Užduotis. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų interpretaciją aspektu „Šešėlio kuriama artumo erdvė“. Nagrinėk kalbančiojo santykį su kitu žmogumi, tilto ir medžio vaizdus bei kartojimo reikšmę. Gali rinktis kitą tekstu pagrįstą kryptį ir ją nuosekliai plėtoti.

Aš esu. Mano siauras šešėlis
naktimis, lyg tiltas per nušviestą gatvę
lenkias ir laukia –

Tu gali sustoti ant jo ir žiūrėt
pro rėmus ramiai mėlynų šakų,
kaip mėnuo, tartum aureolė
sukas viršum tavęs ir kitų,
stovinčių tyliai tamsoj,
prie vielom išpintų tvorų,
į narvais panašių.

Jei esu, mano siauras šešėlis,
tebūnie naktimis, lyg tiltas per gatvę
tau ir kitiems,
kurių kojos negali priprasti,
prie medinių grindų –

Aš esu. Mano siauras šešėlis,
dienomis nekantrus, lyg jaunas medis,
ir stiebias aukštyn –

Tu gali jo pavėsy sustot ir klausyt,
kaip skamba susitikimai greiti,
ir ilgai nuaidi kiekvienas sudie,
kurių neturi nei tu, nei kiti,
suskirdusias lūpas kaitroj
atsargiai delnais dengdami,
ir visuomet vieni.

Jei esu, mano siauras šešėlis
tebūnie dienomis, lyg augantis medis
tau ir kitiems,
kurių tylinčias lūpas skaudžiai
pažymėjo kaitra –

Šaltinis: Liūnė Sutema, „Tebūnie tarytum pasakoj“, knygoje „Sugrįžau: poezijos rinktinė“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009; ISBN 978-9986-39-582-9. Pateikto PDF p. 9–10; spausdinti puslapių numeriai nematomi..

Pateikiamas visas eilėraštis. Jo kalbančiojo šešėlis lyginamas su tiltu ir medžiu; kreipimasis į kitą žmogų bei pageidavimai leidžia svarstyti ryšį su kitu žmogumi.

Šešėlio kuriama artumo erdvė

Artumas gali prasidėti nuo žmogui paliktos vietos, kurioje nereikia įrodyti savo stiprybės ar slėpti skausmo. Liūnės Sutemos eilėraštyje „Tebūnie tarytum pasakoj“ tokią vietą kuria kalbančiojo šešėlis. Naktį jis primena tiltą, dieną – medį. Šie vaizdai sieja buvimą su galimybe priimti kitą: ryšys siūlomas per laukimą, žvilgsnį ir klausymąsi, nors jo baigtis lieka atvira.

Nakties vaizde artumas kuriamas kaip į kitą žmogų nukreiptas laukimas. Pradžios sakinys „Aš esu.“ skamba tvirtai, tačiau paskui dėmesys pereina nuo paties kalbančiojo prie jo siauro šešėlio. Mažumo požymis leidžia matyti ribotą atramą, kuria vis tiek galima dalytis. Šešėlis, lyginamas su tiltu, „lenkias ir laukia“: judesys ir laukimas suteikia jam gyvos būtybės bruožų. Jis tiesiasi per gatvę, bet neskubina žmogaus atsiliepti į kvietimą. Sakiniu „Tu gali“ atveriama pasirinkimo galimybė. Sustojus ant šio įsivaizduojamo tilto būtų galima žiūrėti pro mėlynų šakų rėmus, regėti virš žmonių besisukantį mėnulį. Tačiau šviesa neištrina atskirties: žmonės stovi prie tvorų, panašių į narvus. Tokia reginio sandara artumą susieja su dėmesiu tiems, kurių padėtis sunki. Ryšio ilgesys svarbus ir Adomo Mickevičiaus sonete „Akermano stepės“. Jo kalbantysis klausosi taip įtemptai, kad galėtų išgirsti balsą iš Lietuvos, tačiau pabaigoje niekas nešaukia. Sutemos tekste kreipimasis jau skamba, tik atsakymas taip pat neparodomas. Šis skirtumas išryškina kvietimo reikšmę: šešėlio tiltas suteikia įmanomą susitikimo vietą. Nepriprantančios prie medinių grindų kojos leidžia pajusti svetimumą pačiai atramai, todėl tilto pasiūlymas atsiliepia į nestabilumo patirtį. Trečioje strofoje atsiradęs „Jei esu“ parodo, kad ankstesnis buvimo tvirtinimas dabar tikrinamas santykiu su kitais. Pageidavimas „tebūnie“ išsako, kokio buvimo siekiama, o ne patvirtina, kad juo jau pasinaudota.

Dieną artumo erdvė keičiasi: tiltą priminęs šešėlis dabar lyginamas su medžiu, kurio pavėsyje siūloma klausytis. Palyginimas „lyg jaunas medis“ į vaizdą įtraukia augimą, o aukštyn besistiebiantis šešėlis pavadinamas nekantriu. Ši gyvybė išlieka susijusi su kitu žmogumi, nes tuojau kartojamas leidimas sustoti. Nakties žiūrėjimą pakeičia garsai: greiti susitikimai skamba, kiekvienas atsisveikinimas ilgai aidi. Trumpumo ir trukmės skirtumas leidžia pajusti, kiek daug reikšmės gali turėti nedidelis susilietimas su kitu. Vis dėlto kalbama apie susitikimus ir atsisveikinimus, kurių adresatas bei kiti žmonės neturi. Taigi siūlomas pavėsis atveria trokštamą patirtį vaizduotėje, bet nepatvirtina įvykusio susitikimo. Gamtos vaizdas ir dėkingumas už atramą susijungia Janinos Degutytės eilėraštyje „Artumas“. Jame vingiorykštei dėkojama už pagalbą nešant naštą, o paukščio giesmės nutiestas kelias lyginamas su sidabro lynu. Našta ir ten išlieka, tačiau kalbantysis dėkoja už patiriamą pagalbą. Sutemos „tebūnie“ žymi dar pageidaujamą šešėlio paskirtį. Šis skirtumas leidžia tiksliau suprasti jos medį: augimas čia siejamas su pasirengimu būti reikalingam. Paskutinės eilutės sugrąžina prie kaitros pažymėtų lūpų. Skausmo žymė išsaugoma, todėl kvietimo klausytis vertė atsiskleidžia greta neišnykusios vienatvės. Artumo erdvė kuriama iš galimybės priimti tokią patirtį jos neužgožiant.

Tilto ir medžio vaizdai suteikia šešėliui dvi artumo formas: laukiančią jungtį ir prieglobstį sustoti. Kartojami buvimo teiginiai, sąlyga ir pageidavimas susieja kalbantįjį su kitu žmogumi. Eilėraščio artumas lieka siūlomas, o jo vertę nusako jautrus atsigręžimas į tuos, kurių lūpose ir tyloje išlikęs skausmas.

Šešėlio kuriama artumo erdvė

Prieglobstį kartais norime atpažinti iš aiškios permainos: žmogus pasijunta geriau, jo rūpesčiai išsisprendžia. Liūnės Sutemos eilėraštyje „Tebūnie tarytum pasakoj“ artumo erdvė gerokai trapesnė. Šešėlio tiltas ir medžio pavėsis siūlomi žmonėms, kurių vienatvė bei skausmas tebėra matomi. Regimų vaizdų ir kartojamų sakinių derinys leidžia nagrinėti prieglobstį, kuriam svarbu priimti išliekančią žmogaus patirtį.

Nakties reginio švelnumas nepanaikina jame esančių kliūčių. Gatvė pavadinta nušviesta, šakos – ramiai mėlynos, mėnuo lyginamas su aureole. Šie vaizdai suteikia žiūrėjimui ramybės ir savotiško iškilmingumo. Aureolės palyginimas leidžia žmones regėti kaip vertus pagarbos, nors jie stovi tamsoje. Išskirtinai svarbu, kad žvilgsnis užkliūva ir už vielomis išpintų tvorų, panašių į narvus. Išorinis švytėjimas nesunaikina ribojimo ženklo. Narvo vaizdas sustiprina atskirties pojūtį ir leidžia tvorą suprasti kaip kliūtį artumui: kitas žmogus regimas, tačiau jo gyvenimas lieka atskirtas. Šešėlis taip pat išlieka siauras: jis neaprėpia visos erdvės ir nepristatomas kaip galinga išsigelbėjimo priemonė. Tačiau jo lenkimasis ir laukimas kuria judesį link stovinčiųjų. Išorės bei vidinės būsenos nesutapimas ryškus Maironio eilėraštyje „Užmigo žemė“. Jame ramus miegas nepasiekia jaunos krūtinės, o numatomas aušros nušvitimas nežada širdžiai atilsio: pabaigoje viltis į jos gilybes nežvelgs. Šis kontekstas padeda pastebėti, kad šviesos vaizdo savaime nepakanka nusiraminimui teigti. Sutemos eilėraštyje nepasakoma, jog tvoros išnyko ar žmonės išėjo iš tamsos. Jiems siūloma vieta, iš kurios būtų galima žiūrėti į platesnį reginį. Kreipimasis išskiria konkretų „tu“, bet tuojau įtraukia ir kitus stovinčiuosius. Taip prieglobstis įgyja bendrumo matmenį. Žmonių vertė pripažįstama net tada, kai jų atskirtis tebėra regima ir kalbančiojo galios ribotos.

Kartojimas antroje eilėraščio dalyje atskleidžia prieglobsčio pasiūlymo atkaklumą ir ribas. Vėl skamba „Aš esu.“, vėl minimas siauras šešėlis ir vėl kreipiamasi „Tu gali“. Pasikeičia paros metas bei veikla: dieną leidžiama klausytis, užuot žiūrėjus. Tokia lygiagreti sandara rodo tęstinį dėmesį skirtingoms kito žmogaus patirtims. Tačiau augančio medžio vaizdas dar neparodo adresato pasikeitimo. Iš pradžių jis kviečiamas klausytis susitikimų ir atsisveikinimų, kurių neturi, paskui matomos suskirdusios lūpos ir pabrėžiama vienatvė. Paskutinis pageidavimas skirtas žmonėms, kuriuos kaitra jau skaudžiai pažymėjo. Susitikimo galimybė gretinama su ryšio stoka, todėl skaitytojas išlaiko abu patirties polius. Panašiai skirtingos būsenos susitinka Jono Aisčio „Peizaže“. Gimtojo kraštovaizdžio liepos šlama ir laime, ir savu liūdesiu; graudi daina priklauso tam pačiam pasauliui kaip namų vaizdai. Grožis leidžia tą pasaulį branginti, nors liūdesys iš jo nepašalinamas. Sutemos tekste svarbiausias tampa žmogui skiriamas pavėsis: aplinkos vaizdai telkiami tam, kad būtų galima sustoti su savo patirtimi. Trečioje ir šeštoje strofose pasikartojanti sąlyga „Jei esu“ saugo nuo visa galinčio globėjo paveikslo. Kalbantysis savo buvimo prasmę sieja su šiuo kukliu pasiūlymu. Todėl neužbaigta pagalbos baigtis nesuardo artumo sumanymo, o leidžia matyti jo jautrumą kitam žmogui.

Eilėraščio prieglobstis kuriamas iš pagarbiai regimų žmonių, jiems paliekamos galimybės ir nuosekliai grįžtančio pasiūlymo. Šviesą lydi narvus primenančios tvoros, pavėsį – kaitros pažymėtos lūpos. Tokia sandara leidžia artumą suprasti kaip pasirengimą būti šalia išliekančio skausmo, kartu pripažįstant ribotas savo galias.

Šešėlis eilėraštyje tampa kalbančiojo santykio su kitais vaizdu. Nakties ir dienos dalys sudarytos lygiagrečiai: buvimo teiginys, kvietimas, kitų žmonių patirtis ir sąlyginis pageidavimas. Interpretaciją galima telkti į kvietimo kūrimą arba prieglobsčio ribas.

Mickevičiaus neatsakytas klausymasis ir Degutytės dėkingumas už naštos nešimą gali padėti aiškinti kvietimą bei jo baigties skirtumus. Maironio širdies nerimas ir Aisčio laimės bei liūdesio gretinimas tinka prieglobsčio riboms nagrinėti. Po palyginimo grįžtama prie konkretaus Sutemos vaizdo; lygiagrečios būsenos nereiškia tapačių biografijų ar istorinių aplinkybių.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Pateikti maksimumai, pavyzdžiams taškai neskirti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antroje – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.

Prie vieno palyginimo pažymėk sakinį, kuriuo sugrįžti prie Sutemos eilėraščio. Atskirai pabrauk pageidavimą ir patikrink, ar jo neperrašei kaip atlikto veiksmo.