Užduotis. Remdamiesi pateikta Broniaus Radzevičiaus novele ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kodėl kartais slepiame savo nesėkmes nuo artimųjų?“ Patiriamų sunkumų, įvaizdžio ir rūpesčio kitu ryšį pagrįskite konkrečiomis situacijomis.

Aš ėjau gatve, vedančia į stotį, tačiau ėjau, rodos, visai ne stotin, tikriausiai norėjau užsukti kur į kavinę, o gal šiaip vaikščiojau, kai pamačiau pačiu gatvės viduriu einančią moterį, apsikrovusią nešuliais. Sulinkusi, po kojom įbedusi žvilgsnį, viena ranka įsikibusi į aptrintą lagaminą, kita – į nešulėlį baltoj gėlėtoj skarelėj. Ji ėjo skubiu kaimietės žingsniu, nesižvalgydama į šalis, tarsi gerai žinotų, kur eina. Prisiartinęs apstulbau: tai buvo mano motina. Kaip ji čia atsirado ir eina pačiu gatvės viduriu, nekreipdama jokio dėmesio į aplinkinių žvilgsnius? Sutrikęs apsižvalgiau. Gatvė buvo visai tuščia, sankryžoje, kur visuomet stovėdavo milicininkas, ir ten buvo tuščia, pravažiavo vienas kitas troleibusas, bet jie pasukdavo šalin ir kaip niekur nieko važiuodavo toliau, o ji, nieko nepaisydama, ėjo gatvės viduriu, tarsi eitų lauku. Aš pripuoliau prie jos, paėmiau ryšulius, nusivedžiau ant šaligatvio ir apstulbęs žiūrėjau jai į veidą. Tačiau ji visai nenustebo, mane čia pamačiusi. O man nedavė ramybės klausimas, kaip ji pateko į šį miestą, kur ėjo – ir taip keista, pačiu gatvės viduriu. Aš šiam mieste jau seniai gyvenu, tiesa, nedaug tepasiekiau, bet vaikščioti gatvėmis tai išmokau. Čia aš jau viską žinau, visus užkampius…

Tikriausiai motina atvažiavo pas mane, juk aš taip seniai jai berašiau. Betgi kaip galėjo ji važiuoti į tokį didelį miestą, nežinodama mano adreso?

Aš stovėjau priešais ir negalėjau praverti lūpų iš nustebimo. Čia, tokiam mieste, ne taip lengva susitikti. Ką ji būtų dariusi, jeigu ne toks atsitiktinumas? Ir visai neatrodė, kad mama juo džiaugtųs. Ji buvo tarsi įsižeidusi, ir mes ėjome link mano namų tylėdami. Aš atsisagsčiau švarko atlapus, kaip tyčia buvau gerai apsirengęs, ir kaukšėjau greta, išdidžiai rodydamas, kur reikia pasukti, tarsi sakydamas: „Aš čia esu laimingas, visagalis ir viską žinau.“

Kai apsilankydavau namuos, visuomet stengdavausi nuslėpti, jog mieste man ne per daug gerai sekasi, jog ten aš skurstu ir baigiu sugadinti sveikatą. Dabar, užkluptas netikėtai, galėjau išduoti šią paslaptį, o juk labai nenorėjau, kad mama žinotų, jog man nesiseka. Todėl dabar, kai mes taip susitikome ir aš kaip tyčia buvau gerai apsirengęs, ėjau šaligatviu, ne taip kaip ji, galvojau, kad atrodau neblogai ir tikriausiai sukeliu jai įspūdį, jog man viskas sekasi.

Bet motina tarsi pabrėžtinai ignoravo blogai paslėptą mano pasididžiavimą, jog esu šio miesto gyventojas ir bent žinau, kad reikia vaikščioti šaligatviais, o ne gatvės viduriu. O gal ji ir permatė mane kiaurai, nes, tarsi atsiliepdama į mano mintis, atsakė:

– Tu gi negalėjai apsilankyti… ir neparašei…

Dabar aš supratau, kodėl ji taip narsiai, su ryšuliais traukė gatvės viduriu. Tai buvo priekaištas man ir visam miestui, kuris pasiglemžė jos sūnų. Bet iš kur ji galėjo žinoti, kad mane čia sutiks, kaip ji ryžosi kelionei į šį didelį miestą, kuriame niekad nebuvusi, o dabar gatvės viduriu ėjo rami, tvirtu kaimišku žingsniu, tarsi žinotų kur, tarsi eitų laukais perkelti karvės ar pakviesti tėvo pietų, – to aš niekaip negalėjau suprasti.

Pasiekėme mano kambarį, užkopėme laiptais. Už lango gaudė miestas, sužibo tūkstančiai žiburių, ji buvo didžiuliame mieste, kokio nebuvo mačiusi, bet niekas čia jos nestebino, nieko ji neklausinėjo manęs, tarsi viską žinotų ir suprastų. Tik prijuoste nušluostė mažą poliruotą stalą, užtiesė drobinę staltiesę, išdėliojo produktus – sviestą, sūrį ir atsisėdo ant kėdės. Aš mačiau jos sudiržusias rankas, kurios ilsėjosi ant stalo kaip rakandai, ir glosčiau delnu šiurkščią lininę staltiesę, nesiryždamas paklausti, ką ji būtų dariusi, jei atsitiktinai nebūtų sutikusi manęs. Man kažkodėl atrodė, kad ji ne pas mane važiavo. Aš sėdėjau suglumęs ir nedrįsau prisiliesti jos keptos duonos. Laukiau, kad ji man priekaištaus ar bent paaiškins šios keistos kelionės tikslą. Bet ji atlaidžiai kaip visuomet tepasakė:

– Valgyk.

Tačiau valgyti aš negalėjau. Nenuryjamas kąsnis sustojo gerklėj, ir mano galva nusviro jai ant peties.

Ji švelniai atstūmė mane.

– Valgyk, – pakartojo.

Motinos žvilgsnis klaidžiojo po mano tuščią kambarį. Tik dabar ji priėjo prie lango, jos žvilgsnį pasitiko baltos ir rausvos šviesos. Jos buvo ne mažiau tolimos ir paslaptingos kaip žvaigždės, gal dar tolimesnės už žvaigždes, nes ji greit nusisuko.

– Valgyk, – pakartojo, bet dabar aš jau visai negalėjau nuryti gerklėj sustojusio kąsnio, ir nežinia, ar kada nurysiu.

Šaltinis: Bronius Radzevičius, „Motinos apsilankymas“, rink. „Link Debesijos“, Vilnius: Vaga, 1984; tekstas pagal 2025 m. VBE II B kurso pagrindinės sesijos užduotį, p. 4–5.

Žodžiai ir situacija. Pasakoja neįvardytas sūnus, mieste netikėtai sutikęs motiną. Milicininkas – sovietmečiu policijos pareigūną atitikęs asmuo; rakandai – buities daiktai, įrankiai. Neįprasta kelionė ir abejojantis pasakotojo kalbėjimas palieka vietos interpretacijai. Pateiktas visas egzamino užduotyje išspausdintas novelės tekstas.

Kodėl kartais slepiame savo nesėkmes nuo artimųjų?

Nesėkmę patyręs žmogus ne visada pirmiausia ieško artimųjų pagalbos. Kartais jis mėgina išsaugoti jų akyse sukurtą paveikslą: savarankiško, tinkamai pasirinkusio ir sėkmingai gyvenančio žmogaus. Tylėjimą gali lydėti ir rūpestis nenuliūdinti kito. Vis dėlto šios priežastys lengvai susipina, todėl svarbu klausti, ką iš tikrųjų saugome: artimojo ramybę ar savo paties pasididžiavimą. Broniaus Radzevičiaus „Motinos apsilankymas“ leidžia svarstyti, kaip slepiama nesėkmė apsunkina net paprastą rūpesčio priėmimą.

Norą atrodyti sėkmingam dažnai sustiprina lūkestis, kad artimieji mumis didžiuosis. Radzevičiaus pasakotojas motinai rodo, kur sukti, ir pabrėžia savo išmanymą apie miestą. Geras drabužis tampa proga paslėpti skurdą bei blogėjančią sveikatą. Jis pats atskleidžia, kad taip elgiasi ir per ankstesnius apsilankymus namuose. Vadinasi, problema platesnė už netikėtą susitikimą: sėkmės regimybė jau tapusi bendravimo įpročiu. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ Liudas Vasaris tėvų akivaizdoje taip pat susiduria su jam skirtu paveikslu. Jiems kunigo kelias atrodo didelė vertybė, o sūnaus vidiniai klausimai sunkiai pasiekia šią pagarbią nuostatą. Jis nepasako visko, kas skaudu, ir neišdrįsta paprašyti paprasto kreipinio vardu. Šie tekstai rodo, kiek daug žmogui gali reikšti artimųjų vertinimas. Nesėkmės atskleidimas tada atrodo grėsmingas ne vien dėl galimo priekaišto. Jis gali suardyti ilgai palaikytą santykio tvarką, kurioje visi jau žino savo vaidmenis. Tačiau tokia tvarka palieka mažai vietos tikram išgyvenimui. Pagarba tėvams čia nepašalina sūnaus poreikio būti suprastam atskirai nuo pasirinkto kelio. Kai žmogus bijo sugriauti kitam brangų lūkestį, jis gali toliau palaikyti jam pačiam sunkų paveikslą, net neįsitikinęs, kaip artimasis iš tiesų reaguotų į atvirumą.

Atvirumą stabdo ir baimė tapti vien pagalbos reikalingu žmogumi. Radzevičiaus sūnus įpratęs rodyti savarankiškumą, todėl motinos atneštas maistas jį pasiekia kartu su gėda. Jis laukia paaiškinimo ar priekaišto, tačiau išgirsta raginimą valgyti. Šiame santykyje pagalba gali būti suprasta plačiau už nesėkmės įrodymą, bet veikėjas jos dar nepajėgia ramiai priimti. Kitokią abipusio rūpesčio galimybę atskleidžia Biliūno „Ubagas“. Duonos prašantis Sabaliūnas savo ruožtu domisi pasakotojo sveikata. Taip išlaikomas jo gebėjimas rūpintis kitu: vargas nepaverčia žmogaus vien gavėju. Pasakotojas jį atpažįsta ir išklauso, nors negali išspręsti visos jo nelaimės. Toks bendravimas leidžia suprasti, kodėl atvirumui reikia daugiau negu raginimo prisipažinti. Svarbu, ar nesėkmę atskleidęs žmogus bus matomas su visu savo gyvenimu ir orumu. Jeigu jis tikisi vien menkinimo ar naujo pažeminimo, tylėjimas gali atrodyti saugesnis; kai tikisi dėmesio, atsiranda galimybė dalytis našta. Abipusis dėmesys nereikalauja apsimesti, jog skausmo nėra. Jis leidžia kalbėti konkrečiai ir nepalikti viso bendravimo vienam gėdingam nesėkmės ženklui. Tuomet pagalba mažiau primena nuosprendį apie visą žmogaus gyvenimą.

Taigi nesėkmes nuo artimųjų slepiame saugodami savo įvaizdį, bijodami jų nusivylimo ar nenorėdami atrodyti bejėgiai. Rūpestis kitu gali būti tikras, bet kartais juo pridengiamas ir savo pažeidžiamumo nepripažinimas. Aptarti kūriniai neleidžia atvirumo laikyti vien lengvu sprendimu. Jam reikalingas santykis, kuriame nesėkmė nepanaikina žmogaus vertės. Artimumas gali sustiprėti, kai leidžiame kitam pamatyti daugiau negu sėkmės ženklus ir kartu išsaugome abipusę pagarbą.

Kodėl kartais slepiame savo nesėkmes nuo artimųjų?

Artimam žmogui kartais sunkiausia pasakyti būtent tai, dėl ko labiausiai norėtųsi būti suprastam. Nesėkmę lydi baimė nuvilti, sukelti rūpesčių ar prarasti įprastą savo vietą jo gyvenime. Tylėjimas tuomet atrodo kaip būdas apsaugoti santykį. Tačiau nepasakyta tiesa gali kliudyti kitam parodyti rūpestį, o mums patiems – jį priimti. Svarstant nesėkmių slėpimą verta skirti atsargumą, kylantį iš dėmesio kitam, nuo įsitikinimo, kad žmogus vertingas tik tada, kai jam sekasi.

Nenoras apkrauti artimąjį gali paskatinti vienam nešti pernelyg didelę naštą. Radzevičiaus novelės pasakotojas tiesiai sako nenorįs, kad motina žinotų apie jo nesėkmes. Jis mini skurdą bei gadinamą sveikatą, bet susitikęs rodo gerus drabužius ir miesto žinovo laikyseną. Motinai jis ilgai nerašė, todėl tariama apsauga kartu virto ryšio retėjimu. Jos atvykimas parodo, kad nutylėjimas nepašalino rūpesčio. Sūnui atrodo, jog jo gyvenimą miestas pasiglemžė, tačiau motinos atsakymo, kad viskas jai aišku, tekste nėra. Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode matyti kitokia bendrumo galimybė labai sunkiose sąlygose. Vienas kalinys dovanoja grupei vienintelį kiaušinį, o jo dalijimasis trumpam primena žmonišką santykį. Dovana nepanaikina smurto ir neužtikrina išlikimo. Vis dėlto ji parodo, kad kitas žmogus neprivalo išspręsti visos nelaimės, kad jo dėmesys būtų svarbus. Todėl slėpdami sunkumą vien dėl tariamo pagalbos beprasmiškumo galime užverti kelią ir tokiai ribotai, tačiau tikrai atramai. Kiaušinio mažumas ypač svarbus: jo negalima laikyti pakankamu atsaku į lagerio kančią. Tačiau pasidalijimo vertė nepriklauso vien nuo galimybės iš karto pakeisti gyvenimo sąlygas. Toks dėmesys suteikia pagrindą neprilyginti pagalbos priėmimo visiškam bejėgiškumui ar kito žmogaus apsunkinimui.

Gilesnė tylėjimo priežastis gali būti baimė tapti nebereikalingam. Žmogus pripranta sieti savo vietą santykyje su tuo, ką pajėgia parodyti ar duoti. Radzevičiaus sūnus pasitelkia net mokėjimą eiti šaligatviu kaip pranašumą, nors jo pasakojimas leidžia matyti šio pasiekimo menkumą. Motinos maistas sugriauna vienpusį savarankiškumo paveikslą: dabar rūpesčio reikia jam. Biliūno „Brisiaus gale“ naudingumo ir prisirišimo skirtumas išryškėja ypač skaudžiai. Nusenęs šuo vis dar mėgina saugoti namus, o jo atmintis saugo ankstesnį darbą ir žmonių dėmesį. Silpnėjantys gebėjimai nepašalina ištikimybės. Šeimininko šūvis parodo tragišką santykį, kuriame ankstesnė tarnystė neapsaugo silpnesniojo. Šio siužeto nereikia tiesiogiai prilyginti šeimos nesutarimui. Jis padeda suprasti patį vertės matą: jeigu priėmimą siejame vien su nauda, nepasisekimas tampa grėsme prarasti ryšį. Kad žmogus išdrįstų pasakyti apie savo sunkumą, jam svarbu tikėti, jog artimumas apima ir silpnumo laiką. Apsakyme Brisiui kartais dar atnešama kruopų, todėl netikslu sakyti, kad jokio rūpesčio nelikę. Būtent to nenuoseklaus dėmesio ir galutinio žiaurumo skirtumas aštrina klausimą, kiek patikimas ryšys, jeigu silpnumo akivaizdoje jis gali būti nutrauktas.

Vadinasi, nesėkmės slėpimą gali lemti ir rūpestis artimuoju, ir baimė netekti vertės jo akyse. Abi paskatos suprantamos, tačiau tylėjimas ne visuomet pasiekia norimą tikslą: ryšys retėja, o pagalbą priimti darosi sunkiau. Kultūriniai pavyzdžiai leidžia vertinti santykį pagal gebėjimą išlaikyti dėmesį pažeidžiamam žmogui. Atvirumas tampa įmanomesnis, kai rūpestis nereikalauja nei tobulos sėkmės, nei pažado iš karto pašalinti visą nelaimę. Tada pasakytas sunkumas gali tapti bendro supratimo pradžia.

Galimos svarstymo kryptys: lūkesčiai ir sėkmės įvaizdis; rūpestis artimojo savijauta; gėda priimant pagalbą; vertė, nesiejama vien su nauda; abipusis dėmesys.

Tikslumas. Sūnus nurodo nenorįs motinai atskleisti nesėkmių; jo paskatas galima interpretuoti, bet nereikia priskirti tekste nepasakytos ankstesnės motinos bausmės. Pasakojimas nepatvirtina, ką tiksliai ji suprato. „Brisiaus galo“ kontekstas atskleidžia naudingumo ir prisirišimo skirtumą, ne pažodinę visų šeimų santykių analogiją. Kalbėjimas apie sunkumus nereikalauja jų viešinti bet kam: svarstomas artimo, pagarbaus ryšio pagrindas.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Kalbai skiriama iki 28: stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai – po 7. Iš viso – iki 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Konteksto paminėjimas be jo reikšmės paaiškinimo nepakeičia argumento.