Užduotis. Pateikite Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – žmogaus kūrybingumas ir jo galimybių ribos. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite pasakotojo perspektyvą, veikėjo patirtį ir ją atskleidžiančią raišką.

Sugirgždė malūnas, suspiegė visais sąnariais. Atsiduso, lyg ko sunkaus užgultas. Sustojo.

– A, kad tave kur! – supyko Kuprelis. Pašoko smarkiai nuo vietos, į girnas puolė. Stvėrė viršutinį tekinį abiem rankom, įsispyrė aslon, įsitempė visomis pajėgomis ir pajudino jį kiek. Bet tai nedaug gelbsti. Malūnas stovi lyg įkastas.

Mato, kad iš vidaus sunku kas padaryti. Tekinas laukan išlėkė. Išėjau ir aš paskui.

Žiūriu, stumia Kuprelis, net sušilęs, malūno sparną. Pastūmėjęs kiek vieną, ima kitą, kai tas nuo viršaus arčiau prisiartina. Sparnai treška, braška, tarytum būtų visai nuvargę. Toliau eiti neįgali.

Pamatęs ir mane prišaukė pagalbon. Mažai ir aš galiu ką padėti: sparnai eina, sukas tol, kol mes juos stumiam.

Bet neilgai trukus papūtė smagesnis vėjelis. Tik jau kiek iš vakarų pusės. Taikome sparnus ton pusėn. Malūnas pamažu, nenoromis ima krutėti. Kruta neilgai. Po valandėlės vėl ima stovinėti. Kuprelis, tai pastebėjęs ir išsigandęs, šoko pūsti į sparnus.

Nieko neįveikęs, vėjo neatstojęs, supykęs ir dar labiau susikūprinęs, grįžo Kuprelis vidun. Aš dar lukterėjau kiek. Klausaus vėjo, ar jis nepradeda smarkiau pūsti. Žiūriu į malūną – sparnai stovi, tarytum ir niekuomet nesisukę.

„Šiandien liks nesumalta“, – galvoju ir einu Kuprelio ieškoti. Prašysiu kiek palaukęs, tegul apsakinėja.

Randu jį pirmam aukšte. Vaikščioja iš vieno kampo kitan. Iš tolo aplenkia pikliaus skrynią, svarstykles prie antrų uždarytų durų. Nors ir nežiūri į jas.

Ir tylūs ramūs dabar čia visi daiktai, lyg būtų iš balto akmens. Suakmenėjo kuomet, miltais apnešti. Tylus ir antras piklius, anoje pusėje. Visai užmestas. Jan Kuprelis krauna visokius nereikalingus daiktus, lyg kokian muziejun. O kertės ir jo šonai aibe skaitlinių išrašinėti. Daiktais ištrinta ir vėl užrašyta. Tai Kuprelio buhalterija.

Iš viduraslio kelias didelis stiebas net pačion kepurėn. Tai malūno visa pajėga. Ties palubėmis jį vainikuoja milžinis ratas. Ir įstabu rodos, kad jis dabar visai nejuda. Pats nejuda ir kitų ratų ir ratelių savo kumštimis nevaro. Nevaro ir jo niekas iš pačios kepurės, nuo pačių sparnų.

Kuprelis vis labiau nerimauja. Skubiau vaikščioja. Rankomis maskatuoja. Piktas.

Pagaliau, matyt, vėjas susimilo Kuprelio: iš pradžių palengva, lyg juokaudamas, bet paskum rimčiau ir smarkiau pradėjo sparnus varyti. Tuojau Kuprelis atgijo. Aiškiai nušvito. Liepė man maišų pažiūrėti, pats kaip voverė nulėkė laiptais viršun.

Viską čionai atlikęs, ir aš ten nuėjau. Jis sėdi kojas susikeitęs ant senos sugerbėjusios beržinės kaladės, prie jo kambarėlio durų pastatytos. Atsisėda čia visuomet, kai nėra ko veikti. Sėdi ir klausos linksmaus girnų ūžesio. Galvoja apie ką. Akyse vilties ugnelė sužimba.

– Gaila, kad man pinigų mažoka! – atsiduso, man arčiau priėjus.

Atsisėdau netoliese ant skrynelės. Ant tos pat, kuria jis už malimą nuo kiekvieno atsemia sau sėlenų karvei. Tai jo išsiderėta. Klausau.

– Nevargintų manęs tas oro nepastovumas, jei jų daugiau turėčiau. Žinai, ką esu sugalvojęs? – klausia manęs Kuprelis linksmu nusišypsojimu, kiek pasididžiuodamas. – Aš sugalvojau tokį įrengimą, kuris, geram vėjui esant ir malūnui veikiant, sutaupytų visą energijos perteklių, kuris šiaip niekais nueina. Tas įrengimas kiek komplikuotas, bet nėr brangus, jogi veikimas, mano apskaičiavimais, bus didelis. Mažam vėjui ar jo kokį laiką ir visai nesant, mano malūnas vis viena suksis man tinkamu greitumu. Aš, metais dirbdamas, suradau praktišką galimybę energijos perteklių surinkti ir jį kokį laiką sutaupyti. Tu nesi technikas, bet gali suprasti, kad tai yra elektriškas mechaniškas įrengimas. Gaila, ir Sargautas nieko technikoje nesupranta. Šiaip jis geras žmogus ir galėtų man pinigų kiek paskolinti. Jų man ne tiek daug ir trūksta.

Sargautas yra įdomus ir keistas žmogus. Jis niekuomet neduos pinigų reikalui, kurio jis pats visiškai nepermanytų. Jis nemėgsta ir mažiausių abejonių.

– Gal tau braižinius parodyti?

Atneša Kuprelis kelis lapus braižinių. Atlikti lyg kokio inžinieriaus. Švarūs, raiškūs. Mane apima tikrai nuoširdus nuostabumas, aš stengiuos suprasti, bet man sunku. Aš tik stebėtis galiu.

Kuprelis aiškina ilgai, gyvai, pasitenkinęs, įsitikinęs.

– Aš suradau naują, ilgai tveriantį mechaniškos pajėgos efektą. Aš žinau būdą sustabdyti elektros pajėgos išsieikvojimą. Bet visa tai reikia įrodyti gyvais, išeksperimentuotais pavyzdžiais. Kitaip vargiai ir tikri inžinieriai patikės. Stoka pinigų... – Apniuko Kuprelio veidas. Suvyniojo braižinius, nunešė kur, rūpestingai paslėpė.

– Na nieko, – sugrįžo Kuprelis. – Gal prisikasiu kuomet prie daugiau pinigų.

– Tu norėjai išgirsti mano kitą tragediją, – sutraukė jis kiek antakius, suspaudė lūpas. – Nueik pirma apačion, pažiūrėk.

Prikabink ten didžiausią maišą. Turėsim daugiau laiko. Aš tuo tarpu čia apsižiūrėsiu.

Nuėjęs, kiek radau, atnešiau, užpyliau.

Jis, girnų branktą prie vėjo smarkumo pritaikąs, atsisėdo ant kaladės. Neregimai, vos girdimai atsidusęs, atsišlijo į sieną ir rankas skrebučių rankovėsna susinėrė. Jo veidas tylus, ramus. Akys toli vidun, praeitin žiūri. Ties juo, ant sienos viršuje, šventas Petras pasilenkęs. Laukas, žilas, su kuodu kaktoje senelis. Du raktu rankoje laiko. Tai paties Kuprelio visai dailiai akvarelėmis pieštas paveikslas, mėlynuosna rėmuosna įdėtas. Viso malūno vienatinis paveikslas. Kuprelis jį kasdien nuo miltų dulkių apvalo. Nors ir nelabai tiki kitiems šventiesiems, bet šventą Petrą, sako, mėgsta.

Pro baltą ūkaną į paveikslą įsižiūrėjus, atrodo, kad jis gyvybės įgauna, mato, girdi ir veide savo garbintojui švento palankumo rodo.

Jaukus senelis. Ir visa aplinkuma daros nuo jo šventa, jauki.

Šaltinis: Ignas Šeinius, „Kuprelis“, pagal „Raštai I“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001; „Šaltinių“ PDF atranka, VII skyrius, PDF p. 6–8.

Situacija. Pasakotojas padeda malūnininkui Olesiui, vadinamam Kupreliu. Darbo metu atsiskleidžia jo techninis sumanymas. Žodžiai. Piklius – įrenginys miltams sijoti; malūno kepurė – viršutinė dalis; asla – grindys; sėlenos – atskiriamos grūdų luobelių dalys; braižiniai – brėžiniai. Pateiktas visas šios PDF atrankos VII skyrius. Sutvarkyti trys sulipę junginiai: „Kuprelis linksmu“, „vėjui ar“, „suksis man“. Kitos formos paliktos. Sumanymui dar reikia bandymų; ištrauka neparodo pastatyto įrenginio.

Malūnas, kurį norima išvaduoti iš vėjo

Kasdienis darbas gali tapti ir vieta, kurioje gimsta noras pakeisti žmogų ribojančias aplinkybes. Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ ištraukoje sustojęs malūnas sukelia veikėjo nerimą, o atsinaujinęs jo judėjimas pažadina viltį. Kuprelis trokšta išvengti priklausomybės nuo nepastovaus vėjo ir rodo savo sumanymo brėžinius. Vis dėlto tarp sumanymo bei jo įgyvendinimo išlieka atstumas. Malūno personifikacija, veikėjo nuotaikų kaita ir pasakotojo žvilgsnis leidžia atskleisti kūrybingą žmogų, kuris jaučia savo galias, tačiau susiduria su sumanymo įgyvendinimo kliūtimis.

Veikėjo pastangos pirmiausia parodomos kaip kova su aplinkybėmis, kurių vien noru pakeisti nepavyksta. Malūnas suspiegia sąnariais, atsidūsta ir sustoja. Žmogaus kūnui būdingi veiksmai suteikia mechanizmui gyvos būtybės pavidalą, todėl jo neveiklumas atrodo kaip visą erdvę apėmęs negalavimas. Trumpas sakinys „Sustojo.“ nutraukia garsų bei judesio seką. Kuprelis skuba, stumia sparnus, kviečiasi pagalbininką, net mėgina pūsti, tačiau šios pastangos ilgalaikio veikimo neatkuria. Kuo daugiau judesių atlieka žmogus, tuo ryškesnis aplinkos sustingimas. Malūno daiktai palyginami su baltu akmeniu, o pats veikėjas neramiai vaikšto tarp jų. Panaši žmogaus siekio ir jo galimybių įtampa atsiveria Gėtės tragedijos „Faustas“ pradžioje. Daug mokęsis Faustas nusivilia savo žinojimu ir trokšta pasiekti gyvą pasaulio pagrindą. Tačiau iškviesta Žemės dvasia nepripažįsta jo sau lygiu. Vien įsitikinimas savo galia neleidžia peržengti patirties ribų. Kuprelio kova iš pradžių kur kas konkretesnė: jis mėgina pajudinti tikrą malūną. Vis dėlto ir čia žmogaus valia susiduria su nepriklausoma jėga. Malūną atgaivina sustiprėjęs vėjas, kartu sugrąžinantis veikėjui gyvumą. Šis pasikeitimas paaiškina, kodėl Kupreliui taip svarbu surasti kitą veikimo būdą.

Sumanytas įrenginys atveria kūrybingumą, tačiau pasakojimas neskuba jo paversti pasiekta pergale. Kuprelis rodo tvarkingus brėžinius, kalba gyvai ir įsitikinęs, o klausytojas nuoširdžiai stebisi. Palyginimas su inžinieriaus darbu suteikia brėžiniams kruopštumo bei išmanymo įspūdį. Tačiau pasakotojas pripažįsta: „Aš tik stebėtis galiu.“ Šis prisipažinimas atskiria pagarbą žmogui nuo gebėjimo techniškai patvirtinti jo sumanymą. Pats Kuprelis taip pat mini būsimus bandymus ir pinigų stoką. Jo pasitikėjimas nepašalina būtinybės įrodyti, kad įrenginys veiks. Vytauto Mačernio dvyliktajame rudens sonete žmogaus siela maitinama mokslu ir menu, bet vis tiek geidžia daugiau, negu gali gauti. Panteros kūno narve vaizdas išreiškia troškimą, pranokstantį esamas galimybes. Kuprelio siekis netampa tokios pačios amžinybės paieška, tačiau abu tekstai parodo nepasitenkinimą turimomis ribomis. Išradėjo atveju jos yra ir materialios: brėžiniams virsti patikrintu įrenginiu reikia išteklių. Žodžius „Stoka pinigų...“ lydi apniukęs veidas ir suvyniojami lapai. Judesys tarsi laikinai užveria parodytą galimybę. Vis dėlto rūpestingas brėžinių slėpimas ir viltis dar sukaupti pinigų rodo, kad sumanymas neatmetamas. Kūrybingumas lieka gyvas, nors jo rezultatas dar nepasiektas.

Taigi ištraukoje kūrybingas žmogus atsiskleidžia per darbą, nerimą ir norą sumažinti priklausomybę nuo aplinkybių. Gyvas ir sustingstantis malūnas parodo jo veiklos ribas, o brėžiniai liudija mėginimą jas praplėsti. Pasakotojo susižavėjimas išlaiko pagarbą Kupreliui, bet nepanaikina patikrinimo būtinybės. Todėl sumanymo vertė ir jo įgyvendinimas lieka susiję, tačiau skirtingi dalykai. Kūrybinę viltį palaiko pats ieškojimas; jos įgyvendinimui dar reikia to, ko žmogaus įsitikinimas vienas nesuteikia.

Gebėjimas, kuriam reikia kito žmogaus

Kito žmogaus gebėjimus lengva susieti tik su tuo darbu, kurį matome jį atliekant kasdien. Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ ištraukoje malūnininkas pasirodo esąs ir techninio sumanymo kūrėjas, ir paveikslą nutapęs žmogus. Jo klausantis pasakotojas patiria nuoširdžią nuostabą. Tačiau pagarbus dėmesys dar nesuteikia galimybės sumanymą įgyvendinti. Ištraukoje svarbi dviguba kito žmogaus reikšmė: klausytojas gali pastebėti gebėjimą, o suprantantis bei padedantis žmogus galėtų suteikti jam veikimo sąlygas. Šį skirtumą atskleidžia pasakojimo perspektyva ir Kuprelio kalbos kaita.

Pasakotojo žvilgsnis leidžia kasdienio darbo aplinkoje atrasti netikėtą kūrybingumą. Iš pradžių Kuprelis rodomas skubantis prie girnų ir stumiantis sparnus. Sustiprėjęs vėjas grąžina jam gyvumą: palyginimas su vovere pabrėžia lengvą, greitą judėjimą. Vėliau tas pats žmogus išskleidžia brėžinius, apie kuriuos klausytojas pasako: „Švarūs, raiškūs.“ Trumpi apibūdinimai nukreipia į kruopščiai atliktą darbą. Pasakotojas neapsimeta viską suprantantis ir pripažįsta galįs tik stebėtis, tačiau ši jo riba netampa pagrindu žmogų nuvertinti. Kitokį atpažinimo sunkumą vaizduoja Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“, tėvų apsilankymo seminarijoje epizode. Liudui Vasariui artimųjų kreipinys „kunigėli“ skaudus, nes už būsimo vaidmens tarsi pasislepia šeimos sūnus. Tėvų pagarba nuoširdi, bet jo paties išgyvenimo ji nepasiekia. Šeiniaus pasakotojas, priešingai, leidžia Kupreliui pasirodyti kitokiam, negu vien darbo pareigos leistų tikėtis. Jis neišmano technikos, bet išklauso jos kūrėją. Šis atsargus žinojimo įvertinimas ypač reikšmingas: pasakotojas leidžia kalbėti pačiam Kupreliui, todėl jo sumanymas atsiskleidžia veikėjo žodžiais, o ne iš anksto priimtu sprendimu apie jį. Pabaigoje minimas Kuprelio tapytas šventas Petras dar praplečia šį vaizdą: mechaninio darbo erdvėje atsiranda asmeninis meninis kūrinys. Žmogaus galimybės atsiskleidžia tuomet, kai stebėtojas nenusprendžia jų ribų iš anksto.

Kad pastebėtas gebėjimas duotų rezultatą, reikia paramos, kurią ištraukoje apsunkina supratimo stoka. Kuprelis kalba apie energijos kaupimo įrenginį su pasididžiavimu, bet tuoj pamini Sargautą, nesuprantantį technikos. Pasakotojas paaiškina, kad šis neskolina pinigų nesuprantamam reikalui. Taip išryškėja kliūtis: sumanymą reikia išbandyti, tačiau bandymams būtini ištekliai, kurių pats kūrėjas stokoja. Kazio Binkio dramoje „Atžalynas“ kitokia pagalbos galimybė atsiveria, kai mokytojas Tijūnas išklauso Petrą ir Jasių. Jasius patikslina, kad Petras mokosi geriau už jį, nors nebelanko gimnazijos. Mokytojas pasiūlo konkrečius susitikimus, per kuriuos galėtų kartu dirbti. Pagalbos pasiūlymas remiasi pastebėtu gebėjimu ir sunkumu mokytis vienam. Kuprelio pokalbyje tokio susitarimo neatsiranda. Klausančiojo susižavėjimas nepavirsta finansavimu ar bandymu, todėl išradėjas suvynioja brėžinius ir rūpestingai juos paslepia. Vis dėlto jo žodžiai „Gal prisikasiu kuomet prie daugiau pinigų“ išlaiko galimybę ateičiai. Nėra nei pažado, kad pasiseks, nei visiško atsisakymo. Žmogui padedanti bendrystė čia parodoma per jos trūkumą: šalia esančio klausytojo pakanka gebėjimui pamatyti, tačiau nepakanka jo materialiai kliūčiai pašalinti.

Vadinasi, ištrauka praplečia malūnininko paveikslą, leisdama pamatyti jo išmanymą, kūrybingumą ir trapų pasitikėjimą ateitimi. Pasakotojo atvirumas suteikia jam galimybę pasisakyti, o brėžinių ir paveikslo detalės parodo kasdienio vaidmens neaprėpiamą žmogų. Kartu pinigų bei suprantančio rėmėjo stoka atskiria pripažinimą nuo veiksmingos pagalbos. Rūpestingai saugodamas brėžinius, Kuprelis išlaiko galimybę ateičiai, tačiau vien pagarbaus klausytojo sumanymui įgyvendinti dar neužtenka.

Ištraukos eiga. Malūno sustojimas išryškina priklausomybę nuo vėjo. Judėjimui atsinaujinus Kuprelis parodo savo sumanymo brėžinius. Pasakotojo nuostabą papildo jo pripažinta techninio supratimo riba, o Kuprelio pasitikėjimą – bandymų bei pinigų poreikis. Pabaigos paveikslas praplečia kūrybingo žmogaus vaizdą.

Variantų kryptys. Pirmasis aiškina darbo ritmą ir kūrybinio siekio ribas; Gėtė padeda skirti norą nuo tikro išbandymo, Mačernis – troškimą nuo esamų galimybių. Antrasis nagrinėja pasakotojo atvirumą ir veiksmingos pagalbos poreikį; Putino tėvų pagarba sugretinama su nepasiektu supratimu, Binkio mokytojo pasiūlymas – su konkrečia parama.

Kontekstų ribos. Fausto „Nakties“ pradžia naudojama iki Žemės dvasios pasitraukimo. Vasaris dar mokosi seminarijoje ir savo noro tėvams nepasako. Mačernio siela geidžia laisvės bei nemirtingumo, bet jų nepasiekia. Tijūnas tik pasiūlo susitikimus: pamoka čia dar neįvyksta. Kuprelio sumanymo techninis rezultatas ištraukoje nepatvirtinamas. Paveikslas atgyja pasakotojo įspūdyje, kurį pažymi „atrodo“.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.