Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Kaip vieta formuoja žmogaus priklausymo jausmą?“ Remkis pateiktu Milošo tekstu ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Mokomajame keturių pastraipų rašinyje parašyk bent 450 žodžių ir išplėtok dvi skirtingas mintis.

Pradžioje dera aprašyti Ežerų kraštą, kur gyveno Tomas. Šitas Europos sritis ilgai dengė ledynai, tad jų gamtovaizdis dvelkia šiaurės rūsčiu. Žemė čia daugiausia akmenuota, smėlinga, tinkanti auginti tiktai bulves, rugius, avižas ir linus. Dėl šios priežasties žmonės čia neiškirto miškų, kurie kiek švelnina atšiaurų klimatą ir apsaugo nuo Baltijos vėtrų. Miškuose dažniausiai pamatysi pušį bei eglę, yra taip pat beržų, ąžuolų ir skroblų, o visai neauga bukai – jų riba eina gerokai toliau į pietus. Per girias gali ilgai keliauti nė kiek neišvargindamas akių, nes medžių bendruomenės, kaip ir miestų gyventojai, turi nepakartojamų ypatybių – buriasi į guotus, juostas, salynus, tai šen, tai ten paženklintus kokiu nors keliūkščiu su smėlyje įspaustomis vėžėmis, miško trobele ar sena deguto virykla, kurios irstančias krosnis gožia žolės ir krūmokšniai. Ir visuomet nuo kokios nors kalvelės staiga išvysi žydrą ežero dubenį, kur suboluos vos pastebima krago dėmelė, o viršum nendrių nutįs praskrendančių ančių virtinė. Pelkynuose šičia peri daugybė vandens paukščių; pavasariop blyškiame šio krašto danguje vis aidi atsikartojantis perkūno oželių traškesys, tar tar tar: raitydami vis tas pačias akrobatines figūras, reiškiančias meilės žaidimus, jie išskleidžia savo plunksnų vairus, kuriuose vėjas ir sukelia tokį garsą. Šitas tylus traškesys ir tetervinų burbuliavimas (tarsi kažkur tolumoje virtų horizontas), ir tūkstančių varlių kurkimas pievose (nuo varlių skaičiaus pareina kiekis gandrų, susikrovusių lizdus ant trobesių ir daržinių stogų) – tai įprasčiausi šio metų laiko balsai. Tada ūmai nutirpus sniegui pražysta purienos ir žalčialankiai, smulkūs rausvai balti žiedeliai ant dar belapių krūmokšnių. Šitam kraštui būdingi du metų laikai, tarsi jam ir būtų sutverti: pavasaris ir ruduo – ilgas, dažniausiai giedras, kupinas mirkstančių linų kvapo, mintuvų tauškėjimo, iš toli atplaukiančių aidų. Žąsis tuomet pagauna nerimas, jos nevikriai kėsčioja sparnais, norėdamos kilti paskui laukines, kurios šaukia iš padangių. Pasitaiko kam nors į namus parsinešti gandrą sulaužytu sparnu: jis išsigelbėjo nuo mirties, kuriai bičiulį, nesugebantį pakilti į kelionę link Nilo, savo snapais pasmerkia gandrų bendrijos teisėjai; pasklinda gandas, kad tai vienur, tai kitur vilkas nusinešęs paršėką; iš miškų girdėti medžioklinių šunų koncertas: lėkdami loja – sopranas, bosas ir baritonas, vejasi žvėrį, ir iš melodijos pažinsi, ką seka pėdomis – zuikį ar stirną.

Gyvūnai čia sumišę, dar ne visai šiaurietiški. Pasitaiko baltųjų tetervinų, bet yra ir kurapkų. Voverės kailiukas žiemą pilkšvas, bet ne grynai pilkas. Yra dvi rūšys kiškių: vieni, paprasti, lygiai tokie pat žiemą ir vasarą, o antri, baltieji, keičia kailį, ir jų neatskirsi nuo sniego. Šis rūšių bendrabūvis teikia medžiagos mokslininkų apmąstymams; klausimas tampa sudėtingesnis dar ir todėl, kad, anot medžiotojų, paprastųjų kiškių yra du porūšiai – lauko ir miško, o pastarieji retsykiais dar poruojasi su baltaisiais.

Dar neseniai žmonės namuose pasidirbdindavo viską, ko reikėjo. Dėvėjo storą drobę, kurią moterys klosto ant žolės ir laisto vandeniu, kad išbaltų saulėje. Pasakų ir dainų metą, vėlų rudenį, būdavo, iš kuodelio pirštais peša sruogas, ritmingai stuksi ratelio paminos. Iš tų verpalų šeimininkės audė namų darbo staklėmis gelumbę, pavydžiai saugodamos rašto paslaptis: eglute, tinkleliu, vienos spalvos apmatai, kitos – ataudai. Šaukštus, kubilus bei ūkio reikmenis droždavo ir skaptuodavo patys, kaip, beje, ir klumpes. Vasarą dažniausiai nešiojo vyžas, pintas iš liepos karnų. Tiktai po Pirmojo pasaulinio karo ėmė kurtis pieno bendrovės, javų ir mėsos supirktuvės, tad pradėjo keistis ir kaimo gyventojų poreikiai.

Trobos čia statomos medinės, dengtos ne šiaudais, o gontais. Kibirai iš šulinių traukiami svirtimi – prie skelto stulpo pritaisyta kartimi, kurios vieną galą slegia svarmuo. Šeimininkių garbės dalykas – darželis prie įėjimo. Jame augina jurginus ir dedešvas, gėles, kurios linguoja aukštai pasienyje, o ne tokias, kurios puoštų tik žemę, pasislėpusios už tvoros.

Nuo šito visumos paveikslo dera pereiti prie Isos upės slėnio, upės, kuri dėl daugelio aplinkybių išsiskiria Ežerų krašte. Isa juoda, gili, vangiai tekanti, apaugusi tankiais karklynais; pro vandens lelijų lapus vietomis vos matosi jos paviršius; upė vinguriuoja per pievas, o abiejuose nuolaidžiuose jos šlaituose plyti laukai su derlingomis žemėmis. Slėnis yra palaiminga vieta dėl reto mūsų krašte juodžemio, vešlių sodų, o gal ir dėl nuošalumo, kuris niekuomet neslėgė čionykščių gyventojų. Kaimeliai šičia turtingesni nei kitur, sutūpę arba ties vieninteliu vieškeliu palei upę, arba aukščiau viršum jos, terasose, ir pavakare žvalgosi vienas į kitą langų šviesuliais per daubą, kuri kaip rezonuojanti dėžė atkartoja plaktuko dūžius, šunų lojimą ir žmonių balsus, – gal todėl slėnis taip garsėja savo senomis dainomis, kurias čia dainuoja atskirais balsais, niekada unisonu, visuomet stengdamiesi nurungti varžovus iš priešais esančio kaimo – gražiau, iš lėto užgesinti posmą. Tautosakos rinkėjai užrašė prie Isos daugelį motyvų, kurie siekia pagonybės laikus, kaip antai pasakojimą apie Mėnulį (pas mus jis vyras), atsikėlusį iš vedybinio guolio, kur jis miegojo su savo žmona – Saule.

Šaltinis: Česlavas Milošas, „Isos slėnis“. Iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda. Vilnius: Vaga, 1991. Lietuviško leidimo ISBN 5-415-00898-5 patvirtintas pateikto EPUB tituliniame ir autorinių teisių atvaizduose. EPUB teksto spausdinti puslapiai nenurodyti.

Kontekstas. Romano pradžioje pasakotojas nuo Ežerų krašto panoramos artėja prie Isos slėnio. Gamtos garsai, žmonių darbai ir dainos pristatomi kaip susijusi vietos visuma.

Žodžiai. Gontai – medinės stogo dengimo lentelės. Karnos – iš po medžio žievės imama pluoštinė medžiaga, iš kurios pindavo vyžas. Unisonu – vienu balsu, ta pačia melodine linija. Perkūno oželis – paukštis; jo skrydžio garsas čia įtrauktas į pavasario garsų aprašymą.

Kaip vieta formuoja žmogaus priklausymo jausmą?

Priklausyti vietai reiškia daugiau negu žinoti jos pavadinimą ar turėti joje adresą. Aplinką prisijaukiname per patirtus garsus, įprastus darbus ir žmonių perduotus pasakojimus. Vėliau šie ženklai gali išlikti svarbūs ir tada, kai gyvename kitur. Todėl vieta formuoja priklausymo jausmą suteikdama atpažįstamą patirties tvarką ir galimybę tą patirtį prisiminti. Šis ryšys nėra vien kraštovaizdžio grožio rezultatas.

Pirmiausia sava vieta tampa tokia, kurios ženklus išmokstame suprasti. Maironio „Vakare ant ežero Keturių kantonų“ graži svetimo krašto aplinka pažadina gimtinės ir jaunystės vaizdus. Lyrinis balsas iš tiesų negrįžta į tėvynę, tačiau prisiminimas leidžia pajusti, kur link krypsta jo troškimas. Vadinasi, artumas priklauso ne nuo gražiausio reginio, o nuo per gyvenimą užmegzto santykio. Milošo „Isos slėnio“ pradžioje parodoma, iš ko toks santykis galėtų susidaryti. Miškas turi pažįstamus takus, žmonės atpažįsta garsus, o pagal medžioklinių šunų balsus moka spręsti, ką šie vejasi. Toks mokėjimas skiriasi nuo atsitiktinio praeivio įspūdžio. Kasdienybė suteikia aplinkai smulkių skirtumų, kurių iš karto nepastebėtum. Tai ypač matyti dainuojančiuose kaimuose: bendra erdvė ne tik apgyvendinama, joje mokomasi išgirsti kitą krantą ir jam atsakyti. Priklausymas šitaip susijęs su dalyvavimu, ne vien pasyviu žiūrėjimu. Vis dėlto šis aprašymas neįrodo, kad kiekvienas slėnio žmogus jaučiasi vienodai. Jis atskleidžia bendrą aplinką, kurioje asmeninis ryšys gali pradėti augti.

Antra, priklausymo jausmą pratęsia atmintis, tačiau ji nėra nekintama vietos kopija. Marcelijus Martinaitis biografinių užrašų „Mes gyvenome“ pradžioje pripažįsta, kad praeitis persišviečia per vėlesnes patirtis. Kūryba padeda suprasti anksčiau nesvarbiais laikytus ženklus: medį, kiemo vėją, besileidžiantį gandrą. Jų reikšmė išryškėja ne visada tą pačią akimirką, kai jie pamatomi. Tai leidžia paaiškinti ir literatūrinio vietos aprašymo vertę. Milošo pasakotojas ne tik surašo slėnio požymius, bet sudėlioja juos į prasmingą ryšį: nuo dirvos ir medžių pereina prie rankų darbo, namų ir senų dainų. Šis ryšys padeda skaitytojui pajusti bendruomenės tęstinumą. Gamtos darinys tampa vieta, apie kurią galima pasakoti kitai kartai. Tačiau atmintis neturėtų būti laikoma įrodymu, kad ankstesnis gyvenimas buvo be trūkumų. Martinaičio atvirai įvardytas netikslumas saugo nuo tokio patogaus supaprastinimo. Prisiminti savo vietą galima ir su nežinojimu, nes kai kurie jos įvykiai ar žmonės liko nepastebėti. Priklausymą dėl to verta suprasti kaip tęsiamą santykį, kuriam reikia ne vien ilgesio, bet ir pasirengimo vėliau pamatyti kitaip. Būtent pasakojimas leidžia susieti pavienę detalę su didesne patirtimi. Ratelio garsą ar darželio gėlę skaitytojas gali laikyti menkais dalykais, kol nepamato jų vietos kasdieniame gyvenime. Juos įvardijant išsaugomas ne vien vaizdas, bet ir žmonių santykis su juo. Toks liudijimas prasmingas ir kitam žmogui, kuris pats toje aplinkoje negyveno.

Taigi vieta formuoja priklausymo jausmą per išmoktą jos ženklų kalbą ir nuolat peržiūrimą atmintį. Kasdienis dalyvavimas suteikia aplinkai savitumą, o pasakojimas padeda jį išlaikyti per atstumą ar laiką. Nei grožis, nei nostalgija savaime šio ryšio neužtikrina. Jis stiprėja tada, kai žmogus pažįsta vietą ir kartu pripažįsta, kad jo pažinimas dar nėra baigtas.

Kaip vieta formuoja žmogaus priklausymo jausmą?

Vieta gali suteikti žmogui atramą per bendrus papročius ir pasikartojančius susitikimus. Tačiau tie patys įpročiai kartais paskiria vaidmenį, kuriame sunku pasijusti savam. Todėl priklausymo jausmą formuoja ne tik ilgas gyvenimas vienoje aplinkoje. Svarbu ir tai, ar joje žmogus gali dalyvauti savitu balsu. Bendrumas vertingas tada, kai padeda atpažinti kitą, o ne reikalauja atsisakyti savo patirties.

Artima aplinka gali tapti svetimesnė, kai žmogui joje priskiriamas nepriimtinas vaidmuo. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ seminaristo Liudo Vasario tėvai per pirmą apsilankymą kreipiasi į sūnų pagarbiai, kaip į kunigą. Jiems tai pasididžiavimas, o jam skaudu, kad paprastas šeimos artumas virsta oficialumu. Vis dėlto pasakyti, jog norėtų būti vadinamas kaip anksčiau, Liudas nesiryžta. Šis epizodas atskleidžia, kad savumo negalima nustatyti vien iš giminystės ar išorinio elgesio. Milošo „Isos slėnyje“ bendruomenė pristatoma kitu mastu: rankų darbai, namų tvarkymas ir dainos sudaro bendrą gyvenimo audinį. Tačiau jo įvairovė taip pat svarbi. Šeimininkės saugo savų audinių raštų paslaptis, o skirtingi kaimai dainuodami varžosi. Žmonės priklauso bendrai erdvei neprarasdami skirtumų. Šis vaizdas leidžia matyti, kodėl bendruomenė neturėtų reikšti visiško panašumo. Ten, kur leidžiama tik pakartoti vieną balsą, asmeniui gali tekti slėpti tai, kas jam iš tikrųjų svarbu. Bendras paprotys stiprina ryšį tada, kai atpažįstama ir konkretaus jo dalyvio vieta. Net namo darželis prie įėjimo aprašomas kaip šeimininkės garbės dalykas. Tai ne tik augalai: rūpinimasis jais matomas iš bendros erdvės ir turi vietinę reikšmę. Tačiau pažinti tokią reikšmę dar nereiškia vertinti kiekvieną žmogų pagal vieną pavyzdį. Artumas prasideda ir nuo supratimo, kodėl vienas įprotis bendruomenei svarbus, o kitam žmogui sunkiai priimtinas.

Savumo jausmui reikia ir galimybės pačiam įvardyti savo santykį su aplinka. Vandos Juknaitės „Tariamo iš tamsos“ pokalbyje Elzė pasakoja, kad kitų jai priskiriamas brandumas kelia didelius lūkesčius. Ji pati nesidžiaugia ankstyvu suaugimu ir paaiškina, jog iš jos daug reikalaujama. Tai jos patirties liudijimas, o ne įrodymas, kad visi vaikai tokioje padėtyje jaučiasi vienodai. Pokalbis leidžia išgirsti tai, ko neužtenka nuspėti iš suaugusiųjų vertinimo. Milošo pasakotojas savo ruožtu sujungia gausius aplinkos ženklus, tačiau individualių slėnio gyventojų balsų šiame skyriuje dar nepateikia kaip atskirų išpažinčių. Iš bendro paveikslo negalime patikimai spręsti apie kiekvieno žmogaus jausmus. Todėl priklausymą prasminga sieti ne tik su paveldėta tvarka, bet ir su galimybe ją aptarti. Žmogus gali branginti vietą ir sykiu norėti kai kuriuos jos santykius pakeisti. Toks noras nebūtinai reiškia atsižadėjimą. Jis gali būti bandymas surasti joje daugiau tikro artumo, kad bendras vaizdas atitiktų ir gyvenančių žmonių patirtį. Vien klausimo uždavimas dar neįrodo, kad ryšys jau pataisytas, bet suteikia progą jo nebelaikyti savaime suprantamu.

Vadinasi, vietos papročiai ir žmonių dėmesys gali auginti priklausymo jausmą, tačiau vien buvimo toje pačioje aplinkoje nepakanka. Savumui reikia ir erdvės skirtumui, ir klausymosi. Bendruomenės audinys tvirtesnis, kai į jį telpa savitas raštas bei balsas. Todėl vietą kuriame ne tik tęsdami įpročius, bet ir tikrindami, ar juose kitas žmogus iš tikrųjų turi vietos.

Pirmas variantas plėtoja pažinimo ir atminties ryšį, antras – papročio bei asmeninio balso santykį. Kontekstai grąžinami prie konkrečių pirminės atrankos detalių.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, modeliams balai neskirti.

Keturios pastraipos ir pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius bei antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.