės jėgą! (Kunigaikštis tyli; arčiau prie jo prieidamas). Ar gal tu nori jį paniekinti už tai, ką tu patsai ir tavo visi broliai esate padarę - kad yra atsižadėjęs senų klaidų?..

SKIRGAILA. Daryk su juo, ką išmanai... (Priėjęs lavoną). Et, Starde, Starde! Tik dėl tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kaikuriuos dar gerbiau... (Sumojęs ranka). Na, visa pasmaugei tu mano sieloje dabar... (Palytėtėjęs lavoną koja). Tu niekšas buvai, kaip ir visi kiti, ar gal aš vienas klystu...

Šaltinis: Vincas Krėvė, „Skirgaila“, III dalis „Palūžusios sielos“, I scena; „Šaltinių“ pateiktas 63 puslapių skaitmeninis PDF, p. 40–42. PDF nenurodo pirminio spausdinto leidimo metų, leidėjo ar rengėjo.

Situacija. Po kovos kareiviai atneša sužeistą vaidilą Stardą. Butrimas mėgina organizuoti pagalbą. Stardas prašo ramybės ir kalba apie savo senuosius dievus; vėliau atėjęs Skirgaila paskutinių jo žodžių negirdi. Skarbekas – vienuolis. Pope – čia šiurkštus kreipinys į kunigą; dausos – pomirtinio pasaulio įvaizdis; egzekvijos – katalikų gedulingos pamaldos. Senosios žodžių formos paliktos pagal pasirinktą leidimą.

Ar iš vieno įvykio galima spręsti apie žmogaus pasirinkimą?

Apie žmogaus sprendimą dažnai sužinome pamatę vieną veiksmą ar išgirdę jo apibūdinimą. Vis dėlto pats įvykis dar nepasako, kas jį nulėmė ir kieno valią jis išreiškia. Manau, vieno įvykio gali pakakti konkrečiam pasirinkimui suprasti, kai žinome jo aplinkybes ir išgirstame patį žmogų.

Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“ klaidinga išvada kyla dėl veikėjų turimų žinių skirtumo. Sužeistas Stardas atstumia Joną Skarbeką ir kalba apie senuosius dievus. Vienuolis jį pakrikštija, o vėliau atėjusiam kunigaikščiui paskelbia, kad Stardas mirė krikščioniu. Kareivis patvirtina krikšto veiksmą. Skirgaila iš šios žinios sprendžia, jog draugas atsižadėjo ankstesnio tikėjimo. Tačiau skaitytojas matė jo priešinimąsi. Kunigaikštis vieno žmogaus veiksmui suteikia kito žmogaus pasirinkimo reikšmę. Jį piktina tariamas Stardo nenuoseklumas, nors Stardas savo paskutinėse replikose lieka ištikimas ankstesniam tikėjimui. Todėl išvadai apie jo valią trūksta būtent tų žodžių, kurių Skirgaila negirdėjo.

Įsivaizduokime, kad klasė rengia savo darbų parodą. Mokytoja pasiūlytų dvi vienodai priimtinas užduotis: kabinti piešinius arba parašyti trumpus jų aprašus. Aprašuose reikėtų keliomis eilutėmis pristatyti, ką vaizduoja piešiniai ir kuo įdomios jų detalės. Mokinė pasirinktų rašyti ir paaiškintų, kad nori mokytis kalbėti apie paveikslus. Ji turėtų laiko apsispręsti, žinotų abiejų darbų apimtį ir galėtų persigalvoti iki sutarto termino. Šis vienas sprendimas pakankamai aiškiai parodytų jos pasirinkimą konkrečiai parodai. Vis dėlto vien iš jo negalėtume nuspręsti, kad ji nemėgsta piešti ar vengia kitų žmonių. Įvykio pakaktų siaurai, jos pačios paaiškintai išvadai. Plėsdami šią išvadą iki nuolatinio būdo apibūdinimo vėl spėliotume.

Taigi vieno įvykio vertė priklauso nuo to, ką iš jo mėginame sužinoti. Aiškiai išsakytas sprendimas padeda suprasti konkretų norą. Kai kito atliktas veiksmas palaikomas paties žmogaus apsisprendimu, net tikra žinia gali nuvesti prie klaidingo vertinimo.

Pirmas argumentas gretina atliktą krikštą ir Stardo išreikštą valią. Kunigaikščio išvada aiškinama tuo, ką jis išgirdo jau atėjęs. Antrame argumente įsivaizduota parodos užduotis parodo, kada vienas aiškiai išsakytas apsisprendimas suteiktų pakankamai žinių apie konkretų norą. Iš vienos pasirinktos užduoties nedaroma galutinė išvada apie mokinės pomėgius ar būdą.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos ir šios užduoties 250–300 žodžių apimtis yra mokymosi modelis.

Lentelė nurodo didžiausius galimus taškus, o ne suteiktą pavyzdžio įvertinimą. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduotas atvejis padeda mokytis plėtoti argumentą.

Pabrauk žodžius, kuriais pirmoje dėstymo pastraipoje atskiri Stardo norą nuo Skirgailos išvados. Tuomet prie įsivaizduotos situacijos užrašyk, kokiai konkrečiai išvadai užtektų mokinės pasirinkimo. Patikrink, ar iš vienos jos užduoties nepadarei teiginio apie visą jos asmenybę.