Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar bendras smalsumas suartina žmones?“ Vieną argumentą pagrįsk Biliūno ištrauka, kitą – aiškiai įsivaizduojama situacija. Išvadoje aptark ir tokio suartėjimo ribas.

Niekas kitas visame sodžiuje nemėgdavo taip pasakojimų, kaip dėdė Simanas. Patirs, būdavo, kad aš parvažiavau, ir ateina šventadienį pas mane naujienų pasiklausytų. Ir jeigu tik pradėdavau pasakoti, nebepaleisdavo: klausydavo ligi sutemos, ligi vidunakčio. Jeigu dar kita ką labiau mėgdavo, tai tik savo ūkį ir medžioklę, kurios ir senas būdamas negalėjo išsižadėti. Taigi dabar sunku man buvo išsisukti: noromis nenoromis turėjau pradėti... Žodis po žodžio priėjome ir prie astronomijos. Kada jau išmatavome saulės didumą ir žvaigždžių tolumą ir išreiškėme savo nustebimą dėl Dievo galybės ir prigimties neapsakomų grožybių, mano brolis tarė:

– O kodėl gi dieną žvaigždžių nematyti?

Kada jam tai išaiškinau, dėdė Simanas atsiliepė:

– O aš ir dieną esu matęs!..

– Nejaugi tamsta matei? – paklausėva su broliu.

– Mačiau... – atkartojo Simanas ir, lazdos atsirėmęs, pradėjo pasakoti:

– Seniai tai buvo... Dar aš, judviejų tėvai amžiną atilsį ir visi mūsų sodžiaus po ponais tebebuvom... Kratėva šitai aname lauke pamiškėje mudu su Baltrum Rudoku mėšlą, skubėjova dirbti, nes buvo jau po pietų, o ligi vakaro turėjova nukratyti dar didelį mėšlu apvežtą lauko plotą. O neduok Dieve, būdavo, nepabaigsi darbo! Taigi dirbova išsijuosusiu. Besišluostydamas nuo kaktos prakaitą, pakėliau galvą, žiūriu – pro pat pušies viršūnę mirksi danguje žiburėlis šaly debesio, po kuriuo ką tik saulė palindo.

– Žiūrėk, – sakau Baltrui, – ar ne žvaigždė žiba?

– Ar tu sapnuoji? – atsiliepė Baltrus ir pakėlė galvą.

– Bet tu pažiūrėk, – atsakiau jam. – Argi nieko nematai pakrašty debesėlio, kur šit už tos pušies niūkso?

– Iš tiesų, – sušuko Baltrus, – lyg tartum kas žiba!

Sustojova abudu, žiūriva į tą žvaigždę ir galvojava, kas tat galėtų būti, kad dieną žvaigždė pasirodė. Tik pamatėva: nebetoli eina prievaizdas Gimbutas (tas pats, kurs ir dabar paupyje tebegyvena). Per visą kūną mudviem šiurpas perėjo.

– O ko jūs čionai, uncvotai, sustoję stovit, a? – suriko prisiartinęs.

– Pamačiau, ponuli, žvaigždę, – sakau, visas drebėdamas, – tai žiūriva su Baltrum. Nežinova, kas tat gali būti...

– Kokią žvaigždę, kur? – paklausė.

– Žiūrėk, – sakau, – ponuli, pro anos pušies viršūnę – kaip tik pakrašty debesėlio žiba.

Ir šiaip žiūrėjo prievaizdas, ir taip – nemato.

– Nieko nematau... – tarė piktas ir, palikęs mudu, nuėjo atgal.

O mudu su Baltrum drebava. Davar, sakova, tai jau bus! Nuėjęs lieps atnešti vyčių kūlį, pašauks mudu pavietin, kur visados plakdavo, ir duos tiek, kad panešti negalėsiva. Ir žvaigždę užmiršova. Dirbova dabar taip, kad tik dulkės per lauką ėjo, bet širdys abiejų drebėjo. Pagaliau pamatėva: sugrįžta kažin kuo rankoj nešinas. Kojas mudviem pakirto – tik pastovėti begaliva...

– Ar tebematyti dar žvaigždė? – paklausė manęs.

Pakėliau galvą aukštyn – dar žiba. Parodžiau. Pridėjo prievaizdas prie akies ilgą vamzdelį ir žiūri.

– Teisybė, žvaigždė, – atsiliepė luktelėjęs. – Geras gi tu, Simanai, akis turi, kad galėjai ją pamatyti.

Pats pažiūrėjo, paskui ir mudviem vamzdelį davė. Paėmiau jį drebančiom rankom, prisidėjau prie akies ir ko tik nesurikau nustebęs: taip dabar aiškiai buvo matyti žvaigždė ir tokia buvo apskrita, graži, kaip mažas aukso obuolys. Paskui papasakojo mudviem prievaizdas, kokio žvaigždės esti didumo, kas jos tokios yra... Daug tada jis mudviem apsakė. Toks geras buvo, kokio nei pirma, nei paskui niekados nemačiau. Pagaliau atsiminė, kad mes stovim, ir liepė eiti dirbtų.

– Žiūrėkit, kad ligi vakaro būtų padaryta! – pasakė nueidamas šiurkščiu balsu.

Bet mudu su Baltrum linksmu jau buvova, kad taip visa kas gerai pasibaigė...

– Tai nepakliuvota už tai? – paklausė mano brolis.

– Ne, tuo kartu žvaigždė išgelbėjo, – atsakė atsidusdamas Simanas.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Žvaigždė“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 98–101 (PDF p. 100–103); ISBN 978-9986-39-488-4.

Situacija. Į tėviškę parvykęs pasakotojas su broliu klausosi senelio Simano. Šis prisimena laikus, kai dirbo ponams ir bijojo fizinės bausmės. Pateikta vientisa pokalbio ir prisiminimo dalis. Žodžiai „tuo kartu“ apriboja laimingą baigtį šiuo vienu nutikimu.

Žodžiai. Sodžius – kaimas; prigimtis čia – gamta; prievaizdas – dvaro darbų prižiūrėtojas; uncvotai – jo vartojamas užgaulus kreipinys; vyčių kūlys – surištos rykštės. Išlaikytos šio leidimo senesnės ir dviejų žmonių veiksmą žyminčios formos, pavyzdžiui, „dirbova“.

Ar bendras smalsumas suartina žmones?

Pokalbį kartais pradeda dalykas, kurio nė vienas pašnekovas nesitikėjo pamatyti. Bendras klausimas padeda nukreipti dėmesį nuo išankstinio vertinimo į atradimą. Manau, toks smalsumas gali suartinti, tačiau santykio ateitį lemia ir tai, kaip žmonės elgiasi pasibaigus pokalbiui.

Biliūno „Žvaigždėje“ Simanas prisimena, kaip dirbdamas su Baltrumi dieną pamatė dangaus žiburėlį. Sustojusius darbininkus užtinka prievaizdas Gimbutas. Vyrai dreba, laukdami bausmės, tačiau sugrįžęs prižiūrėtojas atsineša vamzdelį ir pats pamato jų stebėtą šviesą. Jis pagiria Simano akis, leidžia abiem pasižiūrėti ir papasakoja apie žvaigždes. Akimirką darbininkų pastabumas ir prievaizdo žinios papildo vieni kitus. Vis dėlto grįžta šiurkštus paliepimas baigti darbą. Simanas šį nutikimą prisimena kaip retą išimtį, todėl bendras stebėjimas dar nepakeičia jo padėties. Susidomėjimas suteikia trumpą atokvėpį baimės valdomame santykyje.

Ilgiau išliekantį ryšį galėtume įsivaizduoti modelių parodoje. Į ją atėjęs devintokas stabtelėtų prie geležinkelio maketo, kurį rodytų vyresnis kolekcininkas. Mokinys pastebėtų mažą užtvarą prie tunelio ir paklaustų, kam ji skirta. Autorius galėtų paaiškinti savo sumanymą, o paskui pasidomėti, kokius modelius vaikinas jau bandė kurti. Paaiškėtų, kad mokinys moka piešti skaitmeninius pastatų vaizdus, bet sunkiai juos perkelia į popierių. Abu galėtų pasikeisti darbo būdais ir susitarti susitikti kitame būrelio užsiėmime. Kolekcininkas galėtų pats paprašyti parodyti piešimo programą, tad pamoka vyktų abiem kryptimis. Tokio pokalbio tęsinys priklausytų nuo abipusio noro išgirsti, ką moka kitas. Jei kolekcininkas atsakymą palydėtų pašaipa, bendro pomėgio galimybių pakaktų tik trumpam sustojimui prie stalo.

Taigi bendras smalsumas atveria progą užkalbinti ir pasidalyti patirtimi. Tačiau Biliūno veikėjų susidomėjimą vėl apriboja įprastas įsakymas. Įsivaizduotas susitarimas tęsti bendrą veiklą rodytų kitą galimybę: atsiradęs artumas būtų palaikomas tolesniu pagarbiu bendravimu.

Pirmas argumentas parodo suartėjimo akimirką ir jos ribą. Antras svarsto, kokio tęsinio reikėtų, kad pokalbis galėtų tapti pastovesnio ryšio pradžia.

Redagavimo veiksmas. Pirmoje dėstymo pastraipoje pabrauk laikiną artumą žyminčią detalę. Antroje apibrėžk veiksmą, kuris padėtų artumą palaikyti. Tuomet patikrink, ar išvada sujungia abu argumentus, nepriskirdama Gimbutui naujo gyvenimo.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šios užduoties 250–300 žodžių ir keturių pastraipų modelis skirtas mokytis.

Iš viso galima surinkti 30 taškų. Tai didžiausi galimi įverčiai; pavyzdys taškais neįvertintas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; sukurtas parodos atvejis moko paaiškinti mintį. Viena gerumo akimirka neleidžia teigti, kad kūrinyje išnyko prievarta.