Užduotis. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų interpretaciją aspektu „Susitikimas, kuris sutrikdo savumo jausmą“. Nagrinėk, kaip kinta stebėtojo žvilgsnis į Kitą ir save. Remkis pasakojimo sandara, kreipimusi į skaitytoją, detalėmis bei jų raiška. Gali nuosekliai plėtoti ir kitą tekstu pagrįstą kryptį.

Naktinė lempelė mėgsta knygas. Daugybę jų yra perskaičiusi, žvelgdama man per petį. Bet retsykiais galima iš jos atimti šį malonumą, pliaukštelti jungikliu ir tamsoje stebėti, kaip už lango virš Molėtų gatvės švyti pilnavidurė raidė O. Netekstualiniai kaimynai vadina ją pilnatimi, jos vedami vaikšto stogų karnizais, o kantorius Bachas kadaise skaitydavo mėnesienoje. Pilnatis buvo jo naktinė lempelė ir mėgo jo partitūras.

Iš ryto, kai pilnatis jau nuskriejo šviesti amerikonams, žiovaujančios damos atidaro kavines ir galima eiti tenai, skandinti cukrų puodelio akivare ir jausti, kaip po blakstienom tirpsta paskutiniai sapno likučiai. Viskas tam sapne buvo ne iki galo: pakilai nuo žemės, bet neišskridai, turėjai moterį, bet nepamylėjai, baubai tave gaudė, bet nepagavo. Vieną ilgą sekundę dar sukasi sąmonėj koksai blyksnis iš to sapno, sakinio nuotrupa, tačiau žaibiškai virsta dulsvu mauduliu ir pranyksta. Šmaukšt. Priešais tave vėl stabilių kontūrų stalo briaunos bei kavos kartumo pasaulis – ryto kavinė yra viso likusio pasaulio konsulatas, užkarda, muitinė. Kilk ir eik, ir dairykis orientyrų.

Eiti nesinori, noro eiti veltui ieškotum, tarsi kavoje ištirpusio cukraus ar sieloje – sapno, sėdi ir rūkai jau ketvirtą cigaretę, o pilnatis vis tolsta nuo Lietuvos, šiuo metu turėtų būti kažkur virš Karibų. Įsiklausęs galėtum išgirsti Karibų marimbas iš tos pusės, tačiau tuo metu ateina Jis, Kitas. Kitas irgi užsisako kavos, sėdasi prie tavo stalelio, rūko Rothmans ir akyse dilina sapno palaikus. Viskas jo taip pat, net batai odiniais padais, kadaise gal net esate mylėję tą pačią moterį – mažame mieste visi myli tas pačias moteris, – tačiau jisai sėdi priešais tave ir tyli. Jis yra Kitas, ne tu, ir visi sutapimai meluoja.

Jo žvilgsnis drumstas, panagėse gedulo juostelės, kvėpavimas trūkčioja – sloga. Jam reikia nosinės, o tu turi tik e nosinę savo varde. Jo kišenės kiauros ir iš ten byra paparčio žiedlapiai, užsilikę nuo Joninių nakties. Tu jam nieko nepasakysi – kavos puodelyje nuskendo tavo žodžiai.

Atrodo, daug tų kitų, jų pilna įvairiaveidė minia, jų pavardės visuose rejestruose, suvestinėse, telefonų knygose, tačiau Kitas dažniausiai būna vienas. Jis nėra kiti, jis žengė žingsnį tavo pusėn. Minia visada pasisukusi į tave profiliu, tuo tarpu Kitas yra en face, jo akys tiria tave, jo žvilgsnyje tu lyg auksinis dublonas tarp pinigų keitėjo dantų. Tu esi tikras, ne falsifikatas, ir jis mato tai.

Mąstai apie Kito gyvenimą, baisu, jog yra svetimų gyvenimų su tau nebūdinga patirtim, su įpročiais, kurių tu niekad nesuprasi. Kito gyvenimas tarsi apriboja tavąjį, tampantį nebebūtiną, nebe vienintelį, pasislenkantį arčiau statistikos bei paralelinių biografijų. Kiekvienas grakštus Kito judesys guldo tavo gyvenimą ant menčių: gal tavoji patirtis per menka, nesubrandinusi tokios elegancijos? Gal Kitas vaisingai išnaudojo tavo pražiūrėtas galimybes?

Kitados skaitydavai knygas, ir popieriniai numirėliai kažką kalbėjo tavo sielai. Kartais būdavo nejauku nuo jų kitoniškumo, tačiau knygą visada galėjai užversti, padovanoti savo priešui arba nugalėti kita knyga. Knyga visad buvo tik fragmentas, priebalsių spragsėjimas, vienas iš daugelio atvejų. Tuo tarpu Kitas ateina pas tave būdamas vientisas, susirankiotas ir suveržtas, grakščiajam jo judesy glūdi visas gyvenimo grakštumas. Jam gali atsakyti tiktai kitu gyvenimu – savuoju.

Štai jisai sėdi priešais tave, vedžioja pirštu islandiškas runas staliuko dulkėse, o pilnatis švilpdama skrieja kažkur virš Karibų. Mieste jau atsikėlė minia, ji čiauška pro šalį, išsipusčiusi, milas milą ėda, anot liaudies, ir gatvė panaši į pravirą drabužių spintą. O jos fone tėra vienintelė tau būtina figūra – Kitas. Jei jis pakiltų ir išeitų, netektum pusės savojo buvimo.

Kitas yra tavo paties galimybė, laiminga arba siaubinga. Jisai švenčia šventes, kurias galėtumei švęsti tu, geria šampaną vos ne nuo tavo lūpų, jisai nudirba darbus, su kuriais esi fatališkai prasilenkęs, ir žodžiai, kuriuos jis tyli savo moteriai, yra ir tavo žodžiai. Štai jis padaro tavo klaidas, netgi tas, apie kurias nieko nežinojai, jis būva neteisingas, jo savimonė luoša, pinigas padirbtas ir širdžių tūzas kyšo iš jo rankovės. Tu negali pasimokyti iš jo klaidų, tik jomis pasidžiaugti. Jis tik tavo galimybė, niekuomet netapsianti tavimi.

Literatūra siūlo dvi versijas: sielų giminystę ir sielų persikūnijimą. Dėl sielų persikūnijimo gali būti taip, kad Platonas vėl sėdi mokyklos suole ir gauna į kailį už tai, kad nesupranta Platono. Taip kadaise rašė F. Hebbelis. Nė viena šių versijų mūsų atveju negalioja. Tavo siela nesisieja su Kito ir viena nėra kitos tąsa. Viena yra kitos liudininkė. Platonas vėl mokyklos suole, tačiau nesupranta Heraklito.

Šerlokas Holmsas turėdamas atsitiktinę lazdą galėjo parašyti jos šeimininko biografiją. Tad ir mums tenka ieškoti duomenų – kiekviena asmenybė manifestuojasi keisdama aplinkinių daiktų tvarką. Mūsų kambariai yra didžiausi mūsų išdavikai. Net jei mūsų nebūtų, kažkas galėtų mus atkurti pagal jų ženklus. Taip pat ir Kitą išduoda jo kambarys, kurį kartais tau tenka aplankyti. Bėda tik ta, jog tu visur pirmiausia ieškai savęs (tokį stalą turiu... skaičiau šias knygas... aš irgi mėgstu Furtwänglerį... vaikystėj mes irgi rinkom kaštonus...), o tada, kai gali pastebėti šiek tiek kitą daiktų šviesą kambary, tavo siela jau būna pailsusi ir jai reikia raudonojo vyno, pokalbių apie nieką bei šiek tiek visko po truputį. Ji jau nebepervers šio kambario tarsi adata vabzdžio, ir iš jo išsineši tą, ką ir atsinešei, – save. Kitas liks tos dienos paraštėse, kol vieną rytą vėl prisės prie tavo stalelio, gers perskrudintą kavą ir degins savo atvaizdu tavo akies kamputį.

Štai jis dar sėdi, parėmęs smakrą savo delno linijom, nors jo kava jau išsivaikščiojo gyslom, o leisgyvė cigaretė tuoj tuoj užges. Dabar! Tu atsistoji ir išmankštintu žingsniu žengi tolyn – miesto pastatams užtenka kampų praryti tavo siluetą. Spėji pastebėti stiklinį jo žvilgsnį. Tu jam irgi esi Kitas, paslaptis, akibrokštas, ir jis nežino, kur tu eini. Jis visą dieną spėlios.

Šaltinis: Kęstutis Navakas, „Visai kitas žmogus“, kn. „Gero gyvenimo kronikos: esė“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 9–11. ISBN 9986-39-397-3..

Teksto pobūdis. Tai esė: kasdienį kavinės susitikimą pasakotojas jungia su apmąstymais, vaizduote ir literatūrinėmis užuominomis. Kreipimasis „tu“ įtraukia į stebėtojo padėtį; didžiąja raide rašomas „Kitas“ nėra veikėjo vardas.

Susitikimas, kuris sutrikdo savumo jausmą

Panašūs įpročiai kartais sukuria įspūdį, kad svetimą žmogų jau pažįstame. Kęstučio Navako esė „Visai kitas žmogus“ šį pasitikėjimą išjudina susitikimas kavinėje. Prie to paties staliuko sėdintis Kitas atrodo pažįstamas, tačiau jo gyvenimas netelpa stebėtojo patirtyje. Pasikartojantys sutapimai, kambario daiktai ir pasakojimo pabaigoje apverčiamas žvilgsnis atskleidžia, kaip savumo ieškojimas gali užstoti kitą asmenį.

Susitikimo pradžioje artumą žada išorinių detalių panašumas. Kitas geria kavą, rūko, jo akyse dar lieka sapno pėdsakų. Trumpas apibendrinimas „Viskas jo taip pat“ aprėpia net batus, o tariamai bendra meilės patirtis tik spėjama. Šis perėjimas nuo matomo daikto prie nepatikrintos biografijos parodo, kaip greitai stebėtojas užpildo žinojimo spragas savimi. Tačiau pastraipą nutraukia teiginys „visi sutapimai meluoja“. Panašumas nebepateikiamas kaip pakankamas pažinimo pagrindas. Vėliau minia regima iš šono, o Kitas atsisuka veidu: bendras žmonių vaizdas pakeičiamas konkretaus asmens artumu. Pinigų keitėjo dantyse tikrinamos monetos palyginimas primena, kad ir svetimasis vertina atsisėdusįjį priešais. Įprasta galimybė vienam tyrinėti kitą ima svyruoti jau pačioje susitikimo scenoje. Toks priartėjimas kelia ir nerimą. Klausimai, ar stebėtojo patirtis per menka, išduoda, kad kito gyvenimas vertinamas lyginant jį su savuoju. Svetimumas ima reikšti grėsmę savo išskirtinumui. Išankstinio paveikslo trapumas ryškus ir Jurgio Savickio novelėje „Vagis“. Vaikas svajoja apie malonų, gražiai apsirengusį plėšiką, bet tikrovėje pamato sužeistą, surištą žmogų. Susidūrimas su jo kūnu ir tėvo smurtu keičia ankstesnį žaidimą. Navako esė tokio aiškaus veiksmu išreikšto persilaužimo nėra: stebėtojas vis grįžta prie savo galimybių. Šis skirtumas padeda įžvelgti susitikimo neužbaigtumą. Kitas jau pastebėtas, tačiau jo savitumas dar paverčiamas klausimu apie patį stebintįjį. Abiejuose tekstuose žmogus netelpa į iš anksto paruoštą jo paveikslą, bet atpažinti šią spragą dar nereiškia ją įveikti.

Kambario aprašymas išryškina, kodėl svetimumas išlieka net priartėjus prie asmeninės aplinkos. Daiktai vadinami žmogaus išdavikais, tarsi galėtų atskleisti jo gyvenimą. Vis dėlto stebėtojas juose pirmiausia atpažįsta savo stalą, skaitytas knygas, mėgstamą muziką ir vaikystės kaštonus. Skliaustuose sutelkti trumpi pasakymai imituoja vieną po kitos kylančias asociacijas. Jų kartojamas „irgi“ rodo bendrumo paiešką, bet kito daiktų šviesa pastebima tik sielai jau pavargus. Išsinešamas tas pats atsineštas savasis vaizdas. Subjektyvaus žvilgsnio svarbą kitaip atskleidžia Antano Vaičiulaičio „Valentina“. Profesorius Žiobras pats pripažįsta, kad skelbia savo tiesas, o Antanas jo žodžiams pritaria susižavėjęs. Tai nėra neutralaus pažinimo įrodymas. Visame III skyriuje Antano pasitikėjimas pirmu žvilgsniu taip pat susiejamas su atsaku iš kitos pusės: tik tada prasideda tvirtas ryšys. Navako kambaryje tokio atsako negirdėti. Stebėtojo asociacijos užima vietą, kurioje galėtų pasirodyti atskiras kito požiūris. Pabaigoje pažinimo nelygybė dar apverčiama: nueinantis „tu“ pats tampa Kitam paslaptimi. Šitaip ne tik svetimasis, bet ir jį tyrinėjantis žmogus pasirodo esąs neperprastas. Savumo ieškojimo riba tampa abipusė, nors bendras pokalbis tekste taip ir nesukuriamas.

Navako susitikimas sutrikdo savumą todėl, kad atpažintos detalės nesuteikia teisės laikyti kito gyvenimo savu. Nuo sutapimų pereinama prie asmeninio filtro, o pabaigoje pats stebėtojas atsiduria svetimo žvilgsnio akivaizdoje. Esė palieka įtampą tarp galimybės priartėti ir įpročio visur pirmiausia susitikti save.

Susitikimas, kuris sutrikdo savumo jausmą

Kęstučio Navako esė „Visai kitas žmogus“ svetimumas atsiveria per patį mėginimą jį aprašyti. Rašto ženklai, sapno nuotrupos ir tiesioginis kreipimasis į skaitytoją leidžia patirti, kaip kalba kuria pažįstamą pasaulį. Tačiau prie staliuko prisėdusio žmogaus ji iki galo nepaaiškina. Žaismingą vaizdavimą lydi nebylumas, o pasakojimo pabaiga parodo abipusę vienas kito nepažinimo ribą.

Esė pradžioje kasdieniai daiktai įtraukiami į skaitymo pasaulį. Knygas mėgstanti lempelė personifikuojama, o pilnatis tampa raide O. Taip šviesą ir tamsą galima perskaityti kaip tekstą. Po nakties sapno sąmonėje lieka sakinio nuotrupa, tačiau ji greitai išnyksta, ir žmogus grąžinamas prie apčiuopiamų stalo briaunų bei kavos kartumo. Pojūčių kaita žymi ribą tarp vidinio reginio ir aplinkos. Atėjus Kitam, ši riba įgauna santykio prasmę. Jam reikalinga nosinė, tačiau stebėtojas turi tik „e nosinę“ savo varde. Kalbos žaismas pabrėžia, kad raidė negali atlikti daikto paskirties. Paskui žodžiai nuskandinami puodelyje: kalbos gausa skaitytojui sutampa su tyla tarp veikėjų. Vidinio reginio ir susitikimo skirtį leidžia svarstyti Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ Garšvos vaikystės užrašai. Tinko gabalai jo vaizduotėje virsta Pelenės pilimi, tačiau žvilgsnis vėl grįžta prie skurdaus kambario, o tėvų laukimas nesibaigia. Navako stebėtojo vaizdai taip pat liudija turtingą vidinį pasaulį, bet nesukuria pokalbio. Paparčio žiedlapių ir paskendusių žodžių figūros išplečia sceną, kartu palikdamos nepatenkintą paprastą kito poreikį. Esė ironija nukreipta į šį neatitikimą: galima išradingai aprašyti žmogaus artumą ir vis tiek jam nieko nepasakyti. Vaizduotė atveria santykio galimybę, tačiau pati dar nėra atsakymas priešais sėdinčiajam.

Kreipimasis „tu“ leidžia skaitytojui patekti į stebėtojo vietą ir pajusti jo žinojimo ribotumą. Pasakotojas ne vien rodo svetimą žmogų: jis vardija, ką pats adresatas galėtų girdėti, galėtų patirti ar yra pražiūrėjęs. Tokios galimybės nėra jau įvykę biografijos faktai. Klausimai apie vaisingiau išnaudotą gyvenimą perteikia spėjimą ir varžymąsi. Vėliau Kito grakštumas staiga užleidžia vietą klaidoms bei iš rankovės kyšančiai kortai. Šis permainingas portretas atskleidžia vertinančiojo žvilgsnį, o ne patikimą visų svetimo gyvenimo įvykių sąrašą. Panaši žinojimo įtampa kuriama Broniaus Radzevičiaus novelėje „Motinos apsilankymas“. Sūnus demonstruoja miesto išmanymą, slepia nesėkmę ir svarsto, ar motina jį perprato. Jos atneštas maistas tikras, tačiau paslaptingo susitikimo paaiškinimo bei užtikrinto palengvėjimo jis negauna. Navako esė taip pat neišaiškina Kito iš vidaus. Vietoj to baigiamas stebėtojo išėjimas: jo siluetą praryja miesto kampai, o pasiliekantis žmogus nežino, kur jis eina. Dabar žvilgsnis nukreiptas į patį skaitytojo užimtą „tu“. Ankstesnė privilegija tyrinėti kitą tampa patirtimi būti tiriamam. Šis apvertimas leidžia savumą suprasti kaip ribotą savo patirties artumą, kurio kitam negalima tiesiog perduoti. Tekstas palieka du vienas kitam nevisiškai pažįstamus gyvenimus, o pasakojimo sandara leidžia skaitytojui išbandyti abipusės nežinios padėtį.

Rašmenų ir kasdienybės žaismas esė leidžia priartinti svetimumą prie skaitytojo, bet kartu išryškina kalbos nepakankamumą susitikime. Tiesioginis „tu“ įtraukia į spėjimus, o pabaigos žvilgsnis jų autorių patį paverčia paslaptimi. Savumo jausmas sutrikdomas parodant, kad išradingas aprašymas dar neužtikrina, jog jame rasti atpažinimai tapo kito žmogaus pažinimu.

Esė kasdienis susitikimas nuolat pereina į stebėtojo mintis. Todėl svarbu atskirti regimą daiktą, spėjamą biografiją ir išvadą, kurią kuria pats žvilgsnis. Dvi kryptys gali remtis savęs atpažinimu arba pasakojimo kalba bei joje pasikeičiančia stebėtojo vieta.

Savickio vaiko susidūrimas su sužeistu žmogumi ir Vaičiulaičio asmeninio žvilgsnio bei abipusio atsako skirtis padeda nagrinėti atpažinimą. Škėmos vaizduotės scena ir Radzevičiaus ne iki galo suprastas motinos apsilankymas leidžia aiškinti kalbą bei žinojimo ribas. Palyginimas grąžinamas į konkrečią Navako detalę. Jo sapno figūros nėra tikra biografija, o išėjimas nepatvirtina, kad abu žmonės pagaliau susikalbėjo.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

16 turinio pirminių taškų dauginami iš 2,625, todėl turiniui tenka iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama atskirai po 7, iš viso kalbai – iki 28 taškų. Bendras maksimumas – 70; A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų ribos, ne pavyzdžiams suteikti balai.

Šioje bibliotekoje keturios pastraipos ir A kurso autoriaus palyginimas pirmame dėstyme bei kito autoriaus antrame yra mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai nenustato tokios kontekstų kvotos ar eilės. Pasirenkami B klausimai pradžioje suskleisti ir A kursui neprivalomi.

Savo interpretacijoje skirtingai pažymėk stebėtą detalę ir spėjamą gyvenimo aplinkybę. Prie pabaigos paaiškinimo patikrink, kas išeina, kas pasilieka ir ką iš tikrųjų leidžia žinoti paskutinis žvilgsnis.