Užduotis. Pateikite romano ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – grožio įtaka savivokai. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Dorianas nieko neatsakė, tik abejingai nuėjo prie portreto ir atsisuko į jį. Pamatęs atsitraukė atgal, ir jam iš pasitenkinimo nukaito skruostai. Akys nušvito džiaugsmu, tartum tik dabar būtų save atpažinęs. Nekrutėdamas, apstulbęs stovėjo ir nors neaiškiai girdėjo Holvordą kažką jam sakant, žodžių nesuprato. Jo paties grožis pribloškė jį nelyginant koks apreiškimas. Ligi tol niekada šito nebuvo jautęs. Bezilio Holvordo komplimentai jam atrodydavo tartum perdėtas žavus draugiškumas. Išklausydavo jų, pasijuokdavo ir užmiršdavo. Jo būdo jie nepaveikė. Ir štai - lordas Henris Votonas, kuris taip neįprastai garbina jaunystę ir taip bauginančiai įspėja dėl jos trumpumo. Jo žodžiai sukrėtė Dorianą, ir dabar, kai jis stovėjo ir žvelgė į savo grožio atspindį, lordo Henrio aprašytas vaizdas visu ryškumu iškilo jam prieš akis. Taip, ateis diena, kai jo veidas suvys ir susiraukšlės, akys apsiblaus ir užges, grakštus stomuo sulinks ir susmuks. Išblės lūpų raudonis, ir laikas pavogs jo plaukų auksą. Gyvenimas, kuris formuos jo sielą, sudarkys kūną. Jis pasidarys baisus, šlykštus, sukriošęs.

Taip begalvojant, aštrus skausmas it peiliu persmelkė jį, ir visos kūno ląstelės sudrebėjo. Akys patamsėjo ir virto ametistais, ašarų migla apniaukė jas. Jam rodėsi, kad jo širdį suspaudė ledinė ranka.

- Ar jums nepatinka? - galų gale sušuko Holvordas, mažumėlę įžeistas vaikino tylėjimo ir nesuprasdamas, ką tai reiškia.

- Be abejonės, jam patinka,- tarė lordas Henris.- Kam galėtų nepatikti? Čia vienas didžiausių, šiuolaikinio meno kūrinių. Duosiu tau už jį tiek, kiek paprašysi. Būtinai noriu jį turėti.

- Jis, Hari, man nepriklauso.

- O kam?

- Žinoma, Dorianui,- atsakė dailininkas.

- Kaip jam pasisekė.

- Kaip liūdna! - tyliai tarė Dorianas Grėjus, vis dar neatitraukdamas akių nuo portreto.- Kaip liūdna! Aš pasensiu, pasidarysiu bjaurus ir baisus. O šis portretas visada liks jaunas. Niekada nebus senesnis, negu šią birželio dieną... O jeigu būtų atvirkščiai! Jei visada jaunas galėčiau likti aš, o portretas pasentų! Už tai... Už tai viską atiduočiau. Taip, nieko pasaulyje nepagailėčiau! Savo sielą atiduočiau!

- Vargu ar tau, Bezili, tokie mainai patiktų,- juokdamasis sušuko lordas Henris.- Tavo kūriniui jie būtų nenaudingi.

- Aš, Hari, labai ryžtingai pasipriešinčiau,- tarė Holvordas.

Dorianas Grėjus grįžtelėjo ir pažvelgė į jį.

- Tikiu, kad jūs, Bezili, priešintumėtės. Savo meną jūs branginat labiau negu draugus. Jums esu maža ką vertesnis už kokią pažaliavusios bronzos statulėlę. Vargu ar ir jos esu vertas.

Dailininkas apstulbęs žiūrėjo į jį. Keista buvo girdėti Dorianą šitaip kalbant. Kas nutiko? Jis atrodė ne juokais supykęs. Veidas buvo iškaitęs, skruostai liepsnojo.

- Taip,- tęsė jis.- Mane jūs mažiau branginat negu savo dramblio kaulo Hermį ar tą sidabrinį Fauną. Jie visada jums patiks. O kiek aš jums patiksiu? Tikriausiai tol, kol įsibrėš pirmoji raukšlė. Dabar žinau, kad praradęs grožį, kad ir koks jis būtų, prarandi viską. Jūsų paveikslas man tą atskleidė. Lordas Henris Votonas visiškai teisus. Jaunystė - vienintelis turtas. Kai pastebėsiu, jog senstu, nusižudysiu.

Holvordas išblyško ir pačiupo jo ranką.

- Dorianai! Dorianai! - sušuko jis.- Nekalbėkite šitaip. Niekada nesu turėjęs tokio draugo kaip jūs ir kito tokio niekada nebeturėsiu. Nejau pavydit daiktams? Juk jūs nuostabesnis už juos visus.

- Pavydžiu viskam, kieno grožis nemiršta. Pavydžiu portretui, kurį jūs nutapėt. Kodėl jam lemta išlaikyti tai, ką aš turiu prarasti? Kiekviena prabėganti akimirka kažką atima iš manęs ir kažką atiduoda jam. O, jeigu būtų, atvirkščiai! Jei portretas galėtų, keistis, o aš likčiau toks, koks esu! Kodėl jūs jį nutapėt? Kada nors jis tyčiosis iš manęs, siaubingai tyčiosis!

Karštos ašaros užtvindė jam akis, jis išplėšė ranką iš Holvordo, puolė ant kanapos ir įsikniaubė veidu į pagalves tartum melsdamasis.

- Čia tavo darbas, Hari,- su kartėliu tarė dailininkas.

Lordas Henris truktelėjo pečiais.

- Čia tikrasis Dorianas Grėjus - štai ir viskas.

- Ne, čia ne jis.

- Jeigu ne, tai kuo aš dėtas?

- Tau reikėjo išeiti, kai aš prašiau,- tyliai tarė dailininkas.

- Aš likau, kai tu paprašei,- atsakė lordas Henris.

- Hari, juk aš negaliu iš karto susivaidyti su dviem geriausiais savo draugais, bet judu abu privertėt mane nekęsti geriausio savo kūrinio, ir aš jį sunaikinsiu. Galų, gale juk čia tik drobė ir dažai. Neleisiu jam įsibrauti į mūsų trijų gyvenimą ir jį sugriauti.

Dorianas Grėjus pakėlė nuo pagalvės auksaplaukę galvą ir atgręžė išblyškusį veidą ir ašarotas akis į Holvordą, o šis priėjo prie darbo stalo, kuris stovėjo po aukštu langu, uždengtu užuolaida. Ką jis ten veikė? Jo pirštai, lyg ko ieškodami, grabinėjo tarp suverstų metalinių, tūbelių, sudžiūvusių, teptukų. Taip, jie ieškojo ilgos mentelės plonais ir lanksčiais lyg skustuvo ašmenimis. Pagaliau rado. Jis ketino suraižyti drobę.

Slopindamas raudą, vaikinas pašoko nuo kanapos, pripuolė prie Holvordo ir, išplėšęs mentelę jam iš rankos, nusviedė į dirbtuvės galą.

- Ne, Bezili, ne! - sušuko jis.- Tai būtų žmogžudystė.

- Džiaugiuosi, Dorianai, kad jūs galų gale įvertinot mano darbą,- šaltai tarė dailininkas, atsitokėjęs iš nustebimo.- Nebesitikėjau.

- Įvertinau? Aš, Bezili, jį įsimylėjau. Jis mano paties dalis. Jaučiu tą.

Šaltinis: Oskaras Vaildas, „Doriano Grėjaus portretas“, II skyrius, pateikta 97 puslapių skaitmeninė kopija, PDF p. 12–13; vertėjas, spausdinto leidimo leidėjas ir metai nenurodyti.

Situacija. Dailininkas Bezilis Holvordas baigė Doriano Grėjaus portretą. Lordas Henris Votonas prieš tai kalbėjo apie jaunystę ir jos trumpumą. Dorianas pirmąsyk atidžiai žvelgia į baigtą savo atvaizdą. Pateikta vientisa II skyriaus scena iki Doriano žodžių, kad portretas esąs jo paties dalis. Kanapa – sofa; mentelė – dailininko įrankis dažams maišyti ir tepti. Kalbėtojų požiūriai ir Doriano baimės yra romano veikėjų, o ne tiesioginės autoriaus nuostatos.

Svetimu žvilgsniu pamatytas grožis

Pamatyti savo grožį gali reikšti ir džiaugsmą, ir netikėtą priklausomybę nuo to, ką parodo atvaizdas. Ypač tada, kai kito žmogaus žodžiai iš anksto pasako, kaip šį atvaizdą vertinti. Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ ištraukoje jaunuolis pirmąsyk stipriai susižavi nutapytu savimi, tačiau netrukus išsigąsta būsimos senatvės. Portretas lieka toks pat, keičiasi jo žiūrovo savivoka. Šį lūžį atskleidžia pasakotojo perteikiama jausmų kaita ir skirtingi dviejų Doriano pašnekovų balsai. Grožis tampa grėsme tuomet, kai jaunuolis savo vertę sutapatina su vienintele išorine savybe.

Ištraukos pradžioje matoma, kaip svetima mintis tampa asmenišku savo gyvenimo aiškinimu. Pasakotojas teigia: „Jo paties grožis pribloškė jį nelyginant koks apreiškimas.“ Šis palyginimas pabrėžia staigų atradimą, bet nepatvirtina, kad Dorianas pagaliau suprato visą save. Anksčiau Holvordo komplimentus jis priimdavo kaip draugiškumą, o Henrio kalbos apie jaunystės trumpumą sukrečia. Žvelgdamas į paveikslą jaunuolis mintyse jau regi susiraukšlėjusį veidą ir užgesusias akis. Būsimi pokyčiai išvardijami tarsi visuotinis žlugimas, nors šią akimirką jo kūnas dar nepasikeitęs. Net skausmas perteikiamas per į akis krintančius vaizdus: akys virsta ametistais, širdį tarytum suspaudžia ledinė ranka. Brangakmenio ir šalčio vaizdai jau nusako kančią, todėl estetinis įspūdis nebesutampa su laiminga savijauta. Panaši svetimo vertinimo galia atsiskleidžia Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tėvų apsilankymo seminarijoje epizode. Liudą kunigiški drabužiai iškelia ant artimųjų lūkesčių pjedestalo, tačiau pagarbus kreipinys jį skaudžiai atskiria nuo ankstesnio šeimos artumo. Tėvai myli sūnų, bet matomas vaidmuo pakeičia bendravimą. Vaildo scenoje grožis taip pat tampa tarpininku tarp žmogaus ir kitų: Dorianas ima manyti, kad draugui bus brangus tik iki pirmos raukšlės. Jo savivoką jau valdo baimė netekti vertės, nors pats draugas tokios sąlygos neiškelia.

Šią baimę sustiprina jaunuolio nenoras atskirti savęs nuo savo atvaizdo. Jis pavydi portretui nekintamo grožio, kiekvieną akimirką suvokia kaip praradimą ir pareiškia: „Savo sielą atiduočiau!“ Troškimo mastas parodo, kiek daug jis pasirengęs nuvertinti dėl vienos savybės. Holvordas mėgina priešintis tokiam mąstymui, sakydamas branginąs Dorianą labiau už daiktus. Tačiau jaunuolis jo žodžių nepriima. Kai dailininkas pasiryžta suraižyti paveikslą, Dorianas atima mentelę ir galimą drobės sunaikinimą pavadina žmogžudyste. Metafora parodo, kad savo gyvybę jis jau beveik sutapatina su paveikslo išlikimu. Kitokią idealaus atvaizdo ir tikro žmogaus įtampą atskleidžia Simono Bernoto „Princas ant balto žirgo“. Glotnūs šarvai, kruopšti išvaizda ir statuso siekis ten gretinami su tikromis žaizdomis bei pažeidžiamumu. Išorinis pavidalas neaprėpia viso žmogaus. Ši skirtis ryškina Doriano savivokos siaurumą: jis norėtų sustabdyti regimą grožį, užuot priėmęs savo kintamą gyvenimą ir gyvą draugystę. Baigiamieji ištraukos žodžiai „Jis mano paties dalis“ išsaugotą kūrinį paverčia ne vien menu, bet ir savasties atrama, nuo kurios darosi sunku atsitraukti. Henris teigia, kad taip atsiskleidė tikrasis Dorianas, o Holvordas jam nepritaria. Jų nesutarimas neleidžia vieno įtakingo pašnekovo nuomonės priimti kaip galutinės tiesos apie jaunuolį.

Taigi Vaildo ištraukoje grožis pakeičia savivoką ne savaime, o susijungęs su įtaigiu svetimu aiškinimu. Dorianas pradeda regėti save per būsimos netekties baimę ir tuo pačiu matu vertina draugystę. Pasakotojo atskleista jausmų kaita bei pašnekovų prieštaravimai rodo, kaip šis matas siaurina žmogaus supratimą apie save. Portretas išgelbstimas, tačiau Dorianas jau nepajėgia atskirti savo vertės nuo nekintamo atvaizdo. Išvaizda iš vienos gyvenimo dalies virsta sąlyga jaustis vertingam.

Žmogus ir jo atvaizdas

Meno kūrinys gali išsaugoti žmogaus išvaizdą, tačiau gyvo asmens gyvenimas nesustoja tą akimirką, kurią įamžino dailininkas. Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ ištraukoje būtent šį skirtumą jaunuoliui sunkiausia priimti. Pamatęs baigtą portretą jis džiaugiasi, o paskui ima pavydėti daiktui tariamos galimybės nepasenti. Savivoką lemia nebe visas gyvenimas, bet palyginimas su nekintamu jo pavidalu. Ši įtampa plėtojama per ginčą dėl draugystės ir per prieštaringas reakcijas į meno grožį. Atvaizdas, turėjęs teikti džiaugsmo, ima riboti Doriano gebėjimą save suprasti.

Pirmiausia tekste susiduria du žmogaus vertinimo būdai. Dorianas kaltina Holvordą labiau branginant meną negu draugus ir lygina save su bronzos, dramblio kaulo ar sidabro dirbiniais. Daiktai, jo supratimu, išsaugos vertę, o pasikeitęs žmogus jos neteks. Dailininkas šią išvadą ginčija: „Juk jūs nuostabesnis už juos visus.“ Jis kalba apie nepakeičiamą draugą, tačiau Dorianas toliau kartoja pavydį ir net būsimą portreto pasityčiojimą iš jo. Daiktui suteikiama priešiška valia, o tikro pašnekovo jausmai vertinami pagal paties jaunuolio baimę. Žmogaus vertę, pranokstančią išankstinį jo pavidalą, galima matyti ir Jurgio Savickio „Vagyje“. Vaikui surištas, sužeistas žmogus ima priminti Kristų ir nebetelpa vien į piktadario vaidmenį. Jis pamato kito kančią, kurios neaprėpia suaugusiųjų vartojama etiketė. Vaildo scenoje judama priešinga kryptimi: Holvordas mėgina išsaugoti gyvą santykį, o Dorianas save susiaurina iki išvaizdos. Tokį susiaurinimą ypač atskleidžia dailininko ryžtas sunaikinti drobę, kad ji nesugriautų trijų žmonių santykių. Draugystė jam gali būti svarbesnė net už geriausią savo kūrinį. Holvordui kūrinys tebėra drobė ir dažai, kuriuos galima paaukoti draugystei. Dorianui toks pats veiksmas reikštų neleistiną gyvybės naikinimą. Skirtingi žodžiai išryškina visiškai skirtingą to paties daikto vertę.

Kartu portretas išryškina Doriano nepajėgumą priimti prieštaringos patirties. Pradžioje pasakotojas mini džiaugsmu nušvitusias akis ir pasitenkinimą, tačiau tuoj pat įsivaizduojama senatvė sukelia skausmą, ašaras ir pyktį. Įvardijęs grožio mirtingumą jaunuolis sako: „Pavydžiu viskam, kieno grožis nemiršta.“ Laikas jam tampa vien tuo, kas atima, o patirtis – tuo, kas sudarko kūną. Kitokį grožio santykį su liūdesiu atveria Jonas Aistis „Peizaže“. Laukas, kelias, namai ir gamtos garsai ten sukuria savą, brangią erdvę, kurioje laimė išlieka greta liūdesio. Baigiamasis gyvenimo ir vargo priėmimas nereikalauja, kad viskas liktų nesikeičiantis malonumas. Šis palyginimas parodo, ko stinga Dorianui: jo estetinis atradimas nepadeda sutalpinti gyvenimo prieštaravimų. Todėl mentelės atėmimas iš Holvordo tampa daugiau negu kūrinio gelbėjimu. Žodžiais „Tai būtų žmogžudystė“ jaunuolis paskelbia, kad grėsmė gražiam paveikslui prilygsta grėsmei jam pačiam. Portretas išlieka, tačiau Doriano savivoka ir toliau priklauso nuo jo įamžinto grožio. Šį prisirišimą pasakotojas parodo ir judesiu: iki tol pagalvėse verkęs jaunuolis staiga pašoka bei išplėšia įrankį. Pavojus paveikslui išjudina jį stipriau negu dailininko mėginimas žodžiais patvirtinti draugystę.

Vadinasi, ištraukoje grožis tampa savivokos išbandymu. Dorianas pajunta savo išskirtinumą, tačiau neįstengia jo atskirti nuo vieno paveiksle užfiksuoto pavidalo. Ginčas su dailininku atskleidžia, kad žmogų galima branginti kaip draugą, o ne vien kaip gražų daiktą. Staigi jausmų kaita parodo ir norą iš gyvenimo pašalinti bet kokį praradimą. Taip menas išryškina ne savo žalingumą apskritai, bet jaunuolio pasirinktą santykį su juo: atvaizdas nustelbia gyvą, kintamą asmenį.

Scenos lūžis. Dorianas atpažįsta savo grožį ir tuoj pat ima jį matuoti būsima netektimi. Nekintamas portretas tampa jo kintamo gyvenimo varžovu. Henrio įtaka, Holvordo prieštaravimas ir paties jaunuolio reakcijos leidžia aiškinti skirtingas savivokos galimybes.

Dvi kryptys. Pirmas variantas aiškina svetimų žodžių poveikį ir savivokos lūžį. Antras nagrinėja asmens bei meno atvaizdo ribą ir gebėjimą priimti prieštaringą patirtį. Abiejų variantų abi dėstymo pastraipos analizuoja pačią sceną.

Kontekstai. Putino šeimos epizode matomas vaidmuo pakeičia artumą, Bernoto princų išvaizda nepašalina žaizdų. Savickio vaikas įžvelgia daugiau nei nusikaltėlio etiketę, o Aisčio peizaže grožis išlieka greta liūdesio. Šios sąsajos padeda aiškinti Doriano pasirinktą vertės matą.

Užduoties kilmė. Tema, aspektas, keturi B kurso pagalbiniai klausimai ir variantai sukurti mokymuisi. Pateikta II skyriaus scena iš vartotojo nurodytos lietuviškos kopijos.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.