Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar atminimo ženklui pakanka išlikti?“. Remkis eilėraščiu ir konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, kaip daiktą ar vietą su praeitimi susieja žmonių žinios ir pasakojimas.

Mano genties
Pirmajam pilkapy guli
Visi jauni,
Visi gražūs,
Su rūtom prie kepurių,
Susižiedavę su mirtimi.

Kas juos paguldė?
Kam juos užklojo
Ten,
Kur sauso šaltinio dugne
Plyšta žemės širdis...

Imk ir laikyki
Balto kaulo žvakidę –
Nekvėpuok... Neužpūski
Mėlyno lino liepsnos...

Dabar
Mano tautos
Paskutiniam pilkapy brinksta
Legendos grūdas,
Sėkla dainos,
Ir krauju krikštyti
Tampa vėl gyvybe.

Šaltinis: Kazys Bradūnas, „Prie vieno stalo“, Vilnius: Vaga, 1990; 2025 m. lietuvių kalbos ir literatūros VBE II dalies A kurso pagrindinės sesijos užduotis, p. 5.

Žodžiai ir vaizdai. Pilkapis – senovinis kapas su žemės sampilu. Formos „laikyki“, „Neužpūski“, „pilkapy“, „rūtom“ paliktos kaip eilėraštyje. Kaulo žvakidė, lino liepsna ir legendos grūdas yra poetiniai vaizdai; jų nereikia laikyti pažodiniu įvykio aprašymu. Pateiktos visos 22 eilutės, suskirstytos į keturias strofas. „Krauju krikštyti“ yra eilėraščio, o „Prie vieno stalo“ – rinkinio pavadinimas. Po eilėraščiu nurodyti 1950 metai; rinkinio leidimas, iš kurio tekstas cituojamas egzamino užduotyje, išleistas 1990 m.

Ar atminimo ženklui pakanka išlikti?

Atminimo ženklas gali stovėti ilgai, nors žmonės jau nebežino, ką jis primena. Išlikęs akmuo ar užrašas dar nesuteikia praeičiai vietos dabartiniame gyvenime. Tam reikia klausimų, pasakojimo ir noro išgirsti. Todėl ženklas išsaugo atmintį tuomet, kai žmonės supranta jo prasmę ir ją perduoda kitiems.

Kazio Bradūno eilėraštyje „Krauju krikštyti“ vaizduojamas pilkapis, kuriame guli jauni žmonės. Kalbantysis juos sieja su savo gentimi ir tauta, todėl kapavietė jam nėra svetimas žemės kauburys. Klausimai apie palaidotuosius ir plyštančios žemės širdies vaizdas atskleidžia skaudų prisirišimą. Vėliau kreipiamasi į žmogų, kuriam patikima išlaikyti trapią liepsną. Tai leidžia suprasti, kad atminimas priklauso ir nuo gyvųjų dėmesio. Paskutinėje strofoje pilkapyje brinksta legendos grūdas bei dainos sėkla. Ženklą supanti patirtis gali tapti pasakojimu ir pasiekti kitus. Vadinasi, kapavietės reikšmę pratęsia išsaugotas ryšys su joje palaidotais žmonėmis.

Įsivaizduokime klasę, kuri kasdien eina pro seną atminimo lentą prie mokyklos. Mokiniai pastebi pavardę, bet nežino, kas tas žmogus buvo. Rengdami mokyklos istorijos parodą, jie suranda seną nuotrauką ir iš mokytojos sužino, kad lentoje minimas buvęs mokyklos vadovas, padėjęs atidaryti biblioteką. Tuomet lentos užrašas susisieja su vieta, kuria jie naudojasi patys. Mokytojos pasakojimą jie palygina su įrašu mokyklos metraštyje ir parodoje pažymi, kur rado žinią apie bibliotekos atidarymą. Parodoje mokiniai pateikia nuotrauką ir trumpą paaiškinimą, o kitai klasei papasakoja, ką sužinojo. Lenta išliko tokia pati, tačiau aplink ją atsirado dalijimasis žiniomis. Atmintį pratęsė išsiaiškinta ir kitiems perduota istorija.

Taigi atminimo ženklui reikia žmonių, kurie domėtųsi jo reikšme. Bradūno pilkapyje bręstančios legendos ir dainos vaizdas primena ryšio tęstinumą, o įsivaizduota mokyklos lenta jį paaiškina kasdieniu pavyzdžiu. Išlikęs daiktas tampa prasmingas, kai apie jį galima papasakoti. Atmintį palaiko ženklas ir žmonių bendravimas apie tai, ką jis liudija.

Rašinys skiria išlikusį ženklą ir suprantamą jo reikšmę. Pirmoje dėstymo pastraipoje remiamasi eilėraščiu, antroje – įsivaizduota, konkrečiai išplėtota mokyklos istorijos situacija.

Mokyklos vadovas, jo veikla ir paroda yra sukurto pavyzdžio dalys, o ne istorinis faktas apie konkrečią mokyklą. Eilėraštyje pilkapyje palaidoti žmonės neįvardyti; negalima jiems priskirti mokyklos istorijos pavyzdžio aplinkybių. Bendras palyginimo pagrindas – žmogaus santykis su praeities ženklu, išlaikant skirtingą netekties mastą.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis; ši tema – savarankiška mokomoji užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.