Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar gražaus vaizdo pakanka vietai pažinti?“ Vieną argumentą pagrįsk Biliūno ištrauka, kitą plėtok aiškiai įvardyta įsivaizduojama situacija. Skirk matomą vaizdą, kilusį klausimą ir patikrintą žinią.

Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalys varo upės paviršiumi gilią vagą, bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėmis, kurios atšokdamos pavirsta nesuskaitoma daugybe nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šali, lekia paskui viena kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausias savo raštais audeklas blizga ir tviska saulėje įvairiausiomis savo spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo...

Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti... Toji plati upė, kuri, vingiuodamasi be galo, kiekviename žingsnyje maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantieji miškais ir pievomis krantai, – tat ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už jį gražesnė.

Šitai ant kalno iš anapus miškų pasirodė varpinės viršūnė, paskui – rausvas bažnyčios stogas, pagaliau staiga išlenda visas miestelis su išmėtytais kloniu ir pakalnėmis pilkais ir margais nameliais. Bažnyčia baltuoja pačioj aukščiausioj vietoj, tarsi visa ir visus laikydama po savo kojų, – ne tik savo dvasia išsikeldama aukščiau žmonių galvų ir minčių, bet ir pačiu savo pavidalu – aukščiau nuskurdusių trobelių.

– Kieno tas miestelis, kaip jis vadinas? – ateina man galvon mintis, ir ilgai dar į jį žiūriu, jau pasilikusį užpakalyje, vakaruose, ir tik iš tolo dar marguliuojantį savo namelių viršūnėmis.

Tai vėl išlenda iš tarpumiškės dvaras ar senas, apgriuvęs jau bokštas, savo dantuota viršūne atmenąs vidurinių amžių tvirtapilį, – ilgai stovi ant aukšto upės kranto ir pagaliau nyksta tolumoj...

Ir vėl kyla mintis: kam šis bokštas pastatytas? Ar jis gynė žmonių laisvę, ar dar labiau juos vergė? Dabar jis stovi dailus kaip pasaka, bet jo praeityje gal ir labai nelaimingos ir baisios paslaptys guli...

Ir nuo šitų dvarų ir bokštų, kurie mainosi paskui vienas kitą, už vienas kitą puikesni ir įvairesni, atkreipiau liūdnas savo akis į žaliuojančias pievas ir laukus, į išmėtytus Nemuno pakrančiais sodžius, kurie – iš vidurio upės į juos žiūrint – tarp šitų taip gražių prigimties paveikslų dar labiau prislėgti, nuskurdę ir tokie nelaimingi, pilki ir mažučiai išrodo.

Bet traukia jie prie savęs mano širdį ir mintis. Šitai tas ant kalnelio sodžius taip atmena man mano tėviškę. Juk ir čia tie patys žmonės su jų rūpesniais, vargais ir papročiais gyvena. Šitai tokia pat banda po krūmus lando, paupiais rėkauja tokie pat žąsų pulkai, kokius ir aš kadaise Šventosios pakrančiais ganydavau. Ir skraido mintys po šiuos klonius žaliuojančius, po šiuos kalnelius marguliuojančius, tai šen, tai ten apsistodamos, lepindamos prigimties gražumais jausmus ir širdį. Kaip karšta, iš pačios gilumos kylanti malda ramina prigimties dvasią... Bet kartu ir liūdna darosi: juk aš gyvenimo sąlygų jau pusiau atskirtas nuo tų sodiečių, tarsi išmestas iš jų tarpo... aš – inteligentas. Ir pasidaro taip gailu kažin ko tokio brangaus – tos praeities, kuri dar tebestovi mano omenėje taip graži, kaip žmonių pasaka, ir kuri jau niekados daugiau nebesugrįš, nebeatsikartos... Ir vėl atkreipiu savo akis į platų galingą Nemuną, tarsi nuo jo laukdamas širdies skausmų nutildymo. Bet kas jam silpno žmogaus mintys ar nuliūdimas! Sunkių garlaivių ir ilgos eilės sielių, kuriuos neša savo vandenų paviršiumi, ir tat ant savęs nejaučia. Šaltas ir gražus, plaukia jis romiai į jūrą ir nieko daugiau nenori žinoti. Bet aš žiūriu į jį, žiūriu...

Šitai priešais ateina sieliai: garlaivis greitai su jais susilygina. Eina jie taip iš palengvo, kad tik tik galima tat pasergėti. Jų viduryje stovi padirbdintos iš šiaudų būdelės, netoli jų liepsnoja mažos sukurtos ugnelės: ant jų kaba katilėliai. Ant abiejų galų sielių stovi po vieną ar du vyru. Nusitvėrę abiem rankom ilgus irklus, užgula ant jų visu savo kūnu, atsimeta priešakin ir paskui, sienojų atsispyrę, krūtines ištempę ir atsilošę, sunkiai sunkiai jie iriasi. Lyg nenoromis sielių priešakys iš palengvo sukasi nuo garlaivio upės vidurin, – ir sieliai, vandens nešami, slenka pro šalį. O vyrai iriasi ir iriasi. Ir taip ištisas dienas, nakvodami ant šalčio ir lietaus, šildydamies tik prie savo mažų ugnelių ir katilėlių. O galbūt labai iš tolo Šventąja ir Nerim atvarė jie tuos sielius Nemunan, galbūt tat mano matyti ar pažįstami žmonės arba net kaimynai, kuriuos jau seniai apleidau, bet kurių atsiminimas dar tebegyvena mano mintyse. Ir atsidėjęs pradedu žiūrėti į aukštą, nuo saulės pajuodavusį žmogų, kuris nustoja yręsis, žiūri į garlaivį ir kartu, rodosi, stebis į mane. Nežinau kodėl, man ateina mintis, kad tat turi būti kampininkas Vildžiūnas, kuris gale mūsų sodžiaus su didele šeimyna gyvena. Kaip tik jo stovyla, aukšta ir tvirta, kaip tik tokie pat gelsvi plaukai ir ūsai ir ant pečių kaip tik toks pat pilkas, apdriskęs čerkezėlis, kurį jis visados nešiodavo. Noriu surikti jam, kad mane pamatytų ir pažintų, bet sieliai jau lieka toli garlaivio užpakalyje, ir tik spėju mostelėti jam ranka, nors jis to nepastebi, nes vėl, visas išsitempęs, sunkiai iriasi...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Nemunu“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 127–130 (PDF p. 129–132); ISBN 978-9986-39-488-4.

Situacija. Pasakotojas keliauja garlaiviu Nemunu. Pateikta vientisa apsakymo pradžia. Vildžiūno atpažinimas yra pasakotojo spėjimas; sielininkas jo mosto nepastebi. Pasakotojo negalima savaime sutapatinti su autoriumi.

Žodžiai. Prigimtis čia – gamta; sodžius – kaimas; omenė – atmintis, mintys; sieliai – plukdyti surišti rąstai; sienojas – rąstas; kampininkas – kito būste gyvenantis neturtingas žmogus; stovyla – figūra, kūno sudėjimas; čerkezėlis – viršutinis drabužis. Išlaikyta šio leidimo rašyba ir formos.

Ar gražaus vaizdo pakanka vietai pažinti?

Gražus pastatas ar upės vingis gali paskatinti sustoti ir įsižiūrėti. Tačiau išorė dar neatskleidžia, kaip toje vietoje buvo gyvenama ir kas ją išlaikė. Manau, vietos pažinimas prasideda nuo dėmesio reginiui, o gilėja keliant klausimus apie žmones.

Jono Biliūno apsakymo „Nemunu“ keliautojas mato dailų bokštą, bet svarsto, kam jis tarnavo. Išvaizda neleidžia nuspręsti, ar pastatas gynė laisvę, ar buvo priespaudos vieta. Toks klausimas nepateikia paruošto atsakymo, tačiau skatina atsisakyti vien gražios praeities paveikslo. Panašiai sielių stebėjimas atskleidžia sunkų darbą: vyrai įsitempę valdo irklus, nakvoja lietuje ir šaltyje. Upė jiems yra darbo aplinka, nors keleiviui ji teikia estetinį džiaugsmą. Vieno darbininko panašumas į kaimyną primena pasakotojui jo paties kilmę. Taigi plaukdamas jis pastebi ir socialinius skirtumus, kurių pirmasis pasigėrėjimas bangomis dar neapėmė.

Įsivaizduokime moksleivius, kurie turėtų pristatyti seną vandens malūną. Nufotografavę restauruotą fasadą jie galėtų parengti patrauklų plakatą, bet dar nežinotų, kaip malūnas veikė. Muziejaus darbuotojos paklausę apie išlikusias nuotraukas, mokiniai galbūt pamatytų grūdų maišus, darbininkus ir ankstesnį upelio kelią. Jie galėtų palyginti nuotraukų datas, perskaityti paaiškinimus ir patikrinti, kuriems klausimams medžiagos trūksta. Iš nedidelės išlikusios fotografijos nederėtų išgalvoti visos ten dirbusio žmogaus biografijos. Užtat pristatyme būtų galima atskirti žinomą faktą nuo spėjimo. Tuomet gražus fasadas taptų pradžia pasakojimui apie vandens galią, žmonių darbą ir vėlesnį pastato pritaikymą. Mokiniai parodytų, kaip tyrinėjo vietą, o neišspręstą klausimą paliktų kitam apsilankymui.

Vadinasi, patrauklus reginys padeda susidomėti, tačiau vietai pažinti reikia daugiau atidumo. Literatūros pasakotojas pamato žmonių vargą, o įsivaizduoti tyrinėtojai galėtų ieškoti patikimų žinių apie jų darbą. Abiem atvejais svarbu leisti vaizdui pažadinti klausimą ir nepristatyti savo spėjimo kaip jau sužinoto atsakymo.

Rašinyje vieta pažįstama palaipsniui. Reginys paskatina domėtis, tačiau žmogaus darbas ir pastato istorija reikalauja papildomo klausimo. Literatūros analizę papildo sąlygiškas pavyzdys, kaip tokį domėjimąsi būtų galima tęsti.

Redagavimo veiksmas. Išsirink vieną teiginį apie vietos praeitį ir parašyk, kuo jį pagrindi. Jei turi tik klausimą ar panašumą, išlaikyk būtent tokį tikrumo laipsnį. Rašinio išvadoje paaiškink, kodėl papildomas domėjimasis svarbus, nepranešdamas naujo nepatikrinto fakto.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.

Viso lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios užduoties 250–300 žodžių ir keturių pastraipų modelis pasirinktas mokymuisi. Aukščiausiems argumentavimo taškams svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas. Įsivaizduota situacija padeda mokytis mintį plėtoti; vien jos įtraukimas maksimalių taškų neužtikrina.

Redaguodamas atskirk tris dalykus: ką veikėjas pamato, ką apie tai svarsto ir ką iš tikrųjų sužino. Įsivaizduoto tyrimo rezultatai tebūna sąlygiški, o galutinis atsakymas apimantis abi argumentavimo kryptis.