Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kodėl verta paklausti, kas kitam nutiko?“ Remkis eilėraščio klausimais ir aiškiai sugalvota kasdiene situacija. Paaiškink, ką jau pastebi ir ką dar reikėtų sužinoti iš paties žmogaus.

Žvarbūs lietūs raižo tartum peiliai.
Dargana rudenė – klampios pelkės.
Dagilėli, ko taip čypsi gailiai?
Ar netekęs draugo, ar išalkęs?

Sibiro jau taigos vėjai kelias,
Greit supūs ledinių snaigių pusnį.
Be pastogės – permirkę plunksnelės...
Kur nakvosi, kur tu svečias būsi?

Aš pakviestau mažąjį paukštelį
Į namelio šilumą pro langą...
Dagilėli, nebturiu namelių,
Svetima padangė mane dengia.

Šaltinis: Salomėja Nėris, „Dagilėlis“, rinkinyje „Prie didelio kelio“. „Šaltinių“ skaitmeninė publikacija, PDF p. 3; leidinio kreditas nurodo Vilnių: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 13–86 (visos atrankos ribos).

Žodžiai. Dagilėlis – mažas paukštis giesmininkas. Rudenė – rudeninė. Pakviestau – pakviesčiau. Nebturiu – nebeturiu.

Data po eilėraščiu. Penza, 1941 m. spalio 28 d.

Kodėl verta paklausti, kas kitam nutiko?

Kai draugas nuleidžia akis ir atsisėda atokiau, jo tylą lengva palaikyti nenoru bendrauti. Tačiau priežastis gali būti visai kita. Neskubėdami vertinti galime paklausti, kas atsitiko, ir duoti laiko atsakyti. Toks dėmesys padeda parodyti, kad žmogaus savijauta mums rūpi, net jeigu iš karto nežinome, kaip pagelbėti.

Eilėraštyje „Dagilėlis“ į mažą paukštį kreipiamasi klausimais. Kalbantysis pastebi gailų čiulbėjimą, sušlapusias plunksnas ir atšiaurų orą. Jis klausia apie prarastą draugą ir alkį, tačiau skaitytojas neišgirsta, kuri priežastis tikroji. Tai svarbu: užjaučiant kitą dar nereikia apsimesti, kad viską apie jį žinai. Paukšteliui norima pasiūlyti namelio šilumą, bet pabaigoje paaiškėja, kad ir pats kalbantysis savų namelių nebeturi. Jo klausimai atskleidžia jautrumą panašiai pastogės stokai. Vis dėlto tekstas neparodo įvykusio gelbėjimo. Jame pirmiausia išgirstame dėmesį pažeidžiamai būtybei ir asmeninį prisipažinimą.

Įsivaizduokime, kad draugė į dailės būrelį atsineštų lietuje sušlapusį piešinį. Ji tylėtų, o kiti galėtų manyti, jog tiesiog nenori rodyti savo darbo. Ramiai pasiteiravus paaiškėtų, kad ji ilgai rinko spalvas ir dabar nusivylė sugadintu lapu. Tokio piešinio vienu sakiniu neatkurtume. Galėtume paklausti, ar ji norėtų papasakoti, ką buvo sumaniusi, ir leisti užbaigti mintį. Jei draugė sutiktų, kartu peržiūrėtume išlikusį eskizą arba pasiūlytume paklausti būrelio vadovės, kaip išdžiovinti lapą. Sprendimo nesiūlytume jai dar nepapasakojus, ko labiausiai gaila. Toks pokalbis galėtų padėti išvengti klaidingo spėjimo apie jos nenorą dalyvauti. Kaip ji pasijustų vėliau, iš anksto nežinome, bet galėtume bent geriau suprasti jos rūpestį.

Taigi klausimas leidžia sustoti prieš padarant išvadą apie kitą. Eilėraščio paukščio bėda lieka iki galo nepaaiškinta, o įsivaizduota draugė galėtų kalbėti pati. Abiem atvejais dėmesys prasidėtų nuo pastebėtos būsenos. Išklausę galime spręsti, kokia pagalba būtų laukiama ir įmanoma.

Šis pavyzdys moko skirti pastebėtą požymį nuo savo spėjimo apie jo priežastį. Eilėraščio klausimai ir sugalvotas pokalbis atlieka skirtingą darbą: paukščio atsakymo tekste nėra, o draugė galėtų pati paaiškinti, kas nutiko.

Tobulink. Savo kasdieniame pavyzdyje pirmiausia įvardyk tai, ką žmogus pamatytų. Po to parašyk klausimą, kuris leistų sužinoti daugiau. Neskelbk spėjimo jau žinomu faktu.

7–8 klasių mokomojo rašinio savitikra. Pasirinkta 250–320 žodžių apimtis ir keturios pastraipos.