Užduotis. Interpretuok Juliaus Sasnausko esė „Tolerancijos momentas“ ištrauką nagrinėdamas sąvokos ir asmeninės patirties santykį. Gali rinktis ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių rašinį; palyginimus pasitelk konkrečioms ištraukos reikšmėms paaiškinti.

Visa laimė, kad nesu nei mokslininkas, nei koks specialistas, todėl apie toleranciją galiu pasvarstyti tik iš praktinės, labai asmeninės pusės, ir nieko daugiau. Visa laimė, nes šios temos painumas ir sudėtingumas dažną kalbą ar diskusiją nuveda aklavietėn. Man nesyk yra taip nutikę, todėl išgirdęs žodį „tolerancija“ vis pagalvoju, ar įmanoma bent sau pačiam iki galo išsiaiškinti, kokių nuostatų ir elgesio jis laukia, kokia yra jo apimtis bei ribos.

Kai kitados tarpkonfesinių krikščionių kovų įkarštyje ėmė rastis ir vis drąsiau gyvuoti tolerancijos idealas, jo turinys buvo paprastas ir aiškus: tiesiog nelieti vieni kitų kraujo. Nežudyti ir nepersekioti žmogaus vien dėl to, kad jis laikosi kitokių religinių įsitikinimų. Neprimetinėti jam savo tiesos ugnimi ir kalaviju. Martynas Liuteris, vokiškosios tolerancijos „tėvas“, paliko garsią frazę: „Su eretikais reikia kovoti ne ugnimi, o raštais.“ Tiesa, pats didysis reformatorius gyvenimo pabaigoje griežtai smerkė bet kokius savo Bažnyčios skilimus ir laidė antisemitines pastabas. Tai tik dar sykį rodo, kaip nelengva net elementariausius teorinius tolerancijos principus paversti savo vidiniu nusistatymu bei nuoseklia praktika.

Visas XVIII ir XIX amžius toliau plėtojo ir gilino tolerancijos sąvoką. Švietimo epochos Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus turįs būti išganytas pagal savo gyvenimo būdą, jau yra kur kas daugiau negu pastangos nelieti kraujo ir su kitaminčiais kovoti žodžiais, o ne ugnimi. Katalikų bažnyčiai prireikė nemaža laiko, kol, atsisakiusi rūsčių XIX a. prakeiksmų sąžinės laisvei, ji pati aukščiausiu lygiu pripažino teisę kiekvienam asmeniui išpažinti ir skleisti savo religinius įsitikinimus.

Kone prieš pusšimtį metų įvykęs Vatikano II susirinkimas Tikėjimo laisvės deklaracijoje Dignitatis humanae iškilmingai skelbė: „Žmogiškasis asmuo turi tikėjimo laisvės teisę. Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“

Bažnyčiai pavyko ne tik apsiginkluoti formaliosios tolerancijos principais, bet ir siekti, kad žmogiškojo orumo suvokimas skatintų skirtingų visuomenės grupių bendrystę. Besivystanti ekumeninio judėjimo ir tarpreliginio dialogo praktika griovė priešiškumo ir nepasitikėjimo sienas tarp skirtingų krikščioniškųjų konfesijų, tarp krikščionių ir nekrikščionių, tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Užuot pasitenkinus tik drungna pakantumo, susitaikymo idėja, vis labiau augo poreikis kalbėtis ir bendrauti, išgirsti ir suprasti vieni kitus. Šioje srityje pasiekta tokių rezultatų, kurie net nesisapnavo drąsiausiems praėjusių amžių tolerancijos šaukliams. Užtenka paminėti vien garsiuosius Asyžiaus taikos susitikimus, kur kartu pasimelsti ir pasikalbėti susirenka visų didžiausių pasaulio religijų atstovai. Prasidėjęs popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva, šis forumas toliau tęsiamas ir Benedikto XVI. Šiųmetis Asyžiaus susitikimas buvo ypatingas tuo, kad kartu su religijų atstovais jame taip pat dalyvavo agnostikai, ateistai. Sakytum, tiesiog neįtikėtinas atvirumas ir tolerancijos triumfas.

Ko dar galėtume laukti ir tikėtis iš žodžio „tolerancija“? Kur jis toliau ves žmonių giminę, o šiuo konkrečiu atveju – religijų atstovus? Ir ko dar trūksta, kad vadinamoji „Asyžiaus dvasia“ reikštųsi ne tik pavieniais renginiais, bet ir pastovia nuostata, kuri nesvarstoma ir neįrodinėjama, o ja tiesiog gyvenama? Ar tai nėra iliuzija prisimenant, jog keturios didžiosios pasaulio religijos – krikščionybė, judaizmas, islamas ir budizmas – ir toliau vieninteliu tikru ir teisingu tikėjimu pripažįsta tik savąjį?

Tolerancijai, rodos, visai pakaktų to, kad skirtingų religijų išpažinėjai, užuot kariavę, draugiškai susitinka, bendrauja, kartu meldžiasi, dalijasi patirtimi, drauge siekia visuomenės gerovės. Kalbant apie ekumenizmą ar tarpreliginį dialogą, man kitados atrodė patrauklu ir teisinga mokytis vieniems iš kitų, praplėsti ir praturtinti save kitų religinių tradicijų lobiais. Antai iš Rytų krikščionybės mes, katalikai, galėtume pasisemti meilės liturgijai, o iš protestantiškųjų Bažnyčių – pagarbos Šventajam Raštui, giesmėms ir pamokslams. Judėjų tradicija mums atskleidžia mūsų šaknis, o kartu nuolat kreipia prie šiurpulingos Dievo didybės ir visagalybės. Islamas turi savo nepralenkiamus mistikus, be to, spinduliuoja tikėjimo drąsą, pasiaukojimą, ištikimybę. Budizmas savo ruožtu atveria meditacijos gelmes ir askezės išmintį.

Visus tuos dalykus šiaip ar taip esu pastebėjęs, suvokęs jų svarbą, vienaip ar kitaip siekęs pažint ir priimti. Dalyvaudamas stačiatikių ir liuteronų pamaldose, skaitydamas knygas, bendraudamas su tų religijų atstovais. Nepasakyčiau, kad rezultatai būtų puikūs. Visa, kuo žavėdavausi ir ką stengdavausi pasisavinti iš kitos religijos lobyno, galų gale taip ir likdavo kažin kur šalia, neprilipdavo, netapdavo savastimi. Pavydėjau Thomui Mertonui, kurio dvasinius raštus persunkęs Rytų aromatas. Pavydėjau Šventojo Rašto dėstytojui kunigų seminarijoje, kuris ekstazės pagautas giedodavo hebrajiškas psalmes. Na ir, žinoma, pačiam Pranciškui Asyžiečiui: jis kryžiaus žygių metu lyg niekur nieko šnekučiavosi su Egipto sultonu ir buvo gavęs dovanų muedzino ragą, kartais ir pats jį papūsdavo.

Mano gyvenime buvo tik du atsitikimai, kada svetima religinė tradicija kone stebuklingai tapo tikra savastimi. Pirmąsyk tai nutiko tarnaujant tarybinėje kariuomenėje Tichvino mieste prie Leningrado. Mūsų dalinys atlikdavo statybos darbus. Iš vieno objekto mus vežiodavo į kitą. Tuo metu dirbome Chvalovo kaimelyje keliasdešimt kilometrų nuo kareivinių. Reikėjo dengti kažin kokio pastato stogą, buvo žiema, šaltis, dar vėjas, žodžiu, nelinksma. Kaimelio pakraštyje stūksojo stačiatikių cerkvė, apgriuvusi, apleista, kaip įprasta anais laikais Rusijoje. Iš tolo vis žvilgčiodavau į jos liūdną bokštą ir pagalvodavau, kad mudu panašūs šioje vietoje. O sykį, paaukojęs pietų pertrauką, per pusnis nuklampojau prie tų griuvėsių. Viduje nuo išlikusių sienų į mane žvelgė apsilaupiusios freskos, rūstūs nepažįstamų šventųjų veidai, iš sniego kyšantis sulaužytas kryžius. Svaigo galva, kažin kas lyg užgiedojo aukštybėse, nė pats nepajutau, kaip ėmiau balsu melstis lietuviškai, rusiškai, lotyniškai. Net gražiausiose pasaulio katedrose vėliau nebuvo tokio dieviškumo srauto. Mano katalikybė ten, apgriuvusioje ir niekam nereikalingoje cerkvėje, įgijo rečiausią ir brangiausią patirtį, kuri iki šiol gyva, kurios niekur kitur negalėjau prisišaukti.

Šaltinis: Julius Sasnauskas, „Tolerancijos momentas“, knygoje „Pagaunama ir nepagaunama“. „Alma littera“, 2013, vartotojo pateiktas EPUB, ISBN 9786090108741; originalių pastraipų 1–9 ištrauka. Visos esė pabaigoje nurodyta: Tolerancijos centras Vilniuje, 2011 11 16.

Šaltinio laikas. Esė pabaigoje nurodyta 2011 m. lapkričio 16 d.; žodžiai „šiųmetis“ ir „prieš pusšimtį metų“ priklauso šiam kalbėjimo laikui.

Žodžiai. Cerkvė – stačiatikių maldos namai; ekumenizmas – krikščionių vienybės siekimas; liturgija – nustatyta bendrų religinių apeigų tvarka; askezė – sąmoningas savęs varžymas dėl dvasinių tikslų; muedzinas – musulmonus maldai kviečiantis žmogus. Eretiku religinėje polemikoje vadinamas nuo pripažintos tikėjimo doktrinos nukrypstantis asmuo.

Nuo tolerancijos sąvokos prie asmeninės patirties

Apie toleranciją galima kalbėti viešų susitikimų, deklaracijų ir istorinių permainų kalba. Vis dėlto toks kalbėjimas dar nepaaiškina, ką žmogus iš tikrųjų pajunta susidūręs su kita religine tradicija. Juliaus Sasnausko esė ištraukoje platus sąvokos aptarimas palaipsniui virsta asmeniniu prisiminimu. Šį poslinkį parengia prisipažinimai, abejonės ir klausimai. Kalbantysis ieško tokios tolerancijos, kuri paliestų jo paties gyvenimą, todėl teksto mintis plėtojama tikrinant žinojimą savo patirtimi.

Jau pradžios kartojimas „Visa laimė“ netikėtai suteikia vertę kalbančiojo nespecialisto padėčiai. Jis nesiima galutinai apibrėžti tolerancijos: asmeninė perspektyva leidžia atvirai pasakyti, kad ankstesnės diskusijos atvesdavo į aklavietę. Toliau pateikiama Liuterio frazė apie kovą raštais, tačiau tuoj pat primenamas jos autoriaus elgesio nenuoseklumas. Taip istorinis pavyzdys grąžina prie praktikos klausimo: ištartas principas dar netampa vidiniu nusistatymu. Deklaracijos citata savo ruožtu įvardija sąžinės laisvę ir prievartos ribojimą, suteikia svarstymui aiškią atramą. Esė šios atramos neatmeta, bet po Asyžiaus susitikimų aprašymo pasipila klausimai. Deklaracijos oficialus tonas ir vėlesni klausimai kuria dviejų kalbėjimo būdų susitikimą: bendras susitarimas turi pasiekti asmenį. Daugiskaitos forma kviečia svarstyti kartu su kalbančiuoju, todėl skaitytojas įtraukiamas į dar neužbaigtą minties darbą. Klausimai nukreipia nuo pavienio renginio prie nuolatinio gyvenimo būdo. Žodis „Sakytum“ dar prieš klausimus sušvelnina tariamai galutinį triumfo vertinimą. Žinojimo ribų pripažinimą padeda suprasti ir Gėtės „Fausto“ pradžios scena. Daug mokęsis Faustas neranda trokštamo pilnatviško pažinimo, o pasirodžiusi Žemės dvasia nepripažįsta jo lygaus sau. Dramatiškas susidūrimas čia skiriasi nuo ramaus esė svarstymo, tačiau abiem atvejais suabejojama savo galėjimu viską aprėpti. Sasnausko kalbantysis iš tokios abejonės kuria tolesnį klausimą: kas dar turėtų pasikeisti jame pačiame?

Antroje ištraukos dalyje teorinę problemą perima asmeninis balsas. Kitų religijų vertybių vardijimas rodo tikrą susidomėjimą, tačiau po jo sakoma: „Nepasakyčiau, kad rezultatai būtų puikūs.“ Atsargus neiginys leidžia pripažinti dalinę nesėkmę ir nenubraukti skaitymo, bendravimo ar dalyvavimo pamaldose. Metaforiškas žodis „neprilipdavo“ nusako skirtumą tarp atpažinto lobio ir sava patirtimi tapusio dalyko. Kartojamas „Pavydėjau“ atskleidžia, kad kalbantysis matuoja save kitų gebėjimu priimti svetimą tradiciją. Vėliau šį matavimą pakeičia jo paties prisiminimas: šaltis, darbas, apleista cerkvė ir spontaniška malda. Patirties savitumas išryškėja gretinant esė su Vanda Juknaite, kalbinančia Elzę knygoje „Tariamas iš tamsos“. Paklausta, ko žmogus turi išmokti, mergaitė mini kantrybę, pastangas nepasiduoti, savęs ir artimųjų pažinimą. Pašnekovė vėliau pasako tikėjusis atsakymo apie meilę gyvenimui. Šis nesutapimas leidžia išgirsti konkretaus žmogaus žodžius greta bendros formulės. Sasnausko esė taip pat svarbus savas atsakymas: katalikišką tapatybę praturtina būtent jo išgyventa akimirka svetimoje šventovėje. Asmeniškas pasakojimas suteikia abstrakčiam klausimui jutiminį ir emocinį turinį.

Taigi ištraukos mintis juda nuo viešai pripažįstamų nuostatų prie patirties, kurios negalima iš anksto suplanuoti. Prisipažinimai neleidžia kalbančiajam pasislėpti už bendros pažangos istorijos, o klausimai išlaiko toleranciją atvirą asmeniniam tikrinimui. Cerkvės prisiminimas nepateikia visiems vienodo atsakymo. Jis parodo, kaip kitos tradicijos artumas gali būti išgyventas savais žodžiais ir išlikti svarbus ilgiau už patį įvykį. Tokia pabaiga pratęsia pradžioje pasirinktą labai asmenišką kalbėjimo būdą.

Nuo tolerancijos sąvokos prie asmeninės patirties

Žmogui svarbi vieta nebūtinai pasitinka jį puošnumu ar patogumu. Kartais jos artumą atveria tai, ką jis atpažįsta savo paties būsenoje. Sasnausko esė ištraukoje apleista stačiatikių cerkvė tampa išskirtinės religinės patirties vieta. Prie šio prisiminimo atvedama nuo bendrų tolerancijos svarstymų ir prisipažinimo, kad sąmoningos pastangos ne visuomet duodavo laukiamą vaisių. Paskutinės pastraipos jutimai ir atminties perspektyva leidžia suprasti, kodėl svetima šventovė pasidaro artima.

Prisiminimo pradžia konkreti ir kasdieniška: tarybinės kariuomenės dalinys atlieka statybos darbus, reikia dengti stogą, spaudžia žiema ir vėjas. Šis aplinkybių išvardijimas suteikia svorį vėlesniam nuklampojimui per pusnis: kalbantysis tam atiduoda savo pietų pertrauką. Cerkvė iš pradžių matoma iš tolo, o jos bokštas pavadinamas liūdnu. Žmogaus jausmas perkeliamas pastatui ir paaiškinamas mintimi, „kad mudu panašūs šioje vietoje“. Taip svetimumas mažėja per atpažintą bendrą būseną. Viduje žvilgsnis juda nuo sienų prie freskų, šventųjų veidų ir iš sniego kyšančio kryžiaus. Apgriuvusi erdvė išlieka konkreti, bet joje randasi asmeniškas ryšys. Freskos tarsi pačios žvelgia į atėjusį žmogų: šis sugyvinimas keičia žiūrėjimo kryptį ir suteikia apsilankymui susitikimo pobūdį. Rūstūs, nepažįstami veidai išlaiko tradicijos savitumą, o pasakotojas vis tiek pasijunta į jos erdvę įtrauktas. Vietos ir jausmo susitikimą padeda nusakyti Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžia. Joje sunaikintos girios reginį pakeičia prisiminto miško jutimų gausa; klausimas, ar žmogus stovi miške, ar rojuje, išreiškia patirties stiprumą. Sasnausko pasakotojas taip pat priartina vietą per kūno ir vaizdo detales. Skirtumas reikšmingas: Baranausko prisiminimas išskleidžia buvusią miško pilnatvę, o esė religinis artumas užsimezga pačiuose griuvėsiuose. Cerkvei nereikia atgauti ankstesnio pavidalo, kad ji tą akimirką taptų svarbi ją lankančiam žmogui.

Toliau regėjimą pakeičia svaigulio, giedojimo įspūdžio ir maldos seka. Formuluotė „kažin kas lyg užgiedojo“ išlaiko patirties subjektyvumą: pasakotojui svarbu, kaip jis išgyveno akimirką. Po šio įspūdžio ima skambėti jo paties balsas trimis kalbomis. Lietuvių, rusų ir lotynų kalbų išvardijimas leidžia pajusti besiplečiančią maldos erdvę, tačiau pabaigos žodis „katalikybė“ aiškiai išsaugo kalbančiojo religinę tapatybę. Retrospektyvus palyginimas su vėliau lankytomis gražiausiomis katedromis sustiprina kuklios, apleistos vietos reikšmę. Išorinė prabanga čia nesutampa su vidiniu patirties stiprumu. Akimirkos išsaugojimą atmintyje galima sugretinti su Radausko eilėraščiu „Po rudens medžiu“. Miegantį žmogų supa kosminiai garsai, sapno virsmai, o pabaigoje jis vaizduojamas nugalėjęs Laiką. Poetinė kalba suteikia akimirkai galios peržengti įprastą laikinumą. Esė išlaiko kitą pasakojimo būdą: nuo anuometinio įvykio grįžtama prie dabarties, kurioje patirtis tebėra gyva. Pasakymas, kad jos nepavyko prisišaukti kitur, pabrėžia nepakartojamumą. Šio prisiminimo vertę kuria konkreti vieta, paties žmogaus būsena ir vėliau išlikęs ryšys tarp jų.

Vadinasi, ištraukoje asmeninė patirtis įgauna turinį per apleistą šventovę ir ją lankančio žmogaus jutimus. Liūdno bokšto artumas parengia maldą, o skirtingų kalbų skambesys nepanaikina savos tapatybės. Atmintis išsaugo šį susitikimą ir leidžia jį vertinti iš vėlesnio gyvenimo perspektyvos. Todėl tolerancijos klausimas pabaigoje įgauna labai konkretų pavidalą: svetima tradicija tampa brangi per vieną savitą, iki šiol juntamą patyrimą, kurio svarbos neapibrėžia nei pastato būklė, nei jo grožis.

Pirmas variantas analizuoja esė minties eigą ir asmeninį balsą. Gėtės žinojimo ribos bei Juknaitės pokalbio atsakymų nesutapimas paaiškina skirtingas šio judėjimo dalis. Antras variantas seka vietos jutimus ir atminties laiką; Baranausko bei Radausko poetiniai vaizdai padeda nusakyti patirties intensyvumą, išlaikant žanrų skirtumus. Taisydamas palyginimą, po jo pridėk konkrečią Sasnausko detalę, kurią jis padėjo suprasti.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.