Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar drąsūs pažadai sau padeda pasirengti darbui?“. Paaiškink klasės draugui savo požiūrį, remdamasis pateikta ištrauka ir aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija.

Sudėjęs visus darbo patirties epizodus supratau, kad laikas vėl pradėti suktis šioje srityje ir bent taip įtvirtinti tikras vyriškąsias savybes. Į gyvenimo aprašymą sugrąžinau įrašą apie darbą picerijoj. Va, ko man reikia. Jei pradėčiau nuo to ir ištverčiau, tarkime, kokius metus – gyvenime nebebijočiau nieko. Manęs nenustebintų nei netikėtai pastojusi draugė, nei pamiškėj pamatytas lavonas. Tėvas be pirštų ar katinas su dviem galvomis būtų tik lengvas sūrimėlis kasdienybės sriubytėj. Štai kur aš išmoksiu gyvenimo. Į darbą eisiu kaip į šventę ir niekada nesiskųsiu. Kad jau neima į armiją, laisvai galiu pradėti nuo virtuvės.

Akį kaipmat patraukė skelbimas: „Šaltienos bistro. Virėjas. 500.“ Šie rašmenys mano akyse žėrėjo it žvaigždutės, jaučiausi, lyg nužiūrinėčiau nuogą moterį. Visi mano lūkesčiai vienoje eilutėje. Nedvejodamas puoliau ieškoti atsiliepimų apie kavinę internete. Jie buvo gąsdinantys. Slaviški prakeiksmai su vardais ir pavardėmis. Vienų komentatorių ieškota paguodos, kitų – išreikštas noras pasitraukti iš gyvenimo. Tai likimo ženklai: jie tarsi perspėjo mane, kad tai nėra geriausias darbas. Bet jis buvo būtent toks, kokio man šiuo metu reikėjo. Ilgiau netvėriau. Susiradau telefono numerį, puoliau skambinti. Širdies dūžiai pumpavo kaklo veną, dar neištaręs nė žodžio pajutau, kad balsas strigs. Rankos drėko nuo šalto prakaito. Pyyyyp... Pyyyyp... Pyyyyp.

– Laba diena, UAB „Šaltienos bistro“. – Ragelį pakėlęs vyras prakalbo tokiu tonu, kad sekundėlę suabejojau, ar tik nebūsiu paskambinęs į autoservisą.

– Laba diena, ar į valgyklą pataikiau?

– Taip, čia.

– Norėčiau dirbti pas jus virėju.

– Gerai.

– Dar neatsiunčiau jums gyvenimo aprašymo, bet šiaip daug laiko esu dirbęs virtuvėj, – drebančiu balsu pamelavau.

– Gerai. Galit rytoj ateiti.

– Galiu? Kada jums patogu?

– Tai ateik septintą ryte. Iškart galėsi pasibandyti. Apsirenk patogiai. – Po dvylikos pokalbio sekundžių mandagus kreipinys „jūs“ dingo. Žaibiška permaina.

– Nu, tai iki ryt tada.

– Ate.

– Viso ge... – nė nespėjęs atsisveikinti vėl išgirdau tą patį pyyyp... pyyp...

Padėjęs telefoną pagalvojau: gal nėra jau taip ir gerai, kad taip lengvai išėjo. Visai nesidžiaugiau, jog galbūt jau rytoj turėsiu darbą. Kažkodėl įsivaizdavau, kad bent savaitę pailsėsiu, o pasibandyti pasiūlys gerokai vėliau. Nepridėjo pasitikėjimo ir staigus familiarumas bei nulinis susidomėjimas mano asmenybe. Apėmė nykus jausmas: jei nebūčiau sutepęs nė vieno sumuštinio gyvenime, vis tiek būčiau gavęs šią poziciją. Ką tik troškau tapti užgrūdintu žmogumi ir nustoti būti našta pasauliui, o dabar graužiuosi, kad rytoj teks eiti į darbą. Teliko guostis: „Tiesiog reikia pinigų.“

Šaltinis: Ieva Dumbrytė, „Šaltienos bistro“, Vilnius: Kitos knygos, 2021; pateikto NŠA užduoties PDF p. 7–8.

Pasakotojas anksčiau du mėnesius dirbo picerijoje. Dabar jis vėl ieško darbo virtuvėje ir skambina pagal skelbimą. Pateikta vientisa jo planų, skambučio ir reakcijos dalis. Skelbime parašyta 500, bet valiuta ir atlygio laikotarpis nenurodyti.

Ar drąsūs pažadai sau padeda pasirengti darbui?

Pažadas sau gali suteikti jėgų pradėti nepažįstamą darbą. Įsivaizduojame, kaip ištversime sunkumus ir kuo tapsime įgiję patirties. Tačiau ryžtingi žodžiai dar neparodo, ko reikės konkrečiai užduočiai. Manau, jie naudingi tada, kai skatina aiškintis darbo sąlygas ir savo galimybes, o ne vien kurti stipraus žmogaus įvaizdį.

Ievos Dumbrytės romano „Šaltienos bistro“ ištraukoje pasakotojas tikisi, kad metai virtuvėje jį visiškai užgrūdins. Groteskiškas galimų nelaimių sąrašas išdidina trokštamą atsparumą. Tai jo vaizduotė, o ne jau patirtų įvykių pasakojimas. Perskaitęs gąsdinančius atsiliepimus jis vis tiek skambina, nors kūnas išduoda nerimą: drėksta rankos, o kreipdamasis į vyrą jis kalba drebančiu balsu. Po greito kvietimo pasibandyti pasakotojas nebenori rytoj eiti į darbą. Iš pradžių kalbėjęs apie gyvenimo mokyklą, galiausiai guodžiasi pinigų poreikiu. Ši kaita parodo atstumą tarp didelio pažado sau ir artėjančios tikros pradžios. Drąsi kalba nepanaikina nei baimės, nei neaiškumo dėl būsimos darbo vietos.

Įsivaizduokime mokinę, pažadėjusią per vieną šeštadienį sutvarkyti šeimos sandėliuką. Iš pradžių jai atrodytų, kad užteks greitai sudėti viską į lentynas. Pradėjusi rastų nepažįstamų daiktų, dėl kurių reikia pasitarti, ir suprastų, kad dalis lentynų jau pilnos. Vien kartoti, jog viską įveiks, būtų mažai naudinga. Mokinė galėtų su namiškiais aptarti, ką palikti, išsirinkti vieną tvarkomą dalį ir numatyti, kiek laiko jai skirs. Atlikusi šią dalį geriau suprastų likusį darbą. Toks įsivaizduotas atvejis parodo, kaip ryžtas įgauna atramą patikrinus tikras užduoties aplinkybes.

Taigi pažadai sau padeda pradėti, tačiau pasirengimą sustiprina konkretus domėjimasis laukiančiu darbu. Romano pasakotojo įsivaizduotas atsparumas susiduria su nerimu, o kasdienėje situacijoje galima mažinti neaiškumą suskaidant užduotį. Darbo pradžiai svarbus ir noras, ir supratimas. Juos susiejus lengviau spręsti, ko imtis toliau.

Rašinys sugretina įsivaizduojamą visišką užsigrūdinimą su kūnišku nerimu ir pasikeitusia pasakotojo savijauta. Sąlyginė metų darbo patirtis bei groteskiški vaizdai atskiriami nuo tikro telefoninio pokalbio. Įsivaizduota namų tvarkymo situacija rodo konkretaus pasirengimo kryptį.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.

Redaguodamas patikrink, ar įsivaizduojamus darbo metus, tikrą skambutį ir dar būsimą bandymą aiškiai atskiri.