Užduotis. Pateikite romano ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – vaiko vaizduotės pasaulis.

Vėliau įsirėžė laukimas. Buvau aštuonerių metų. Mūsų namelis stovėjo miestelio pakrašty. Šalia gyveno pelkės. Kupstai ir kreivi berželiai; eglynas akiratyje; gailus pempių klyksmas; migla, kurios nepajėgė sutirpdyti ir vidurvasario saulė. Migla gulėjo virš liūnų ir varlių, pempių, žolių atvaizdai švytėjo kaip šimtamečiuose veidrodžiuose. Ir jei šitose pelkių akyse išvystum Pelenę, tai nebūtų stebuklas. Pelenę – padūmavusiais skarmalais, su kraitele rankoje, ieškančiu karalaičio žvilgsniu, raudonomis šlepetikėmis, kurias supurvino pelkės.

Mano tėvas buvo nusprendęs, kad jis sugeba tinkuoti sienas. Žinoma, netrukus grubus tinkas sudžiūvo, skilo, krito ant grindų geometrinėmis figūromis. Šitie netaisyklingi trikampiai, kvadratai, stačiakampiai buvo mano pamėgtieji žaislai; iš jų dėliojau pilies sienas savajai Pelenei. Tėvai užrakindavo mane tuščiame bute, juodu mokytojavo vidurinėje mokykloje. Aš nėjau į mokyklą, ruošiausi namie. Tuo laiku buvau nusilpęs, man svaigo galva, ir manęs neleido vieno pasivaikščioti.

Laukimas ateidavo netrukus. Jis atsistodavo šalia. Kaip rūpestinga pamotė. Šalta, griežta, teisinga, nepermaldaujama.

Štai čia yra kelias. Žvirgždėtas kelias vėjo neliečiamose pelkėse. Niekados vėjas nesujudina eglyno keterų. Mano sutrumpėjęs kūnas atsispindi liūnuose. Plaukai, užkritę ant pečių. Auksinė kaklo grandinė. Šalia eina Pelenė. Vedu ją į nebaigtą pilį, kurią pastačiau iš grubaus tėvo tinko. Pelenės kraitelėje – vienintelė rožė. Kodėl? Rožės nežydi pelkėse. Ten, už eglyno, yra kitas pasaulis, kitas dangus. Kvepiąs, švelnus, migdąs. Ir jis aptvertas storomis sienomis, ant jų stovi šarvuoti sargybiniai ir laiko parengtas sviedimui ietis. Bet ietys nulinks, ir vartai prasivers, ir Pelenė įves mane į vidų. Ir tegul viduje ne per daug. Rusvas grindų dažas; plyšiai; ropojąs voras, labai išmintingas nebaigtos pilies savininkas. Jis žino, kodėl kvepia rožė, kodėl Pelenės eisena verčia sargybinius nulenkti ietis ir pagarbiai atsiklaupti.

Bet – – – šalia stovėjo laukimas. Staiga išvysdavau kambarį, kuriame žaidžiau. Sudėliotus pusračiu tinko gabalus. Žalią paveikslą sienoje; jį padovanojo tėvui jo mokiniai. Nukopijavęs atviruką, dailininkas blogai ištrynė skritulį aplink besileidžiančią saulę, sąžiningai nubraižytą su pieštuku Nr. 1. Mačiau stalo kojas, po viena buvo pakištas šakaliukas. Mačiau skylę sofoje ir besiveržiančias pjuvenas. Mačiau savo purvinus nagus. Krapščiau nosį. Norėjau verkti, juoktis. Jutau didelį tėvų laukimą, kurie negreit sugrįš.

Tada nutardavau kovoti. Nuvyti šalin laukimą. Išgąsdinti. Sunaikinti. Prajuokinti. Ir, atidaręs langą, girdėjau pempių klyksmą, ir įtraukdavau į plaučius grasią vėsumą.

Aš buvau indėnas. Narsus ir negailestingas. Mano rankos gniaužė kruvinus priešų skalpus. Laukimas turėjo išsliuogti pro atdarą langą.

Aš buvau riteris. Dviašmenis kalavijas prakirsdavo lubas, sutrupindavo elektros lemputę, išraižydavo sofą. Laukimas turėjo būti sukapotas į gabalus.

Aš buvau kanibalas. Šnypštė didžiuliai katilai, juose virė baltieji. Kambarys ūžė nuo ugnies ir dūmų. Laukimas turėjo sudegti ar užtrokšti.

Aš buvau cirko klounas. Verčiausi per galvą, lakštute krisdavau ant grindų. Kvatojau klaikiu balsu. Laukimas turėjo pralinksmėti.

Ir pagaliau išvargdavau. Vėl sėdėjau prie išspardytų tinko gabalų. Voras ir pilies sargybiniai pasislėpė grindų plyšiuose. Pelenė – – – jos nėra. Nėra kito pasaulio ir kito dangaus. Kvepiančio, švelnaus, migdančio. Laukimas tebestovėjo šalia. Rūpestinga pamotė. Uždarydavau langą. Nenorėjau klausytis pempių, nenorėjau kvėpuoti vėsuma. Vėl stebėjau stalo kojas, paveikslą, pjuvenas, žalią lempą, smulkiai debesuotą dangų. Ausyse zvimbė nepagaunama melodija. Gal jau tada gimė garsas, kuris virto žodžiu Zoori!

Laukiau tėvų širdžiai plakant. Palengva temo. Dangus ir daiktai pilkėjo. Nebesipriešinau laukimui. Sėdėjau ant grindų ir krapščiau nosį. Turbūt rėkčiau, pajutęs, kad laukimo nebėra. Garsai iš miestelio atsidauždavo lango stikluose. Ūkė manevrinis garvežys, dardėjo vežimo ratai, gaudė bažnyčios varpai. Plakė berniukiška širdis. Garsiau už rimstančio vakaro garsus.

Tėvai atsirasdavo netikėtai. Taip būna, kai labai lauki. Jie iš pradžių lyg ir nepastebėdavo manęs, susirūpinę savo paltais, atsineštais iš gatvės sakiniais, lempa, pietumis. Krito ant grindų batai, keičiami į šlepetes, skilo balanos, užgiedodavo krosnis, ir, kol visa aprimdavo, buvau vienišas. Visiškai vienišas, nes laukimas pasitraukė. Kur? Gal prasmuko pro duris ir nunėrė į pelkių dugną? Gal įsmuko į grindų plyšį? Gal susirangė apskritoje saulėje, kurią nutapė mokinys? Ir man buvo liūdna, kad netekau pamotės. Ir aš nesupratau šio prieštaravimo. Laukiau tėvų ir nusiminiau sulaukęs. Ir aš tylėdavau, kai tėvas, pastebėjęs išmėtytus tinko gabalus, barė mane, nes esu apsileidėlis, ir mano silpnumas tinginio, ir aš negerbiu tėvo darbo, ir mane reikia atiduoti kurpiui už mokinį, ir kad Dievas dažnai baudžia žmogų šitokiais vaikigaliais.

Pelenė su kraitele rankoje, o kraitelėje – rožė. Manęs laukė aritmetikos uždaviniai ir užsirūstinęs tėvas kitoje stalo pusėje. Kitas pasaulis? Purvina ir nejauki nuogybė. Zoori, kur melodija? Jos negirdžiu. Ar išgirsiu?

Šaltinis: Antanas Škėma, „Rinktiniai raštai“, I t., Vilnius: Vaga, 1994; NŠA 2025 m. A kurso pagrindinė sesija, p. 2–3.

Romano ištrauka egzamino sąsiuvinyje pažymėta „Iš Antano Garšvos užrašų“. Pirmuoju asmeniu pasakojamas aštuonerių metų vaiko laukimo prisiminimas. Pateikta visa 2025 m. A kurso pagrindinės sesijos pirmosios interpretavimo užduoties ištrauka.

Vaiko vaizduotės pasaulis

Vaizduotė leidžia vaikui išsivaduoti iš to, kas kasdienybėje jam atrodo ankšta ir šalta. Tačiau sukurtas pasaulis priklauso nuo tikrovės, kuriai priešinasi, todėl jo paguoda gali nutrūkti. Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ ištraukoje Antanas Garšva prisimena aštuonerių metų berniuko laukimą. Iš kambario daiktų ir pelkių aplinkos atsiranda pilis, Pelenė, sargybiniai ir mėginimai kovoti su vienatve. Šie vaizdai suteikia vaikui veikimo laisvę, bet taip pat išryškina artumo poreikį, kurio vien išmone patenkinti nepavyksta.

Vaiko kuriamas pasaulis išauga iš konkrečių, net skurdžių aplinkos detalių. Sudžiūvęs tėvo tinkas byra netaisyklingomis figūromis, o berniukas iš jų dėlioja pilį. Suaugusiųjų darbo nesėkmė vaikui tampa kūrybos medžiaga. Pelkių atspindžiai primena senus veidrodžius, ir juose beveik natūraliai galėtų pasirodyti Pelenė. Taip nykoka vieta įgyja paslapties, o vaikas – palydovę. Pasakojimo ritmas keičiasi: prisiminimą apie namus pertraukia esamasis „Štai čia yra kelias“, ir skaitytojas priartėja prie paties išgyvenimo. Pelenės kraitelėje nešama rožė nukreipia į kitą pasaulį, nes pelkėse rožės nežydi. Gražesnė galimybė darosi apčiuopiama, nors ji sukurta iš to paties kambario tinko, grindų ir plyšių. Tokį vidinį persikėlimą padeda suprasti Maironio „Vakaras“. Lyrinio subjekto svajonės nuo gražaus Šveicarijos ežero nuskrieja į tėvelių šalį ir atgaivina jaunystės vaizdus. Abiem tekstams svarbu, kad žmogus mintimis pasiektų tai, ko šiuo metu stinga. Tačiau eilėraščio kalbėtojo atmintis saugo buvusį gyvenimą, o Garšvos Pelenė atveria vaiko išgalvotą galimybę. Berniukui ji suteikia progą pačiam vesti, statyti ir laukti atsiveriančių vartų. Užrakinto kambario bejėgiškumą trumpam keičia jo paties kuriamas veiksmas.

Vis dėlto laukimas nuolat sugrąžina vaiką prie artumo stokos. Jis personifikuojamas ir palyginamas su rūpestinga, bet šalta bei nepermaldaujama pamote. Tokia palydovė visada šalia, tačiau nuo jos norisi išsilaisvinti. Berniukas mėgina tapti indėnu, riteriu, kanibalu ir klounu, tikėdamasis laukimą išgąsdinti, sunaikinti ar pralinksminti. Kartojamas „turėjo“ nusako pageidaujamą poveikį, kurio taip ir nepavyksta pasiekti. Išsekus fantazijos subliūkšta, o „Laukimas tebestovėjo šalia“. Atvertas ir vėliau uždarytas langas suteikia šiam bandymui jutiminį rėmą. Iš pradžių berniukas įtraukia grasią vėsumą ir girdi pempes, o pavargęs nebenori nei jų klausytis, nei kvėpuoti lauko oru. Požiūris į tą pačią aplinką kinta kartu su jo pasirengimu ieškoti išeities; fizinis lango atidarymas vidinės nelaisvės nepašalina. Panašią paguodos ribą atskleidžia Igno Šeiniaus „Kuprelio“ sapnas apie gyvenimą su Gunde ir sūnumi. Įsivaizduojama šeima suteikia stiprų artumo jausmą, bet pabudus senoji žaizda vėl atsiveria. Garšvos patirtis kitokia: jo tėvai iš tikrųjų grįžta. Tačiau jų dėmesį užima kasdieniai rūpesčiai, o tėvo priekaištai palieka vaiką tylintį. Sakinys „Laukiau tėvų ir nusiminiau sulaukęs“ sutelkia paradoksą: laukimo pabaiga nesuteikia laukto santykio. Berniukas net pasigenda savo šaltosios palydovės. Paskutinis klausimas apie prarastą melodiją palieka atvirą viltį dar kartą išgirsti tai, ką sukurtas pasaulis trumpam buvo suteikęs.

Taigi vaiko vaizduotė iš nuobodžios ir nejaukios aplinkos sukuria veikimo, grožio bei draugystės galimybę. Kambario liekanos joje tampa pilimi, o laukimas – veikiančiu priešininku ir palydovu. Tačiau tas pats pasakojimas nuolat atidengia kūrybinės paguodos trapumą. Berniukui reikia kitų žmonių dėmesio, todėl nei fantazijų kova, nei vien fizinis tėvų sugrįžimas jo vienatvės neužbaigia. Vaizduotės pasaulis saugo troškimą būti artimam ir parodo, kur jis lieka neišpildytas.

Vaiko vaizduotės pasaulis

Vaikas dar ne visuomet gali aiškiai įvardyti, kodėl jam skauda ar ko stinga. Todėl jo jausmas gali įgyti pasakos veikėjo, priešo ar keisto garso pavidalą. Škėmos „Baltos drobulės“ ištraukoje toks vidinis gyvenimas perteikiamas kaip Garšvos vaikystės prisiminimas. Laukimas pasirodo šalia berniuko, vaizduotė suteikia jam vis naujus vaidmenis, o daiktai tai atgyja, tai vėl tampa nejaukia kambario tikrove. Šių kaitų kalba leidžia patirti jausmų prieštaringumą, kurio pats vaikas dar nesupranta.

Pasikartojantys vaidmenys atskleidžia berniuko pastangą įgyti galią savo savijautai. Formulė „Aš buvau“ kiekvieną kartą pradeda naują bandymą: indėnas išgąsdintų, riteris sukapotų, kanibalas sudegintų laukimą, klounas jį pralinksmintų. Žiaurūs vaidmenys suteikia pavidalą berniuko nerimui ir mintyse leidžia kovoti su personifikuotu laukimu. Vaikui reikia būdo padaryti laukimą paveikiamą, kai negali pagreitinti tėvų grįžimo. Po kovingų vaizdų seka klouno juokas, tačiau ir jis neatneša palengvėjimo: berniukas pagaliau išvargsta. Vaizduotės ir suvokimo kaita svarbi Jurgio Savickio „Vagyje“. Iš pradžių vaikas grožisi išgalvotu plėšiku, o sutikto sužeisto žmogaus vaizdas ir panašumas į nukryžiuotą Kristų padeda pamatyti jo kančią. Ši asociacija kartu su matomu smurtu veda į atrišimą ir gailestį. Garšvos scenoje tikras kitas žmogus į jo sukurtus vaidmenis neatsako: juose lieka vaikas ir laukimas. Todėl vaizduotė ypač aiškiai parodo jo vienišą pastangą keisti tai, kas nuo jo nepriklauso. Kiekvieno vaidmens pažadėta galia susiduria su tuo pačiu neįveiktu jausmu. Vaikas lieka pažeidžiamas net tada, kai mintyse gali tapti nepaprastai stiprus.

Jausmo prieštaringumą perteikia ir nuolatinis grožio bei nejaukių smulkmenų susidūrimas. Rožė, auksinė grandinė ir sargybiniai pasitraukia; grįžta iš sofos byrančios pjuvenos, klibantis stalas, sakinys „Mačiau savo purvinus nagus“. Pakartotas matymas primena nepasirinktą tikrovę, kurios pasakiškas vaizdas neištrina. Paveiksle ant sienos matomas blogai ištrintas pieštuko apskritimas aplink saulę. Ši smulkmena atidengia sienoje kabančio atvaizdo netobulumą. Berniuko pilis taip pat sudėta iš tikrų liekanų, bet jos reikšmė jam išlieka stipri. Todėl pasakojimas leidžia skirti daikto išorinį trūkumą ir vaizdo suteikiamą vidinę patirtį: netobula medžiaga gali sužadinti svarbų išgyvenimą. Vis dėlto pats prisiminimas sukuria išraiškingą pasaulį: pelkės gyvena, laukimas stovi, krosnis užgieda. Šiuo požiūriu artimas Jono Aisčio „Peizažas“, kuriame paprasta vieta, berželiai, kaimas ir garsai leidžia drauge skambėti laimei bei liūdesiui. Literatūrinis vaizdas išsaugo skirtingus jausmus, nepaversdamas vieno jų klaida. Škėmos ištraukoje laukimas taip pat skaudina ir kartu teikia keistą draugiją. Jam pasitraukus vaikas, nors tėvai jau grįžę, pasijunta visiškai vienišas ir nusimena. Šio prieštaravimo prisiminimas nesušvelnina lengva išvada. Pabaigoje klausimas „Zoori, kur melodija?“ susieja vaizduotę su sunkiai sugaunamu išgyvenimo garsu. Melodijos negirdėti, bet išlieka jos ieškanti kalba ir klausimas, ar ją dar bus galima išgirsti. Taip vaizduotės pasaulis atsiskleidžia ir kaip neįvardyto jausmo forma, ir kaip jo prisiminimo būdas.

Vadinasi, vaiko vaizduotė šiame tekste leidžia suteikti pavidalą tam, ko jis nepajėgia paaiškinti. Herojų vaidmenys parodo norą nugalėti laukimą, o pasakiškų ir buitinių vaizdų kaita išsaugo vienu metu patiriamą viltį bei nusivylimą. Bandydamas valdyti savo savijautą, berniukas laukimo nenugali. Tačiau jų prisiminimas tampa jautria kalba apie žmogų, kuris trokšta artumo ir net sulaukęs kitų lieka neišgirstas. Pabaigos melodijos klausimas šios įtampos neužbaigia.

Kalbėtojas ir atmintis. Žyma „Iš Antano Garšvos užrašų“ nurodo romano veikėjo perspektyvą. Retrospektyvus „Buvau aštuonerių metų“ pereina į vaizduotės dabartį, paskui vėl grįžta prie kambario ir laukiamų tėvų.

Variantai. Pirmas aiškina vaizduotės suteikiamą prieglobstį ir jo ribą. Antras seka, kaip vaidmenys bei prisiminimo kalba išreiškia sunkiai įvardijamą, prieštaringą jausmą. Abiejų variantų abi dėstymo pastraipos remiasi konkrečiomis pateiktos ištraukos detalėmis.

Kontekstai. Maironio svajonės grąžina prisiminimą, Kuprelio sapnas atveria ir paguodą, ir atsivėrusią žaizdą. Savickio vaiko vaizdiniai keičiasi susitikus su tikra kančia, o Aisčio peizaže telpa laimė ir liūdesys. Kontekstai paaiškina atskirus Garšvos patirties ryšius, nepakeisdami jos savarankiška kitų kūrinių analize.

Kilmė. Interpretavimo užduotis ir aspektas yra oficialūs 2025 m. A kurso pagrindinės sesijos. Keturi papildomi B klausimai ir pavyzdžių analizė sukurti mokymuisi. Fantazijų veiksmai nepaverčiami tikrais nusikaltimais, Garšva netapatinamas su Škėma.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su A kurso privalomu autoriumi bei antros su pasirenkamu autoriumi yra bibliotekos mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi papildomi klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai; oficiali A kurso užduotis jų neturėjo.