Užduotis. Pateikite romano „Stepių vilkas“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – svetimo žmogaus portretas. Galite pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Abi dėstymo pastraipos turi analizuoti pateiktą ištrauką; palyginimu paaiškinkite jos raiškos ir prasmės ryšį.

Šioje knygoje spausdinami išlikę užrašai to žmogaus, kurį mes, naudodamiesi jo paties ne kartą pavartotu posakiu, vadinome „Stepių Vilku“. Sunku pasakyti, ar jo rankraščiui reikia įvadinio žodžio; šiaip ar taip, aš jaučiu poreikį prie Stepių Vilko lapų pridėti keletą savų, kuriuose mėginau užrašyti savo prisiminimus apie jį. Nedaug apie jį težinau, o jo praeitis ir kilmė man visai nežinoma. Bet jo asmenybė man padarė stiprų ir, turiu pasakyti, malonų įspūdį.

Stepių Vilkas buvo arti penkiasdešimties metų vyriškis, kartą prieš keletą metų jis užėjo į mano tetos namus, ieškodamas mebliuoto kambario. Išsinuomojęs palėpėje mansardą ir gretimą miegamąjį kambarėlį, jis po kelių dienų vėl pasirodė su dviem lagaminais, didžiule knygų dėže ir išgyveno pas mus devynis ar dešimt mėnesių. Gyveno labai tyliai, užsisklendęs, ir jei mūsų miegamieji nebūtų buvę greta, jei dėl to mums nebūtų reikėję kai kada susitikinėti ant laiptų ir koridoriuje, mes gal ir nebūtume susipažinę, nes bendrauti šis žmogus nemėgo, tokio bendrauti nemėgstančio žmogaus aš kaip gyvas nebuvau matęs, jis iš tiesų buvo Stepių Vilkas, kaip retkarčiais save vadindavo — svetima, laukinė ir baugšti, netgi labai baugšti būtybė iš kitokio pasaulio negu manasis. Tai, kaip jis buvo apsipratęs su savo vienišumu dėl savo charakterio, dėl savo likimo ir tai, kad jis sąmoningai priėmė šį vienišumą kaip savo likimą, aš sužinojau tik iš jo čia paliktų užrašų; bet ir anksčiau, trumpų susitikimų ir pokalbių dėka, aš jį šiek tiek pažinau ir manau, kad paveikslas, kurį susikūriau iš jo užrašų, iš esmės sutampa su tuo, tiesa, blyškesniu ir ne tokiu pilnu vaizdu, kurį susidariau iš mūsų asmeninės pažinties.

Atsitiktinai aš buvau tuo metu namie, kai Stepių Vilkas pirmą kartą peržengė mūsų slenkstį ir iš mano tetos išsinuomojo butą. Jis atėjo pietų laiku, lėkštės dar tebestovėjo ant stalo, o man dar buvo likę pusvalandis, kol reikėjo į kontorą. Aš nepamiršau keisto ir labai prieštaringo įspūdžio, kurį jis man padarė per pirmąjį susitikimą. Jis įėjo pro stiklines duris, pirma prie jų paskambinęs, apytamsiame prieškambaryje teta paklausė, ko jam reikia. O jis, Stepių Vilkas, pakėlė uostydamas pailgą trumpai nukirptą galvą, truktelėjo nervinga nosim aplink save orą ir, prieš atsakydamas ir pasakydamas savo pavardę, tarė:

— O, čia gerai kvepia.

Ir nusišypsojo, mano geroji teta taip pat nusišypsojo, o man šie pasisveikinimo žodžiai pasirodė gana juokingi, ir aš jam pajutau tarsi kokią antipatiją.

— Taigi, — tarė jis, — aš atėjau dėl kambario, kurį jūs išnuomojate.

Kai mes visi trys laiptais kopėme į mansardą, aš galėjau vyriškį geriau apžiūrėti. Jis nebuvo labai aukštas, bet vaikščiojo ir laikė galvą kaip augaloti žmonės, vilkėjo madingą patogų žieminį paltą, o ir šiaip buvo padoriai, bet nerūpestingai apsirengęs, švariai nusiskutęs, trumpai nukirpti plaukai vienur kitur buvo žilstelėję. Iš pradžių man nepatiko jo eisena, joje buvo kažkokios įtampos ir neryžtingumo, nesiderinančio su aštriu, griežtu profiliu, jo kalbos tonu ir temperamentu. Tik vėliau pastebėjau ir sužinojau, kad jis serga ir kad jam sunku vaikščioti. Su keista šypsenėle, kuri tada man taip pat buvo nemaloni, jis apžiūrinėjo laiptus, sienas, langus ir senas aukštas spintas laiptinėje, visa tai jam, regis, patiko ir kartųjį vis dėlto kažkodėl juokino. Apskritai tas žmogus darė tokį įspūdį, tarsi būtų pas mus atėjęs iš svetimo pasaulio, iš kažkokių užjūrio kraštų, ir nors viskas čia jam atrodo gražu, bet truputį ir juokinga. Jis elgėsi, ar šiaip, ar taip sakyk, mandagiai, net maloniai, jam iš karto patiko namas, kambarys, jis nesiderėdamas sutiko su nuompinigiais, įskaitant ir sumą už pusryčius, ir vis dėlto šį žmogų gaubė, kaip man atrodė, negera ar priešiška atmosfera. Jis išsinuomojo kambarį, kartu išsinuomojo ir miegamąjį kambarėlį, pasiteiravo apie šildymą, vandenį, paslaugas ir namų vidaus tvarką, viską išklausė atidžiai ir maloniai, su viskuo sutiko, išsyk pasiūlė rankpinigių, ir vis dėlto atrodė, tarsi visa tai jį nelabai tedomintų, tarsi pats sau būtų juokingas dėl tokio savo elgesio ir nelaikytų jo rimtu, tarsi jam būtų keista ir nauja nuomotis kambarį ir šnekėti vokiškai su žmonėmis, kai sielos gilumoje iš tikrųjų rūpi visiškai kas kita. Maždaug toks buvo mano įspūdis, jis ir būtų likęs nelabai geras, jei jo nebūtų pagerinę ir pataisę visokiausi smulkūs bruožai. Pirmiausia — tai vyriškio veidas, kuris man iš pat pradžių patiko; jis man patiko, nepaisant kažkokios neįprastos išraiškos, tai buvo gal šiek tiek savotiškas ir liūdnas, bet gyvas, labai mąslus, ištreniruotas ir įdvasintas veidas. Palankiau mane nuteikė ir tai, kad jo mandagumas ir nuoširdumas, nors jie, rodės, iš jo reikalavo šiek tiek pastangų, neturėjo nė lašo išdidumo — atvirkščiai, juose buvo beveik kažin kokio graudulio, kažin kokio maldavimo; visa tai man paaiškėjo kiek vėliau, bet dėl to aš jam iš karto pajutau šiokią tokią simpatiją.

Šaltinis: Hermann Hesse, „Stepių vilkas“, „Leidėjo pratarmės“ pradžia. Iš vokiečių kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Naudotas pateiktas lietuviškas EPUB; leidėjo žyma „Lietuvos rytas“. Konkretaus spausdinto leidimo metai ir puslapiai nenustatyti..

Ištraukoje pasakoja ne autorius, o fikcinis leidėjas, atsigręžiantis į pažintį su atvykėliu. Pateiktame faile esanti forma „kartųjį“ išlaikyta.

Svetimo žmogaus portretas

          Svetimas žmogus pirmiausia pasirodo toks, kokį jį leidžia pamatyti stebėtojo įpročiai. Romano „Stepių vilkas“ pratarmėje atvykėlio portretą kuria būtent toks susidūrimas. Kambario ieškantis vyras elgiasi mandagiai, tačiau pasakotojas jaučia neaiškų priešiškumą. Prisiminimo eiga atskleidžia, kaip svetimumo vaizdą formuoja vaizdingi palyginimai, o vėliau jį keičia atidžiau pastebėtos veido bei laikysenos detalės.
          Pradžioje atvykėlis įvardijamas „Stepių Vilku“. Pasakotojas nurodo, kad šį posakį vartojo pats vyras, tačiau netrukus ir savo kalboje paverčia jį visą asmenį apimančiu apibūdinimu. Gyvenimas užsisklendus ir retas bendravimas aiškinami laukinės, baugščios būtybės vaizdu. Žodžiai „kitokio pasaulio negu manasis“ ypač aiškiai parodo, iš kur kyla atskirtis: palyginimo matas yra paties stebėtojo pasaulis. Prie šio vaizdo pridedami ir konkretūs atvykimo daiktai: du lagaminai bei didžiulė knygų dėžė. Jie primena savitą asmens kasdienybę, kurios vien gyvūno vardas nepaaiškina. Pirmojo susitikimo scena šį atstumą suteikia pajusti per kūną. Vyras kilsteli galvą, uodžia orą, o jo pastaba apie gerą kvapą pasakotojui juokinga. Teta į ją atsako šypsena, todėl ta pati replika iš karto sulaukia skirtingų vertinimų. Nepažįstamojo elgesys dar nepaaiškina, kodėl vienas žmogus priima jį šiltai, o kitam kyla antipatija. Žvilgsnio galias primena Jurgio Savickio „Vagis“. Vaikas įsivaizduoja gražiai apsirengusį plėšiką, vėliau sužaloto belaisvio veide įžvelgia panašumą į nukryžiuotą Kristų. Šios sąsajos išreiškia jo kintantį suvokimą ir dalyvauja gimstant gailesčiui. Romano pratarmėje gyvūno metafora taip pat daugiau pasako apie santykį su matomu žmogumi, negu pateikia jo gyvenimo faktų. Todėl išorinis portretas kartu tampa paties vertinančiojo laikysenos vaizdu.
          Kopiant laiptais pirminis svetimumas ima skaidytis į prieštaringas smulkmenas. Pasakotojas susieja neryžtingą eiseną su nepalankiu įspūdžiu, tačiau vėliau sužinota liga leidžia ją suprasti kitaip. Kambarius apžiūrintis vyras domisi praktiniais dalykais, atidžiai klausosi ir siūlo rankpinigių, nors stebėtojui vis atrodo atitolęs. Spėjimą žymintys „tarsi“, „regis“ palieka tarpą tarp šių matomų veiksmų ir jiems priskiriamos prasmės. Palankumą sužadina veidas: jo liūdnumą papildo gyvumas ir mąslumas. Taip pat svarbus mandagumas, kuriame pasakotojas įžvelgia graudulį ir maldavimą. Galimas pažeidžiamumas keičia ankstesnį priešiškumo jutimą. Panašiai žmogaus vaizdą papildo asmeninė atmintis Jono Biliūno „Ubago“ ištraukoje. Prisiminti Sabaliūno dalijami medaus koriai leidžia matyti dosnų pasakotojo vaikystėje pažintą žmogų greta dabartinio elgetos su krepšiu. Prisiminimas sustiprina pasakotojo jautrumą jo padėčiai, nors duonos riekė prarastų namų nesugrąžina. Abiejuose tekstuose atidi detalė trukdo apsistoti ties vienu apibūdinimu. Pratarmės pasakotojas sako pajutęs „šiokią tokią simpatiją“. Pasakojime gretinamas tada atsiradęs palankumas ir vėliau geriau suprasta graudulio reikšmė. Taip mažų požymių poveikis išskaidomas laike: žmogus gali sujaudinti anksčiau, negu išmokstama paaiškinti, kas jo laikysenoje palietė. Vyras tampa artimesnis stebėtojui, bet jo gyvenimas dar neišaiškinamas. Toks mažas vertinimo pasikeitimas išsaugo ir atpažintą žmogiškumą, ir likusį atstumą.
          Taigi svetimojo portretas išryškina susidūrimą tarp įprasto žvilgsnio ir jam nepatogaus žmogaus. Gyvūno metafora sutelkia atskirties pojūtį, o skirtingai suprantama šypsena, eisena bei veidas leidžia vertinimą tikslinti. Besirandanti simpatija svarbi savo ribotumu: pasakotojas jau pastebi daugiau, tačiau nepristato šio pokyčio kaip užbaigto pažinimo.

Svetimo žmogaus portretas

          Pasakodamas apie kitą žmogų, prisimenantysis pasirenka ir tai, kiek savo nežinojimo atskleis skaitytojui. Romano „Stepių vilkas“ pradžioje fikcinis leidėjas šios ribos neslepia: jo pažintis su buvusiu nuomininku netolygi, paremta susitikimais ir vėliau skaitytais užrašais. Todėl kuriamame portrete nuolat susitinka matoma išorė, numanomi jausmai ir ankstesnes išvadas taisanti vėlesnė patirtis.
          Prisipažinimas „Nedaug apie jį težinau“ pratarmėje pasigirsta anksčiau už išsamų pirmojo susitikimo aprašymą. Pasakotojas nežino vyro kilmės bei praeities, tačiau jo asmenybė jau palikusi malonų įspūdį. Vėliau grįžtama į laiką, kai šio palankumo dar trūko. Tokia pasakojimo tvarka leidžia skaitytojui stebėti kintantį supratimą, užuot iš karto priėmus pirmąjį atvykėlio apibūdinimą. Svarbus ir privačių užrašų paminėjimas: jie papildo tai, ką buvo įmanoma pastebėti trumpuose pokalbiuose. Pats pasakotojas ankstesnį vaizdą vadina blyškesniu bei nepilnu. Net buvimo jų namuose trukmę jis prisimena apytikriai: devynis ar dešimt mėnesių. Šis nedidelis neapsisprendimas sustiprina asmeninio liudijimo pobūdį, nes prisiminimas pateikiamas su išlikusiomis spragomis. Tai riboto pažinimo pripažinimas, nors jis ir tiki savo susidarytų paveikslų panašumu. Kitokį atstumą tarp išorės ir vidaus parodo Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ šeimos susitikimas. Tėvų pagarbus kreipimasis į seminaristą Liudą skaitytojui atveriamas kartu su sūnaus skausmu: šis norėtų ankstesnio artumo, bet prašymo neištaria. Čia pasakojimas leidžia pasiekti Vasario mintis, kurių nežino tėvai. Pratarmės leidėjas tokios tiesioginės prieigos prie nuomininko minčių neturi. Jo aprašymui reikia laiko ir papildomo teksto. Dėl to pats portreto kūrimo būdas atskleidžia, kaip sunku atskirti kitą žmogų nuo savo susikurto jo paveikslo.
          Šią ribą išlaiko ir pirmojo susitikimo smulkmenų pasakojimas. Nepatinkanti eisena vėliau susiejama su liga: žodžiai „Tik vėliau“ aiškiai atskiria pirmą reakciją nuo vėlesnio supratimo. Priešiška atmosfera taip pat apibrėžiama įterpiniu „kaip man atrodė“. Tuo metu vyras konkrečiai teiraujasi apie kambarius, atidžiai išklauso sąlygas ir sutinka mokėti. Stebėtojas mato tvarkingą bendravimą, bet jaučia sunkiai paaiškinamą nuotolį. Pasikartojantys spėjimai nesuteikia šiam jausmui patvirtinto fakto statuso. Net palankiai apibūdintas veidas jungia liūdesį su gyvumu, todėl vienas bruožas neišsemia žmogaus. Vyro galvos laikysena taip pat netelpa į paprastą kūno matą: jis nėra labai aukštas, bet laikosi kaip augalotas žmogus. Portrete kaupiami tokie vidiniai neatitikimai. Broniaus Radzevičiaus „Motinos apsilankyme“ sūnus panašiai mėgina perskaityti jam artimo žmogaus elgesį. Jis spėja, ar motina supranta slepiamą nesėkmę, stebi jos tylą, maisto dėliojimą ir žvilgsnį. Kartojamas raginimas valgyti santykį leidžia pajusti, tačiau kelionės paslapties iki galo nepaaiškina. Ši novelė primena, kad net giminystė savaime nesuteikia visažinystės. Romano pratarmėje nepažįstamojo mandagumą taip pat reikia interpretuoti. Žodžiai „Maždaug toks buvo mano įspūdis“ sulaiko pernelyg galutinę išvadą: pasakojama ir apie vyrą, ir apie pasakotojo mėginimą jį suprasti. Retrospektyvus tikslinimas suteikia portretui gyvumo, nes skaitytojas mato jo susidarymo aplinkybes.
          Šio portreto įtikinamumas kyla iš parodytos pažinimo eigos. Užrašai, pokalbiai ir vėliau suprastos detalės papildo pirmąjį vaizdą, o abejonę žymintys žodžiai neleidžia įspūdžio sutapatinti su visa tiesa. Išorinis mandagumas lieka matomas, vidiniai motyvai – tik iš dalies pasiekiami. Taip pratarmė leidžia pažinti ir atvykėlį, ir apie jį pasakojančio žmogaus ribas.

Pratarmę pasakoja fikcinis leidėjas. Jis prisimena savo tetos nuomininką ir įveda jo paliktus užrašus. Apie vyro praeitį žino nedaug, todėl jo vertinimų tikrumo laipsnis yra svarbi pačios ištraukos dalis.

Pirmas variantas nagrinėja žvilgsnį, kuris iš pradžių pabrėžia svetimumą, o vėliau atpažįsta pažeidžiamumą. Savickio vaiko patirtis ir Biliūno pasakotojo medaus atmintis padeda svarstyti, kaip asmuo netelpa į jam duotą vardą ar dabartinę padėtį. „Vagyje“ Kristaus panašumas pastebimas prieš erzinimą; sprendimas atrišti vagį atsiranda po tėvo smurto. „Ubago“ medaus prisiminimas stiprina pasakotojo atsakomybę; duona lieka ribota pagalba.

Antras variantas aiškina, kaip vėlesnis žinojimas taiso pirmą susitikimo vaizdą. Vasario mintis skaitytojui atveriantis pasakojimas išryškina pagrindinio teksto stebėtojo ribotumą, o Radzevičiaus sūnaus spėjimai primena, kad net artimo žmogaus gestai gali likti neišaiškinti. Abu palyginimai grąžinami prie pagrindinės ištraukos laiko nuorodų ir atsargių vertinimų.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelėje pateikti maksimumai, o ne šiems pavyzdžiams suteikti įvertinimai.

Keturių pastraipų modelis ir privalomo A kurso autoriaus palyginimas pirmoje dėstymo pastraipoje bei kito autoriaus antroje yra bibliotekos mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai tokios kontekstų eilės ar kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui, pasirenkami ir pradžioje suskleisti.

Savo tekste skirtingai pažymėk matomą veiksmą, pasakotojo spėjimą ir vėlesnį patikslinimą. Po citatos patikrink, kuriai iš šių reikšmių priskiri savo išvadą.