Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ko moko pripažinta klaida?“. Vieną mintį pagrįsk Jono Biliūno apsakymu, kitą – konkrečia kasdienio gyvenimo situacija. Paaiškink, ką žmogus supranta ir ką gali pakeisti. Tai mokomasis rašinio pavyzdys.

Tai buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo iš šalčio ir baimės; jos plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustirę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Mane pamačiusi ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiūvusi! Gal ją atėmė iš jos motinos žmonės; gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir, nunešę į upę, įmesti vandenin, bet paskui atnešė laukan, pametė patvoryje, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: žmonių namuose jau nebebuvo jai vietos; gal jau nebe pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi...

Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga...

Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia pamatęs kiškį medėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs. Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoje nešiausi strėlas: maniau esąs tikras Amerikos tyrlaukių gyventojas, Kuperio aprašytas. Nors buvau tik antros klasės mokinys, tačiau jaučiausi milžinas esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs neišsigąstų.

O čia buvo tik maža sudžiūvusi katytė...

Atmatavęs dešimtį žingsnių, atsistojau, nusiėmiau nuo pečių lanką, įtempiau strėlą ir pradėjau taikyti. Liūdnomis akimis žiūrėjo į mane nelaimingas gyvulėlis, tarsi klausdamas, ką aš darau... ir laukė.

Strėla suzvimbė ore, ir pamačiau, kaip katytė staiga pervirto kūlio, skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis...

Kliudžiau. Kaip tikras medėjas prilėkiau artyn, bet staiga pajutau širdyje šaltį ir sustojau nustebęs: katytės veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn strėla, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrešėjęs kraujas.

Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka numečiau lanką ir strėlas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.

Tik trečią dieną drįsau išeiti į lauką: katytė gulėjo aukštielninka, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strėlos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strėlas sulaužiau į šipulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strėlos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi.

Tai buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Kliudžiau“, rinktinėje „Mokomės skaityti lietuviškai“, LLTI, 2023, p. 209–210.

Žodžiai skaitymui. Medėjas – medžiotojas; strėlė šiame leidime vadinama strėla; stirenti – spardytis, judinti kojas; vienatinis – vienintelis. Kuperis – nuotykių knygų autorius, kurio veikėjus berniukas mėgdžioja. Iš leidinio pašalintos tik nuorodų į žodynėlį žvaigždutės ir sujungti eilutėse perkelti žodžiai.

Ko moko pripažinta klaida?

Pripažinti klaidą sunku, nes tuomet tenka pamatyti savo padarytą žalą. Norisi pasiteisinti arba tikėtis, kad viskas greitai pasimirš. Tačiau sąžiningai įvertintas poelgis gali padėti žmogui pasikeisti. Klaida moko jautriau pastebėti kitą ir atsakingiau rinktis, kaip elgtis toliau.

Pirmiausia skaudi klaida padeda suprasti, ką jaučia nuskriaustasis. Jono Biliūno apsakyme „Kliudžiau“ berniukas įsivaizduoja esąs drąsus medžiotojas ir strėle sužeidžia mažą katytę. Priėjęs arčiau jis pamato gyvūno skausmą. Pasididžiavimą pakeičia šaltis širdyje, vėliau slegia sunkumo jausmas. Grįžęs į tą vietą trečią dieną, berniukas randa katytę negyvą ir sulaužo lanką bei strėlas. Šis veiksmas jau nebegali jos išgelbėti, tačiau parodo, kaip pasikeitė jo santykis su ankstesniu žaidimu. Suaugęs pasakotojas tebenešioja to šūvio prisiminimą. Taigi patirtas kaltės jausmas išmoko jį matyti savo veiksmų pasekmes silpnesniam už save.

Pripažinta klaida taip pat gali paskatinti taisyti tai, ką dar įmanoma pataisyti. Įsivaizduokime mokinį, kuris klasės pokalbyje pasidalija pašaipia draugo nuotrauka. Iš pradžių jam atrodo, kad tai tik juokas, bet pamatęs draugo reakciją supranta jį pažeminęs. Vien ištrinti žinutę būtų per maža: kiti ją jau matė. Mokinys galėtų atsiprašyti draugo, tame pačiame pokalbyje pripažinti pasielgęs netinkamai ir paprašyti nuotraukos nebeplatinti. Draugas neprivalėtų iš karto atleisti. Vis dėlto tokie veiksmai parodytų pasirengimą atsakyti už padarytą žalą. Kitą kartą prieš dalydamasis svetimu atvaizdu mokinys turėtų atsiklausti ir pagalvoti, kaip jausis fotografuojamas žmogus.

Vadinasi, pripažinta klaida gali ugdyti jautrumą ir atsakomybę. Biliūno veikėjas supranta negrįžtamai nuskriaudęs gyvūną, o įsivaizduotos situacijos mokinys dar galėtų mažinti savo poelgio padarinius. Abiem svarbu išvengti pasiteisinimų ir keisti elgesį. Klaidos pamoka tampa matoma tada, kai žmogus ima labiau saugoti kitą.

Pavyzdys turi keturias pastraipas: trumpą įžangą, du išplėtotus argumentus ir pabaigą. Pirmas argumentas remiasi literatūra, antras – aiškiai įsivaizduota situacija. Abu aiškina, ko žmogus gali išmokti pripažinęs padarytą žalą.

Ką reikia tiksliai suprasti apsakyme. Berniukas katytę randa jau apleistą ir nusilpusią; jis ją pats sužeidžia strėle. Tik trečią dieną išdrįsta grįžti ir randa ją negyvą. Nėra pasakojama, kad jis katytę išgelbėjo ar vėliau pradėjo globoti gyvūnus. Šūvio prisiminimą išsaugo pasakotojas, prisimenantis vaikystę. Nereikia automatiškai jo sutapatinti su rašytoju.

Kodėl paskutiniame sakinyje sakoma „laimingas“. Tai skaudų išgyvenimą apibūdinantis netikėtas žodis. Jį galima sieti su pabudusia sąžine ir ilgai išlikusia pamoka. Katytės žūtis dėl to netampa laimingu įvykiu.

Kaip išplėsti savo argumentą. Po kūrinio įvykio pridėk paaiškinimą, ką jis parodo. Pavyzdžiui, sulaužytą lanką susiek su pasikeitusiu požiūriu į žaidimą, o prisiminimą – su ilgai juntama kalte. Septintoje klasėje pirmiausia galima atskirai suplanuoti abu argumentus; aštuntoje siekti, kad pastraipos savarankiškai pagrįstų bendrą atsakymą.

Lentelė skirta mokomajam 7–8 klasių rašiniui įsivertinti. Šio pavyzdžio apimtis parinkta pagal 250–320 žodžių užduoties modelį.

Rašant svarbiausia išplėtoti abi mintis. Vien ilgas įvykių atpasakojimas nepakeičia jų paaiškinimo.