Užduotis. Remdamiesi novelės ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ko reikia gyvenimo pilnatvei?“

Ūkininkas Žvirbla gyveno panemunėje ir turėjo įsitaisęs gražias trobas.

Jo sodyba, kad ir nebuvo pačioje Nemuno pakrantėje, vis dėlto buvo visai netoli nuo jo. Tad labai lengva buvo nužengti ir į pačią upę, o panemuniais labai geru vieškeliu pasiekti miestą.

Ūkininkas Žvirbla nusipirko motorinį laivą. Tas motorinis laivas buvo ūkininko prapultis.

Žvirbla buvo juodnugaris, pats išbridęs iš purvų, kaip ir gimęs juose ir nuolat juose bebraidąs. „Jam pasiutiškai sekasi, tam Žvirblai!“ – sakydavo iš pavydo žmonės.

Savo nugrubusiomis rankomis jis pureno skaisčią panemunių žemę, daugino savo turtus. Pagaliau sutvarkė ir pačias trobas.

Kaip krikštolo stiklas, sprigto sutrenkiamas, spengsi, taip ir jo ūkio trobos buvo skaidrios ir naujos, jo rankų pavaldomos. Iš paprasto skurdžiaus sklypininko jis virto pirmuoju ūkininku. Žodžiu, tai buvo Žvirbla. Jį žinojo visi.

Sukūręs tiek turto per visą savo gyvenimą, kaip per tas šešias kūrybos dienas, septintąją jis norėjo pasilsėti. Septintąją dieną jis nusipirko laivą.

Laivas jį pražudė. Žvirblienė pirmoji pripuolusi smarkiai sukritikavo vyrą ir visai nupeikė jos vyro pirktą daiktą. Nekalbant jau apie žmones. Žmonės jo nesuprato. Minia jį išjuokė.

Jo ūkyje puikiai augo ant kalnelių ir tarpežėse laukinės obelys. Po kalvokščių ėjo puikios lomos, prisėtos visokių agrikultūriškų vaismenų, puikiai žaliuojančių. Buvo kur šventadienį pasivaikščioti ir akį užmesti.

Tas laivas sudarė artimesnius santykius su miestu. Šiaip jau gana svetimu ūkininkui. Miestas rados artesnis. Tarytum ūkis būtų pats straktelėjęs arčiau prie miesto. Miestas – čia pat! Pirma, kai laivo nebuvo, miestas, be abejo, buvo daug toliau; pirma reikėdavo arklius po ganyklas gainioti, ieškoti jų, kinkyti, ilgu keliu į miestą važiuoti. Dabar beburbini savo motoriniu maišus į miestą.

Bent per vieną mylią prisiartino dabar miestas.

Bet ūkininkas Žvirbla, įlamdęs ir ganėtinai prisukinėjęs sau sąnarius per savo ilgą amželį, beknaisiodamas akmenis iš dirvų ir betampydamas maišus, džiaugėsi gausiąs pasikaršinti senatvėje.

Be Žvirblos ir Žvirblienės, ūkyje buvo dar jų jauna duktė. Kaip gėlė.

Ji buvo grakšti kaip pavyzdingiausias sodžiaus mergelės egzempliorius. Tiesa, tai nebuvo iš jūrų putų gimusi Afroditė, bet skaisčioji, geltonoji tulpė. Šalna kvepianti tulpė, išsinėrusi iš juodžemio.

Ji augo ir žydėjo. Koks jos liemens grakštumas! Visai kaip tulpės. Ji taip pat džiugino žmonių akis savo spalvomis kaip tikra gėlė.

Jaunoji Žvirblų duktė lankė miesto mokyklą. Kitaip ir būti negalėjo. Žvirbla buvo visais atžvilgiais pažangus asmuo.

Ūkis buvo viso ko pertekęs.

Be vienos kaip ir apoteozės visiems darbams ir pačiam ūkiui. Nebuvo kas gyvena ūkininko naujai įrengtoje seklyčioje.

Žvirblos seklyčia stovėjo visai tuščia.

Ji stovėjo tuščia žiemą ir vasarą. Be retai atvykstančio svečio, šiaip jau seklyčia buvo kaip ir nenaudojama, liūdnų saulės spindulių skrodžiama, jiems įsiskverbiant pro langus. Auksinės saulės dėmės krisdavo tada ant šviežių, gelsvų, eglės sakais pakvipusių rąstų, puikiai išplautų grindų ir tamsiai lakuotų beržinių komodų su antdangtėlėmis ir dukraitės puikiai padirbtomis gėlėmis iš vilnonių, skaisčiai dažytų siūlų, ant vielų prinarpliotų. Tarytum pati saulė norėjo pasidžiaugti šia seklyčia ir savo ilgomis, spinduliuotomis rankomis viską paglostyti ir išlyginti.

Tai tokia buvo ūkininko seklyčia! Naujai statybai ir tinkamu stilium įrengta. Tik nebuvo kas joje gyvena. Pats Žvirbla nedrįso joje gyventi. Juk jam su jo kasdieniniais drabužiais kaip ir netiktų kokius pergalės laurų vainikus nešioti. Tas būtų juokinga. Ką įsileisti į seklyčią gyventi, jis nežinojo.

– Seklyčia tam, kad stovėtų tuščia! – ramindavo kresnoji Žvirblienė. Jai buvo viskas aišku, tai moteriškei. Bet ūkininkas Žvirbla, jau sykį miestu ir jo skrupulu užsikrėtęs, tuojau nugirdo jos balse disonansą. Seklyčią reikia išnuomoti.

– Žentelį įleisim...

– Kad ir mama!

– Na, bene visuomet būsi netekėjusi.

Šitie moterų plepalai Žvirblai atrodė neįdomūs.

Ne, jis turi rasti įnamį šiai seklyčiai. Tada tai jau bus pasiektas jo gyvenimo idealas. Tada tik bus viso ko pertekęs jo ūkis. Kaip sulčių prisisunkusi, prisirpusi serbentos uoga.

Šaltinis: Jurgis Savickis, „Raštai“, I t., Vilnius: Vaga, 1990; NŠA 2025 m. A kurso pakartotinės sesijos sąsiuvinis, p. 5–6.

Sąsiuvinio žodžių paaiškinimai. Apoteozė – čia iškilminga baigiamoji spektaklio scena ar paveikslas. Seklyčia – lietuvių valstiečių tradicinio gyvenamojo namo kambarys svečiams. Disonansas – dermės nebuvimas.

Ko reikia gyvenimo pilnatvei?

          Gyvenimo pilnatvę lengva įsivaizduoti kaip dieną, kai pagaliau visko pakaks. Bus atlikti svarbiausi darbai, įsigyti reikalingi daiktai ir neliks ko ilgėtis. Tačiau žmogaus poreikiai nesibaigia kartu su vienu įvykdytu planu. Jis trokšta ne vien turėti, bet ir suprasti savo gyvenimą, patirti jo vertę. Todėl pilnatvei reikia prasmingo siekio ir gebėjimo pripažinti jau gyvenamą laiką, nekeliant jam neįmanomos sąlygos tapti visiškai užbaigtam.
          Pasiekimai svarbūs, tačiau vien jų skaičius negarantuoja pasitenkinimo. Jurgio Savickio „Ūkininkų“ Žvirbla savo darbu sukuria pasiturintį ūkį, įrengia gražią seklyčią ir nusiperka laivą. Vis dėlto mintis, kad tik atsiradus įnamiui gyvenimo idealas bus pasiektas, leidžia įžvelgti vis tolstantį pakankamumo slenkstį. Svarbu ne paneigti jo darbą, o paklausti, kodėl paties sukurta gausa dar netampa išgyvenama verte. Kitokią pasiekimo ribą iškelia Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ pradžia. Daug mokslų studijavęs veikėjas nepajėgia susitaikyti su skirtumu tarp garbingų vardų ir tikro pasaulio pažinimo. Jo savikritika nereiškia, kad išsilavinimas apskritai nereikalingas. Skaudus klausimas kyla dėl pasiekimui suteikto pažado: mokslas turėjo atverti visa apimantį aiškumą, bet šio lūkesčio neišpildo. Taigi būtina vertinti ne tik įgytą dalyką, bet ir jam patikėtą pernelyg didelę užduotį. Jam rūpi ne vien atrodyti mokytam: jis trokšta gyvos patirties, kurios nesuteikia kaupimas tarp knygų ir daiktų. Tačiau net makrokosmo ženklo sužadėtas pakilimas pasirodo tik reginys, o Žemės dvasia atmeta jo įsivaizduotą lygybę. Taigi nuo vieno galutinio atsakymo priklausanti pilnatvė gali likti nepasiekiama. Žvirblos turto ir Fausto žinių situacijos skiriasi, bet abi ragina atskirti laimėjimo faktą nuo gebėjimo jį prasmingai išgyventi. Daug turėti ar žinoti dar nereiškia turėti gyvą ryšį su tuo, dėl ko stengtasi.
          Kita vertus, pilnatvė neturėtų reikšti visiško troškimų numalšinimo. Be ieškojimo gyvenimas gali pasidaryti vien saugomas, bet nebenaudojamas turtas. Vytauto Mačernio dvyliktajame rudens sonete siela maitinama mokslu bei menu, tačiau nepasotinama ir ilgisi amžinybės. Išplėtota panteros kūno narve metafora atskleidžia troškimo jėgą, kurios neaprėpia ribotos žemiškos patirtys. Tai nereiškia, kad mokslas ar menas beverčiai: jie leidžia sielai gėrėtis, tik nesuteikia galutinio sotumo. Lyrinio kalbėtojo geidžiama laisvė ir nemirtingumas lieka vaizduotės siekiu, ne įvykusiu išsilaisvinimu. Tačiau pats turtingas vaizdas jau išreiškia gyvą dvasios pastangą. Jis parodo, kad nepatenkintas troškimas gali kurti prasmę, jeigu nėra painiojamas su viso gyvenimo bevertiškumu. Šis skirtumas padeda perskaityti ir Savickio veikėjo nerimą. Troškimas keisti gyvenimą nėra savaime klaida. Laivas realiai palengvina susisiekimą, o noras apgyventi seklyčią gali reikšti ieškomą gyvesnę namų paskirtį. Problema prasideda tada, kai formulė „Tada tik bus“ atima vertę iš visko, kas jau yra. Ieškoti galima nenusprendus, kad dabartis tėra pasirengimas dar neprasidėjusiam tikram gyvenimui. Tokia laikysena leidžia ir kurti naują tikslą, ir pastebėti dabartinę patirtį: malonų darbą, artimą žmogų ar jau turimą grožį. Pilnatvė tuomet tampa santykiu su gyvenimu, o ne sąrašu, kurį vieną dieną reikės galutinai užpildyti.
          Taigi gyvenimo pilnatvei reikia daugiau negu didelio pasiekimų skaičiaus. Svarbu patirti jų prasmę ir sykiu išsaugoti ieškojimą, neprilyginant jo būtinybei visą laiką jaustis nepakankamam. Žmogus negali panaikinti visų savo ribų ar ilgesio, tačiau gali neleisti, kad dėl to nuvertėtų jau gyvenamas laikas. Pilnatvė atsiveria tuomet, kai siekis ir dabarties vertė palaiko vienas kitą, užuot nuolat vienas kitą paneigę.

Ko reikia gyvenimo pilnatvei?

          Žvelgdami iš šalies, pilnatvę dažnai siejame su tuo, ką galima parodyti: sutvarkytais namais, darbu, pasiekimais. Vis dėlto graži gyvenimo aplinka gali likti svetima jos kūrėjui, jeigu joje nėra tikro dalyvavimo ir artumo. Žmogui reikia ne tik sukaupti gėrybių, bet ir patirti, kam jos skirtos bei su kuo prasminga jomis naudotis. Pilnatvę padeda kurti gyvas ryšys ir galimybė pačiam pasirinkti savo vietą, užuot tenkinusis nepriekaištingu gyvenimo vaizdu.
          Materiali gėrybė įgyja kitokią reikšmę, kai įsitraukia į žmonių santykį. Jurgio Savickio „Ūkininkuose“ seklyčia išpuošta, grindys išplautos, komodos papuoštos dukros padirbtomis gėlėmis. Tačiau kartojama, kad kambarys tuščias. Pats šeimininkas jame nedrįsta gyventi, tad turto grožis lieka beveik vien saulės lankomas pasiekimas. Visiškai kitokiomis aplinkybėmis daikto ir santykio ryšį atskleidžia Balys Sruoga „Dievų miške“. Ištroškę kaliniai neturi už ką nusipirkti vandens, o Kaminskis kiekvienam nuperka butelį. Pasakotojui ši nedidelė dovana atrodo milžiniška, nes kartu su ja jis gauna užuojautos žodį ir patvirtinimą, kad nėra paliktas vienas. Šių veikėjų materialinės sąlygos nepalyginamos, todėl negalima jų laimės matuoti vienodu turto kiekiu. Tačiau abiem kūriniais galima pagrįsti, kad daikto vertė neatskiriama nuo jo vietos gyvenime. Kaminskio vanduo pasiekia žmogų ir pradeda abipusę pagalbą, o Žvirblos kambarys dar laukia tikros paskirties. Gausa pati savaime nepakeičia dalijimosi ar buvimo kartu. Tai nereiškia, kad galima apsieiti be materialių poreikių patenkinimo: lagerio žmonėms vandens iš tikrųjų reikia. Svarbi dviguba dovanos reikšmė. Ji palaiko kūną ir sykiu išreiškia santykį, todėl kasdienio daikto vertė peržengia vien jo kainą ar reprezentacinį grožį. Pilnatvė ima rastis tada, kai žmogus jaučiasi savo aplinkos dalyvis ir gali patirti santykį, kurio nenusako vien gėrybių turėjimas.
          Tam ryšiui taip pat reikia laisvės pasirinkti, kokiame gyvenime nori dalyvauti. Žvirblos žmonai tuščia seklyčia atrodo tinkama pati savaime, o moterų užuomina apie būsimą žentą ūkininkui neįdomi. Kito žmogaus gyvenimas nepavirsta savaime suprantamu jo pasiekimų užbaigimu. Šią skirtį kitaip parodo Kazio Binkio „Atžalyno“ pabaiga. Petras gali grįžti pas Keraičius, tačiau pasirenka likti pas siuvėją Žiogą. Keraitienė kalba apie užtarimą ir karjerą, bet jaunam žmogui svarbus tikras priėmimas bei draugų palaikymas. Jo pasirinkimas nereiškia atsisakymo mokytis: grįžimas į gimnaziją ir gyvenamoji vieta yra skirtingi dalykai. Keraitienės menkinamas siuvėjo vardas nepanaikina Petro dėkingumo tam žmogui. Taip drama atskiria socialinį prestižą nuo asmeniškai patirtos santykio vertės. Jaunuolis renkasi ne kuo blogesnes sąlygas dėl jų pačių, o vietą, kurioje gali būti priimtas ir tęsti pasirinktą gyvenimą. Ypač reikšmingas paskutinis Petro ir Žiogo apsikeitimas žodžiais. Žiogas pasiteirauja apie išsikraustymą, Petras paprašo leisti pasilikti, ir abu aiškiai išsako norą gyventi kartu. Pilnatvės akimirką sukuria abipusis sutikimas būti kartu, o ne iš šalies paskirta tinkama ateitis. Savickio ištraukoje tokio aiškumo dar nėra: įnamis tik planuojamas, tuštuma lieka. Todėl galima manyti, kad tikro gyvenimo neužpildys vien žmogus, pakviestas atlikti paskutinės trūkstamos turto puošmenos vaidmenį. Reikės santykio, kuriame vietos atsirastų ir jo paties norams.
          Vadinasi, gyvenimo pilnatvei reikia galimybės ne tik turėti, bet ir dalyvauti: naudotis savo pastangų vaisiais, dalytis ir pasirinkti prasmingą ryšį. Aplinka netampa gyva vien nuo išorinio grožio, kaip santykis netampa artimas vien nuo garbingo pažado. Žmogus pajunta pilnatvę tuomet, kai savo gyvenime turi vietą ir gali ją susieti su kitais, neprarasdamas nei jų laisvės, nei savo balso.

Klausimo apimtis. Tikras egzamino klausimas leidžia svarstyti pasiekimų, ieškojimo, dabarties vertės ir gyvo santykio reikšmę. Savickio veikėjo sėkmė nesumenkinama, bet tikrinama, kodėl jos nepakanka jaučiamam pilnumui.

Dvi kryptys. Pirmas variantas derina prasmingą siekį su dabarties pripažinimu. Antras svarsto daiktų paskirtį, abipusį dalyvavimą ir laisvai pasirinktą ryšį. Abu atsakymai įrodomi konkrečiomis kūrinių situacijomis, o ne vien vertybių sąrašu.

Kultūrinis pagrindimas. Gėtės Faustas tikrina pasiekto išmanymo pažadą; Mačernio nepasotinama siela išsaugo troškimo vertę. Sruogos vandens dovana leidžia atskirti kainą nuo santykio, bet lagerio ir ūkio sąlygos nesulyginamos. Binkio Petro ir Žiogo apsikeitimas norais padeda aiškinti abipusišką priklausymą, neprilyginant jo aklam paklusnumui.

Kilmė. Pagrindinis klausimas ir užduoties formuluotė yra oficialios 2025 m. A kurso pakartotinės sesijos S1. Abu rašinių variantai bei keturi pagalbiniai klausimai naujai sukurti mokymuisi. B klausimai nėra priskiriami A kurso sąsiuviniui.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi čia yra bibliotekos mokymo principai, ne papildomi NŠA kriterijai. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi papildomi nukreipiamieji klausimai naujai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.