Užduotis. Pateikite romano ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – pasitikėjimo autoritetu lūžis. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Kantorekas, griežtas, mažo ūgio žmogelis, pilku surdutu, smailiu kaip pelės snukutis veidu, buvo mūsų klasės auklėtojas. Jis maždaug tokio pat sudėjimo kaip ir puskarininkis Himelštosas—„Klosterbergo siaubas“. Beje, juokinga, kad visokias pasaulio nelaimes taip dažnai sukelia mažo ūgio žmonės; jie yra daug energingesni ir labiau nesugyvenami negu aukšto ūgio. Aš visuomet stengdavausi nepatekti į dalinį, kuriame kuopų vadai mažo ūgio; tai daugiausia baisūs šunkaros.

Per gimnastikos pamokas Kantorekas mums tol sakė ilgas kalbas, kol visa mūsų klasė, išsirikiavusi ir jo vadovaujama, nužygiavo į apygardos karo valdybą ir užsirašė savanoriais. Dar ir dabar man stovi akyse, kaip jis, žvelgdamas į mus pro žybčiojančius akinių stiklus, klausdavo: „Juk jūs irgi eisite su visais, draugai?“

Tokie auklėtojai visuomet nešiojasi savo jausmus liemenės kišenėje jau gatavus ir prireikus ištraukia juos nustatytomis valandomis. Tačiau tuomet apie tai mes dar negalvojome.

Vienas iš mūsų, tiesa, delsė ir nelabai norėjo eiti su visais. Tai buvo Jozefas Bėmas, storas, nuoširdus vaikinas. Bet pagaliau ir jis leidosi prikalbamas,— kitaip būtų neturėjęs kur dėtis. Gali būti, kad dar vienas kitas galvojo kaip ir jis, tačiau ir išsisukti ne taip pigu buvo, nes tuo metu net ir tėvai lengvai tėkšdavo žodį „bailys“. Žmonės stačiai neturėjo jokios nuovokos, kas įvyks. Tiesą sakant, protingiausi buvo neturtingi ir paprasti žmonės,— jie išsyk pažiūrėjo į karą kaip į nelaimę, tuo tarpu tie, kurie geriau gyveno, visai neteko galvų iš džiaugsmo, nors kaip tik jie turėjo greičiau numatyti, kas iš viso to išeis.

Katčinskis tvirtina, kad čia kalti mokslai, nuo jų, esą, žmonės eina kvailyn. Kas jau kas, o Katas tuščiai burnos neaušina.

Ir atsitik tu man taip, kad Bėmas žuvo vienas iš pirmųjų. Atakos metu jis buvo sužeistas į akis, ir mes palaikėme jį nukautu. Pasiimti jo negalėjome, nes turėjome skubiai trauktis. Po pietų staiga išgirdome jį rėkiant ir pamatėme, kad jis šliaužia prieš apkasus. Pirma jis buvo tiktai netekęs sąmonės. Aklas ir pamišęs iš skausmo, jis neieškojo priedangos, ir buvo pašautas, niekam iš mūsų nespėjus prie jo prišliaužti ir pasiimti.

Žinoma, Kantorekui to negalima prikišti,— kas gi būtų, jeigu tokius dalykus imtume laikyti nusikaltimu. Juk tokių Kantorekų buvo tūkstančiai, ir visi jie buvo įsitikinę, kad tokiu sau patogiu būdu jie dirbą gerą darbą.

Tačiau kaip tik dėl to jie mūsų akyse ir subankrutavo.

Jie turėjo įvesti mus, aštuoniolikmečius berniokus, į brandų gyvenimą, į darbo, pareigos, kultūros ir pažangos pasaulį, tarpininkauti tarp mūsų ir mūsų ateities. Kartais mes pasityčiodavome iš jų ir iškrėsdavome jiems kokį pokštą, bet širdies gilumoje jais tikėjome. Tikėdami jų autoritetu, mes savo mintyse siejome jį su didesniu išmanymu ir geresniu gyvenimo pažinimu. Tačiau pirmas nukautasis, kurį pamatėme, sutriuškino šį įsitikinimą. Mes supratome, kad mūsų karta yra garbingesnė negu jų; jie pralenkė mus tiktai mokėjimu gražiai pakalbėti ir apsukrumu. Pirmoji uraganinė ugnis parodė mums, kad klydome, ir šioje ugnyje sugriuvo ta pasaulėžiūra, kurią jie buvo mums įskiepiję.

Jie vis dar rašė ir kalbėjo, o mes jau matėme ligonines ir mirštančiuosius; jie vis dar kalė, kad tarnauti valstybei yra kilniausia pareiga, o mes jau žinojome, kad mirties baimė yra stipresnė. Nuo to mes netapome nei maištininkais, nei dezertyrais, nei bailiais,— jie taip lengvai svaidydavosi visais šiais žodžiais,— mes mylėjome savo tėvynę ne mažiau kaip jie ir drąsiai ėjome į kiekvieną ataką; bet dabar jau šį tą supratome, tartum mums iš karto būtų atsivėrusios akys. Ir matėme, kad iš jų pasaulio nieko nebeliko. Staiga pasijutome baisiausiai vieniši ir išeitį iš tos vienatvės turėjome susirasti patys.

Šaltinis: Erichas Marija Remarkas, „Vakarų fronte nieko naujo“, I skyrius, iš vokiečių kalbos vertė Jonas Kabelka; pateikta skaitmeninė kopija, kurioje nurodytas 1960 m. leidimas, PDF p. 9–10.

Paulius Boimeris prisimena klasės auklėtojo Kantoreko raginimą savanoriauti ir Jozefą Bėmą. Karo patirtis tikrina mokytojo autoritetą ir vyresniųjų žodžius. Pateikta visa vientisa I skyriaus dalis nuo Kantoreko apibūdinimo iki vienatvės apmąstymo. Skaitmeninės kopijos akivaizdžios perrinkimo klaidos sutvarkytos, išlaikant šio liudijimo vertimo redakciją.

Klaidingo pasitikėjimo kaina

Autoritetu pasitikima tikint, kad daugiau žinantis žmogus padės priimti atsakingą sprendimą. Tačiau pasitikėjimas tampa skaudžia priklausomybe, kai kito žodžiai nustelbia paties abejonę. Ericho Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ištraukoje pasakotojas prisimena klasės auklėtoją Kantoreką ir jo paskatintus savanoriauti mokinius. Prisiminimą keičia karo patirtis, nepaliekanti ankstesnio susižavėjimo nepaliesto. Mokytojo autoriteto lūžį atskleidžia spaudimą slepianti bendrumo kalba ir žodžiais nebeuždengiama jaunuolių kančia. Skaudžiausias šio lūžio padarinys yra prarastas pasitikėjimas tais, kurie turėjo padėti žengti į gyvenimą.

Pirmiausia pasakotojas parodo, kaip tariamai laisvas apsisprendimas tampa pareiga neišsiskirti. Kantoreko klausimas „Juk jūs irgi eisite su visais, draugai?“ jau numato pageidaujamą atsakymą. Dalelytė „juk“ ir kreipinys į draugus kuria bendro susitarimo įspūdį, nors dvejojantis mokinys turi prisitaikyti. Šią kalbos galią konkretina Jozefas Bėmas: nuoširdus vaikinas nenori savanoriauti, tačiau pasiduoda įkalbinėjimams. Abejonę apsunkina ir tėvų svaidomas žodis „bailys“. Jis nepadeda suprasti sprendimo, tik grasina atimti priklausymą gerbiamai bendruomenei. Pasakotojo ironiją sustiprina liemenės kišenėje nešiojamų paruoštų jausmų vaizdas. Iškilmingumas čia panašus į nustatytu laiku ištraukiamą daiktą, o mokinio baimė lieka neišklausyta. Suaugusiojo moralinio autoriteto tikrinimas svarbus ir Jurgio Savickio novelėje „Vagis“. Vaikas girdi, kad tėvas geras, bet mato jį žiauriai mušantį surištą žmogų. Regimas poelgis suardo paprastą ryšį tarp suaugusiojo padėties ir jo teisumo. Remarko mokiniai šio prieštaravimo iš pradžių dar nepastebi: mokytojo žodžius jie priima kaip geresnio išmanymo ženklą. Todėl savanorių rikiuotė parodo ne vien išorinę tvarką. Ji atskleidžia, kaip bendras judėjimas paslepia atskiro žmogaus nenorą ir suteikia jam moralinės kaltės atspalvį.

Vėliau pasitikėjimą sugriauna tai, ką jaunuoliai pamato patys. Bėmo sužeidimas ir žūtis pasakojami konkrečia įvykių seka: draugai palaiko jį nukautu, priversti traukiasi, o vėliau nebespėja jo išgelbėti. Ypač skaudus regėjimo motyvas: Bėmas nebegali matyti pavojaus, o jo draugams patirtis tartum atveria akis. Pažinimo metafora susiejama su sužeisto kūno tikrove. Toks sugretinimas neleidžia jų praregėjimo laikyti lengvu laimėjimu: supratimas pasiekiamas praradus žmogų, kuriam ankstesnė abejonė galėjo būti apsauga. Ši istorija panaikina patogų atstumą tarp kalbos apie pareigą ir kūno pažeidžiamumo. Trumpas sakinys, kad auklėtojai jų akyse „subankrutavo“, skamba kaip galutinis ankstesnio pasitikėjimo įvertinimas. Bankroto metafora rodo ne žinių stoką apskritai, o neištesėtą pažadą išmanyti gyvenimą. Tokį sprendimo peržiūrėjimą kitaip vaizduoja Kazio Binkio „Atžalynas“. Tijūnas pamato taisant paltą netikėtai rastą piniginę ir turi pripažinti Petro nekaltumą. Ten konkretus radinys leidžia taisyti ankstesnį vertinimą. Remarko ištraukoje patirtis nebesuteikia galimybės atšaukti savanorystės padarinių. Pabaigos priešprieša tarp vis dar kalbančių vyresniųjų ir ligonines jau mačiusių jaunuolių parodo, kad jų patirtys išsiskyrė. Kartojama daugiskaita „mes“ išlaiko draugų ryšį, tačiau nebepanaikina bendros vienatvės: savo ateities kelio jiems tenka ieškoti be ankstesnės atramos.

Taigi pasitikėjimo autoritetu lūžis ištraukoje kyla iš neatitikimo tarp įtaigios kalbos ir jos padarinių. Kantoreko kuriamas bendrumas slopina abejonę, o Bėmo likimas atskleidžia to slopinimo kainą. Ironija, konkreti žūties istorija ir kalbėjimo bei matymo priešprieša leidžia sekti pasikeitusį jaunuolių vertinimą. Jie nepraranda draugystės ar meilės tėvynei, tačiau netenka tikėjimo, kad vyresniųjų autoritetas savaime užtikrina išmintingą gyvenimo kryptį.

Kai žodžiai nebeveda į gyvenimą

Jaunam žmogui autoritetas dažnai reiškia atramą, kurios jam dar trūksta pačiam. Mokytojo išmanymas žada padėti suprasti ne tik mokomąjį dalyką, bet ir pasaulį, į kurį reikės įžengti. Ericho Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ištraukoje šis pažadas patiria skaudų išbandymą. Karą išgyvenęs pasakotojas grįžta prie ankstesnio pasitikėjimo Kantoreku ir permąsto jo pagrindą. Autoriteto lūžis čia atsiskleidžia kaip išsilaisvinimas iš primestų vertinimų, sykiu paliekantis jaunuolius be patikimo ateities vedlio. Kritiškas matymas atsiranda kartu su skausmingu vienišumu.

Pasakojimo perspektyva leidžia atskirti ankstesnį tikėjimą nuo dabartinio vertinimo. Po pašaipaus mokytojų paruoštų jausmų apibūdinimo pasakoma: „Tačiau tuomet apie tai mes dar negalvojome.“ Šis laiko skirtumas parodo, kad autoriteto tuštumą jaunuoliai įžvelgia ne iš karto. Anksčiau mokytojo padėtį jie siejo su didesniu išmanymu, todėl net pasityčiodami širdies gilumoje juo pasitikėjo. Auklėtojas turėjo tarpininkauti tarp jų ir ateities, tačiau vietoj brandos patirties pateikė bendrą pareigos vaizdinį. Panašų svetimų lūkesčių ir jauno žmogaus savijautos neatitikimą atskleidžia Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“. Seminarijoje aplankę Liudą Vasarį tėvai vadina jį „jūs, kunigėli“, nors jis ilgisi ankstesnio artumo. Garbingas būsimo vaidmens įvaizdis užstoja tikrą sūnaus išgyvenimą. Remarko ištraukoje šis atotrūkis daug skaudesnis: kultūra ir pažanga besiremiančių vyresniųjų sprendimą patikrina mirtis. Mokytojo ir puskarininkio išvaizdos sugretinimas jau pradžioje nuspalvina prisiminimą priešiškumu. Pasakotojo apibendrinimas apie žemaūgius žmones atskleidžia jo paties kartėlį, todėl jo balsas nėra beasmenė, neutrali pasaulio tvarkos išvada. Autoritetą vertina sukrėstas žmogus, prisimenantis, kuo anksčiau tikėjo.

Pasitikėjimo praradimas išryškėja ir keičiantis tam, kas laikoma žinojimu. Ankstesnes mokytojo kalbas pakeičia pirmas nukautasis, uraganinė ugnis, ligoninės ir mirštantieji. Tai ne abstraktūs argumentai: pasakotojas nuolat grąžina prie patirtos tikrovės. Kartojamas junginys „jie vis dar“ kuria sustojusios vyresniųjų kalbos ritmą, kuriam priešinama jaunuolių jau įgyta patirtis. Abiejų kartų laikas tarytum išsiskiria. Įsitikinimą nusakantys žodžiai taip pat rodo poveikio stiprumą: pirmas nukautasis jį „sutriuškino“, pasaulėžiūra „sugriuvo“. Tai griūties, o ne ramaus nuomonės patikslinimo kalba. Vyresniųjų įdiegtas pasaulio vaizdas buvo tapęs vidine atrama, todėl jo netekę jaunuoliai pajunta, kad turi iš naujo kurti santykį su savo ateitimi. Vis dėlto naujasis supratimas nesukuria ramios ir užbaigtos pasaulėžiūros. Pasakotojas sako: „Staiga pasijutome baisiausiai vieniši“. Žlugus ankstesnei atramai, tenka patiems ieškoti išeities. Šį neužbaigtą pažinimą galima gretinti su Vytauto Mačernio tryliktuoju rudens sonetu. Jame kartojamas nežinojimo pripažinimas nesustabdo gyvenimo, darbo ir tiesos ieškojimo. Abejonė nereiškia, kad bet kokia pastanga suprasti pasaulį bevertė. Remarko jaunuoliams toks atviras ieškojimas dar nėra šviesi būsena: būtinybę ieškoti jie pirmiausia išgyvena kaip vienatvę. Tačiau pasakotojo pabrėžimas, kad jie netapo dezertyrais ir neprarado meilės tėvynei, neleidžia naujo matymo sutapatinti su visų vertybių atsisakymu. Išyra ryšys tarp autoriteto ir neklystamumo, o ne pats atsakingo gyvenimo poreikis.

Taigi ištraukoje autoritetas žlunga tada, kai nebegali susieti gražaus gyvenimo vaizdo su konkrečia žmogaus patirtimi. Prisiminimo laiko perskyra ir kartojama kartų priešprieša parodo, kaip atsiranda savarankiškas vertinimas. Jaunuolių įgytas žinojimas kainuoja pasitikėjimą ankstesniais vedliais, todėl jų branda nėra pergalinga. Ji prasideda praradimu ir būtinybe patiems ieškoti pagrindo, kuris atlaikytų ne vien kalbos, bet ir gyvenimo išbandymą.

Pasitikėjimo praradimo eiga. Pasakotojas iš dabartinės patirties grįžta prie ankstesnio tikėjimo mokytoju. Atskiriamas įsitikinimo įtaigumas ir jo patikimumas, o galutinė vienatvė parodo šio atramos praradimo kainą.

Variantų kryptys. Pirmas variantas aiškina spaudimą pritapti ir sukrečiančios patirties poveikį. Antras nagrinėja anksčiau autoritetui priskirtą vaidmenį bei neužbaigtą naujos atramos paiešką. Abi dėstymo pastraipos grįžta prie pateikto Remarko fragmento.

Palyginimų paskirtis. Savickio vaikas tikrina tėvo gerumą matomu poelgiu; Binkio piniginės radinys leidžia taisyti konkretų vertinimą. Vasario tėvų pagarba užstoja sūnaus savijautą, o Mačernio sonetas susieja nežinojimą su tolesniu ieškojimu. Šie skirtumai padeda paaiškinti Remarko vaizduojamo lūžio kainą, nepriskiriant visiems suaugusiesiems vienodų motyvų.

Užduoties kilmė. Aspektas, keturi B kurso pagalbiniai klausimai ir abu variantai sukurti mokymuisi. Tai nėra oficiali VBE užduotis.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.