Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kas namų prisiminimui suteikia jaukumo?“ Pirmą dėstymo mintį pagrįsk Mačernio eilėraščio detalėmis, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduojama situacija. Paaiškink, kaip aplinkos ženklai primena bendrą gyvenimą.

Kai išbundu vidunakty klaikiam ir ima širdį plakti,
O smilkiniais tiksent kančia,
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.

Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią
Į saule degančius namus...
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.

Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas
Į kaitrą sunkias pamažu.
O saulės spinduliai ant klevo lapų laša
Ir lyg medus nutyška ant šakų.

Bet vakaruos antai jau temsta skliautas,
Kažkur toli dundėjimus girdžiu.
Ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti
Ir atgaivint laukų.

Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,
Ištiesę giedančius sparnus;
Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi,
Ir ima medžiai bust.

Ir jau pirmi lašai šiušena lapais -
Gainioja viesulas liūtis sodrias.
O nuo stogų tartum mergaitės čiurkšlės plepa,-
Upeliai sriūva į valkas.

Melsvi žaibai vagoja skliautus, dunda debesys ir šniokščia žemė,
Ir nebaigia trenksmai aidėt...
Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,
Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.

Iš debesies suspindi saulė vėl, ir vyturėliai juokias.
Rasotom pievom atbrenda pavakarys;
Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia,
Ir garsina sodus strazdų daina skambi...

Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,
O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais,
Linguoja vėjas obelų viršūnėm,
Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.

Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;
Naktis graži ir dieviškai skaisti.
Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,
Ir baisiai daužosi širdis.

Šaltinis: Vytautas Mačernis, „Vizijos“, „Pirmoji“. Vartotojo pateikta 10 p. skaitmeninė PDF kopija, p. 1–2; spaudinio metai ir leidėjas kopijoje nenurodyti.

Žodžiai. Vizija – vaizduotėje iškylantis regėjimas. Valkos – lietaus vandens balos. „Perkūnijos oželiai“ – paukščiai perkūno oželiai, skrydžiu skleidžiantys mekenimą primenantį garsą. „Gūri“ siejamas su tarmišku „gūrėti“ – kiurksoti, tūnoti; eilėraštyje taip nusakoma pelenuose likusi maža ugnelė.

Kas namų prisiminimui suteikia jaukumo?

          Namų prisiminimas dažnai prasideda nuo mažos smulkmenos: girdėto garso, vakarienės kvapo ar įprasto žmogaus žingsnio. Tokie ženklai sugrąžina dieną, kurią leidome kartu. Todėl namų jaukumą atmintyje kuria su žmonėmis susijusios aplinkos detalės ir gerai pažįstamas bendro gyvenimo ritmas.
          Mačernio ciklo „Vizijos“ pirmojoje dalyje regimi namai pilni garsų ir judėjimo. Mergaitė skambina varpeliais, kviesdama pietų, o jų skambėjimas pavadinamas linksmu ir saldžiu. Taip paprastas garsas įgyja malonaus laukimo atspalvį. Vakare tėvas grįžta iš lauko, jo pasitikti atbėga šunys, iš kamino driekiasi vakarienės dūmai. Skaitytojas gali įsivaizduoti, kaip po darbų vėl susirenka namiškiai. Namai šiame regėjime pažįstami per kasdienę veiklą. Tačiau pabaigoje kalbantysis lieka neramus, todėl jaukų namų paveikslą reikia skirti nuo jo dabartinės būsenos. Prisimenamas artumas yra vertingas net tada, kai ilgesys dar skaudus.
          Kitokį namų ženklą galėtume įsivaizduoti šeimai ruošiantis persikraustyti. Mergaitė, dėdama virtuvės daiktus į dėžę, rastų seną laikmatį, kurį mama nustatydavo kepant bandeles. Pats daiktas būtų apibraižytas, o jo skambesys galėtų pasirodyti visai paprastas. Vis dėlto mergaitei jis primintų šeštadienio rytus: kartu minkytą tešlą, ant stalo pabirusius miltus ir laukimą, kada bus galima paragauti. Ji galėtų paprašyti laikmatį pasilikti ir naujuose namuose kartu iškepti bandelių. Nauja virtuvė iš karto netaptų tokia pat pažįstama. Tačiau bendras veiksmas susietų ankstesnį prisiminimą su dar tik kuriamu gyvenimu kitoje vietoje. Jaukumas sietųsi su žmonėmis, kurie vėl skirtų vienas kitam laiko.
          Vadinasi, namų prisiminimą sušildo detalės, per kurias atpažįstame savo žmones ir bendrus įpročius. Eilėraštyje tokią prasmę įgyja varpeliai bei vakaro darbai, o įsivaizduotame atvejyje – kepimo laukimą menantis laikmatis. Kiekvienas jų išsaugo dalį kartu patirto gyvenimo, nors praeities visiškai sugrąžinti negalime.

Pirmas argumentas seka namų garsus ir sugrįžtančius žmones. Antras paaiškina, kaip paprastas daiktas galėtų priminti kartu praleistą laiką.

Tobulink. Prie savo pasirinkto daikto ar garso įvardyk žmogų ir veiksmą. Pavyzdžiui, vien „senas laikmatis“ dar nepaaiškina jaukumo; tam reikia prisimenamo bendro rytmečio.

7–8 klasių mokomojo rašinio savitikra. Šiai užduočiai pasirinkta 250–320 žodžių ir keturių pastraipų sandara.