Užduotis. Pateikite Balio Sruogos atsiminimų „Dievų miškas“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – šventės galia ir kasdienė prievarta. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Nagrinėkite pasakotojo balsą, įvykių seką ir reikšmingas detales.

Besitąsant su rąstais, užėjo ir Velykos, 1943 metų – pirmosios Velykos lageryje.

Šeštadienį prieš Velykas dirbome tiktai ligpiet. Popiet mūsų mielas Vacelis Kozlovskis išrikiuoja visą bloką kieme. Balandinė saulaitė taip gražiai šviečia, taip mielai šildo. Taip gera būtų toje mieloje saulužėje saulužėlėje bent kiek pailsėti!

Paduoda Vacius komandą:

– Zdejmować koszule! Ale prędzej! – Nusivilkite marškinius, – greičiau!

Žiūrime, kas gi čia dabar bus? Argi jis, šėtonėlis mieliausias, mus Velykom be kelnių paliks, – iš jo gi gali visko laukti? Bet kol kas dar nieko bloga nematyti. Visa ramu. Tiktai liepė jis mums žemėje susėsti.

– Utėles mušti, rupūžgalviai, mušti utėles! – šaukia Vacius, mostaguodamas šakotu vėzdu.

O, štai kas! Tegyvuoja Vacius iki pirmųjų kartuvių!

O tiem palšmargiam pono Dievo gyvulėliam Didįjį šeštadienį padarėme ištisą pogromą.

Trak trak trak, trak trak trak, – taip ir traksi po visą kiemą it iš kulkosvaidžio. Tūkstančių tūkstančiai žuvo jų tuomet, vargšelių.

Pirmą Velykų dieną nedirbome. Vacius kviečia mus, lietuvius, pas save į „dienos ruimą“.
Pavaišinti bene mus geraširdiškai švenčių proga rengias?

Prie durų pasitinka mus Vacelis ir dar keli banditėliai.

– Parodykite kojas, – ar švarios? O ausis – ar mokate išsimazgoti? – tikrina toji „sanitarinė komisija“ mūsų kojas ir ausis.

Kadangi su mūsų kojom ir ausim buvo dar pusė bėdos, Vacelis pareiškė, kad mes Velykų pirmosios dienos proga galime kambary net ant suolų pasėdėti, jei tokio noro turime. Tačiau tiem, kurių kojos ir ausys buvo ne pirmos rūšies, prisiėjo riestokai: gavo jie Velykų proga ir per valgomąją, ir per šonus, – buvo jie nugrūsti į prausyklą ir įmerkti tenai pamirkti į šaltą vandenį. Į „dienos ruimą“ jie nebegrįžo...

Tuo tarpu kažkoks vargšas katorgininkėlis nuo Gdansko, pasisukaliojęs prie mūsų, padovanojo mum visiem vieną kiaušinį, – kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per amžius!

Ir mes dabar kaip visi gyvieji žmonės švenčiame Velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, – ir kiaušinį turime!

Vyriausias iš mūsų tarpo drebančiom rankom iš susijaudinimo paėmė tą kiaušinėlį, padalino kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.

Simbolis – simboliu, bet vis dėlto simbolis kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę!

Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, – ir dar kaip sotūs!

Galimas daiktas, pasotino mus ir tyliai paslapčiomis prarytos ašaros, gal dar ir slapti prisiminimai – Tėvynės, tėvų, brolių, seserų, šeimų, – visa tai labai galimas daiktas, bet istorija apie tai tyli.

Antrąją Velykų dieną dirbome tiktai ligpiet. Popiet vėl mus kieme išrikiavo. Ateina lagerio pirmasai seniūnas, vyriausias budelis Arno Lehmanas, mūsų sagų tikrinti. Ar visos sagos savo vietoje, ar kam kurios nors sagelės kur nepritrūko?

Kas turėjo, laimei, visas sagas vietoje, tam nieko nedarė. Kam kokios sagelės kur trūko, – tą varė tuojau į prausyklą ir tenai iškilmingai Velykų proga po dešimtį lazdų į uodegą šutino. Kitas besagis dar bandė aiškintis:

– Aš neturiu kur sagą gauti. Man tokį švarką ir davė. Sagą aš iš kito galėčiau pavogti, bet kurgi aš gausiu adatą ir siūlų, kaipgi aš vogtą sagą įsisiūsiu?

Šitokiem vyram už viešai pareikštą jų ignoraciją pridėjo Velykų proga dar po penkias lazdas.

Mano sagos tą dieną buvo tvarkoje. Aš jau buvau bebandąs saulaitėje dantis šildyti, kaip kažkas staiga man iš pasalų – makt makt makt – maknoja kumščiu į mano švarko skyles.

– O čia – kas? – perkreipęs žandą, prikišęs snukį, klausia manęs Vacelis.

– Skylės, – sakau aš jam drebėdamas, – kas gi čia bus daugiau? Tokį švarką man iš sandėlio davė.

– Tu, kirmėlės vaike, – pratarė man Vacelis ir drėbtelėjo su letena per vieną ausį, per kitą. – Kodėl, kirmėle, neužsisiuvai?

– Neturiu lopinių. Adatos, siūlų... Nežinau, kur gauti!

– Kirmėle! – prašnypštė man Vacelis ir dar porą antausių mielai pridėjo.

Taip ir baigėsi mano pirmosios lagerinės Velykos.

Šaltinis: Balys Sruoga, Raštai, t. 4, Vilnius: Alma littera, 1997; ištrauka pagal 2026 m. VBE II B kurso pakartotinės sesijos užduotį, p. 2–3.

Žodžiai. Ruimas – kambarys; išsimazgoti – nusiprausti; palšmargiai – pilkai margi; šutinti šiame epizode – mušti. Pasakotojo vadinama „sanitarinė komisija“ ir malonybiniai smurtautojų pavadinimai yra ironiški.

Pateikta visa dviejų egzamino puslapių literatūrinė ištrauka. Išnašų numeriai ir puslapių antraštės pašalinti; paaiškinimai pateikti už citatos ribų. Šis tekstas 2026 m. B kurso pakartotinėje sesijoje buvo skirtas interpretacijai. Toliau pateiktos savarankiškos mokomosios užduotys ir jų variantai.

Šventė, sugrąžinanti žmogaus vertės pojūtį

Balio Sruogos atsiminimų „Dievų miškas“ ištraukoje pirmosios Velykos lageryje tampa žmogaus vertės išbandymu. Šventė leidžia tikėtis poilsio ir geresnio elgesio, tačiau kaliniai patiria naujus pažeminimus. Šiame pasakojime svarbi vieno kiaušinio dovana, trumpam atkurianti bendrystę. Prievartą demaskuojantis ironiškas balsas ir jautrus dalijimosi vaizdas atskleidžia dvi tarpusavyje susijusias ištraukos prasmes: lagerio tvarka žemina asmenį, o konkretus dėmesys kitam padeda vėl pajusti savo žmogiškumą.

Ištraukos pradžioje pasakotojo ironija parodo, kaip lagerio kasdienybė iškraipo įprastą šventės prasmę. Saulė apibūdinama malonybiniais žodžiais, todėl aiškiai juntamas išvargusių žmonių noras pailsėti. Tačiau šilumos pojūtį netrukus pertraukia Kozlovskio komanda. Jo pavadinimas „šėtonėlis mieliausias“ sujungia tariamą artumą ir grėsmę: iš šio žmogaus galima tikėtis bet kokios savivalės. Panašiai veikia „sanitarinė komisija“. Rūpesčio švara vardu kaliniai mušami ir merkiami į šaltą vandenį. Net galimybė atsisėsti ant suolo pristatoma kaip ypatinga malonė, atskleidžianti, kiek mažai jiems palikta. Pasakotojas ironija leidžia atpažinti moralinį šios tvarkos iškrypimą. Tokį tariamo padorumo demaskavimą primena Jurgio Savickio novelė „Vagis“. Šeimininkas kreipiasi į surištą žmogų svetingai, bet netrukus jį žiauriai muša. Vaikui kyla abejonė dėl gero tėvo įvaizdžio, nes žodžiai prasilenkia su veiksmais. Abiejuose pasakojimuose mandagumo ar gerumo kalba neužtikrina pagarbaus elgesio. Sruogos pasakotojo ironiškas vertinimas padeda skaitytojui šį neatitikimą išgirsti net tada, kai smurtautojas savo galią pateikia kaip kasdienę tvarką. Taip išsaugomas moralinis atstumas nuo tos tvarkos: ji pasakojama iš nukentėjusiųjų pusės, su aiškiai juntamu jų poilsio ir šilumos ilgesiu.

Šventės žmogišką turinį atkuria paties skurstančio kalinio dovana. Vienas kiaušinis tenka visai grupei, todėl kiekvieno gaunamas kąsnis labai mažas. Jo reikšmę sustiprina dalijimo būdas: vyriausiojo rankos dreba, akys pilnos ašarų, palaiminamas kiekvienas žmogus. Išskirtinis dėmesys kiekvienam atkuria tai, ką grasinimai ir įžeidimai nuolat atima. Pasakotojo džiaugsmas, kad jie švenčia „kaip visi gyvieji žmonės“, leidžia suprasti, kiek daug reiškia galimybė vėl dalyvauti pažįstamame paprotyje. Žodis „sotūs“ įgyja dvasinę reikšmę: mažo gabalėlio svarba pranoksta jo maistinę vertę. Panašų nedidelės dovanos poveikį galima matyti Jono Biliūno „Ubage“. Pasakotojas turi mažai duonos, bet atpažįsta Petrą Sabaliūną, pasidalija ir išklauso jo istoriją. Prašančiajam grąžinamas asmeninis veidas, matoma jo praeitis bei skausmas. Šis kontekstas padeda paaiškinti ir Sruogos kiaušinio sceną: svarbus pats davėjo santykis su gavėjais. Kartu ištraukos pabaiga apriboja šventės pergalę. Pasakotojas vėl mušamas dėl išduoto skylėto švarko, nors neturi kuo jo sulopyti. Bendrystės akimirka nepanaikina lagerio prievartos, tačiau leidžia patirti kitokį žmonių santykį ir išsaugoti jo vertę. Būtent dėl šio trumpo atokvėpio grįžtantis žeminimas pabaigoje juntamas dar skaudžiau. Pasikartojantis įvardis „mes“ leidžia pasakotojui savo patirtį susieti su kitais: jų šventė ir vėlesnis nesaugumas priklauso tai pačiai bendro išgyvenimo istorijai.

Taigi Sruogos ištraukoje šventės galia atsiskleidžia per menką, bet asmenišką dovaną. Ironija parodo, kaip smurtautojai iškreipia rūpesčio ir malonės kalbą, o kiaušinio dalijimas sugrąžina pažįstamą pagarbos santykį. Pabaigoje prievarta tęsiasi, todėl pasakojimas išvengia lengvo paguodos pažado. Vis dėlto patirta bendrystė išlieka reikšminga: kaliniai trumpam pasijunta švenčiančiais žmonėmis, kurių vertės nenusako lagerio jiems primestas pažeminimas.

Mažo ženklo saugomas pasaulis

Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų ištraukoje vienas kiaušinis trumpam sutelkia kalinius ir leidžia jiems pajusti ryšį su už lagerio esančiu gyvenimu. Šio daikto reikšmė kuriama pasakojimo sandara: aplink dalijimosi sceną telkiasi įsakinėjimas, tikrinimai bei smurtas. Todėl šventė išgyvenama kaip reta galimybė atpažinti save ankstesniame žmonių pasaulyje. Simbolis ir atsargiai numanoma atmintis tampa vidine atrama, kurios tikrumas nepriklauso nuo smurtautojų leidimo ar pripažinimo.

Dalijamas kiaušinis pasakojime įgyja reikšmę todėl, kad į jį sutelpa gerokai daugiau nei tiesioginis alkio malšinimas. Davėjas pats yra vargingas kalinys, visai grupei dovanojantis vieną daiktą. Vyriausiasis jį padalija taip, kad kiekvienas gautų savo dalį ir palaiminimą. Judesių smulkumas, drebančios rankos ir ašaros sulėtina pasakojimą: skaitytojui leidžiama įsižiūrėti į tai, ką išgyvena dalyviai. Šūksnis, jog dabar jie švenčia „kaip visi gyvieji žmonės“, grąžina juos į bendrą švenčiančiųjų pasaulį. Šią simbolio galią padeda suprasti Maironio „Trakų pilis“. Eilėraštyje dabarties griuvėsiai kalbėtojui liudija praeities didybę, kurios materialus vaizdas jau nebeišsaugo. Menkas likutis sužadina platesnį istorinės atminties turinį. Sruogos ištraukoje panašiai veikia kiaušinis: jis tampa ryšio su švente ženklu tokiomis sąlygomis, kurios įprastą šventimą beveik sunaikina. Sugretinimas aiškina ženklo veikimą, nors tautos istorijos ilgesys ir kalinio patirtis turi skirtingą mastą bei aplinkybes. Kiaušinio vertę kuria dalyvių santykis su juo ir tarpusavyje. Todėl pabrėžiamas sotumas leidžia kalbėti apie trumpą vidinę pilnatvę, o išorinis nepriteklius pasakojime niekur neišnyksta. Taip mažas daiktas išlaiko išsaugoto gyvenimo tvarkos pėdsaką.

Po dalijimosi pasakotojas atsargiai prabyla apie galėjusius sugrįžti artimųjų prisiminimus. Žodžiai „Galimas daiktas“ ir pasakymas „istorija apie tai tyli“ neleidžia kiekvieno kalinio vidinių išgyvenimų laikyti žinomu faktu. Vis dėlto Tėvynės, tėvų, brolių ir seserų vardijimas atveria pasaulį, su kuriuo šventė galėjo vėl susieti. Atmintį perduodančio daikto motyvas svarbus ir Šatrijos Raganos „Sename dvare“. Irusia siuva mamatės vardinėms nedidelį užtiesalėlį, įsivaizduodama, kaip šis primins ją prie lovos stovinčios spintelės aplinkoje. Vaiko dovana išreiškia norą likti mylimo žmogaus kasdienybėje. Toks kontekstas padeda Sruogos epizode įžvelgti papročio išsaugomą artumą. Kartu ištraukos sandara parodo šio artumo trapumą. Po prisiminimų galimybės vėl ateina tikrinimas, o junginys „Velykų proga“ ima lydėti mušimą. Šventės kalba groteskiškai taikoma veiksmams, paneigiantiems jos žmogišką turinį. Paskutinė pasakotojo patirta skriauda grąžina skaitytoją į prievartos kasdienybę. Tačiau prieš ją jau parodyta kitokia bendruomenė: dalijanti, laiminanti, skirianti dėmesį kiekvienam. Atminties galimybė lieka šios scenos prasme, nors pasakotojas ir neskelbia tiksliai žinąs, ką prisiminė visi dalyviai. Jo santūrumas suteikia vietos jų nepapasakotam asmeniniam gyvenimui. Šitaip bendras šventės paprotys išlaiko asmeniškumo galimybę: kiekvienas dalyvis gali atsinešti savo praeitį, nors pasakotojas jos konkretaus turinio ir neatveria skaitytojui.

Vadinasi, mažas šventės ženklas Sruogos ištraukoje padeda išsaugoti ryšį su žmonių pasauliu, kurį lageris ardo. Kiaušinio dalijimo scena sujungia paprotį, asmeninį dėmesį ir galimą artimųjų atmintį. Ją supantis smurtas atskleidžia, kaip sunku tokį ryšį išlaikyti, bet jo vertės nepanaikina. Pasakojimo pabaigoje lieka abi patirtys: tęsiama prievarta ir išgyventa bendrystė. Būtent šis derinys leidžia suprasti šventės galią neidealizuojant kalinių padėties.

Pirmas variantas aiškina ironijos ir tikro rūpesčio skirtumą. Antras seka simbolio bei galimos atminties reikšmę. Abiejų variantų abi dėstymo pastraipos interpretuoja pateiktą Sruogos ištrauką; kiti kūriniai padeda tikslinti jos prasmę.

Tikslūs veikėjai. Kiaušinį dovanoja neįvardytas kalinys nuo Gdansko; dalija neįvardytas vyriausias grupės žmogus. Tekstas nepasako, kad jis kunigas. Lehmanas tikrina sagas, o pasakotoją Kozlovskis muša dėl skylėto švarko: jo sagos tą dieną yra vietoje.

Konteksto paskirtis. Savickio vaikas pamato tariamo gerumo ir mušimo neatitikimą. Biliūno pasakotojas atpažįsta Sabaliūną bei pasidalija ribotomis atsargomis. Maironis padeda nagrinėti atmintį telkiantį ženklą, Šatrijos Ragana – asmeniškos dovanos reikšmę. Sugretinimas neturi sulyginti skirtingų istorinių aplinkybių.

Išvados riba. Dovanos epizodas nepanaikina prievartos ir neįrodo kalinių fizinio išgelbėjimo. Analizėje svarbi būtent trumpa žmogiško santykio patirtis.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti A kurso apimtį atitinkantys mokomieji pavyzdžiai; B klausimai yra pagalba, ne visiems privalomas planas.