Užduotis. Pateikite Kazio Binkio dramos „Atžalynas“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – globa ir teisė pasirinkti. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite veikėjų kalbą, remarkose nurodytus gestus ir Petro santykius su suaugusiaisiais.

Iš dešinės skubiai įeina KERAITIENĖ

KERAITIENĖ. Petrai! Petrai, eikš čionai.

Visi nustebę atsigręžia

PETRAS (daro žingsnį į šalį). Aš čia.

KERAITIENĖ. Dabar, kai tu nuplovei nuo mūsų šeimos tą juodą dėmę, mes nutarėme tave vėl priimti į savo šeimos židinį.

Petras stovi nejudėdamas

Aš manau, kad už tai, kiek mes prisikentėjome dėl tavo išdaigos, tu turėtumei bent atsiprašyti.

PETRAS. Atleiskite, aš tada apie jus nepagalvojau...

KERAITIENĖ. O mes apie tavo ateitį visada galvojame, kad iš tavęs žmogų padarytume. Mes jau ruošiamės važiuoti namo. Tavo dėdė laukia tavęs automobily ir nori tave drauge pasiimti. Tad eikime.

PETRAS. Ačiū. Bet aš pasiliksiu čionai. Dėdė Žiogas dar nesiruošia grįžti namo.

KERAITIENĖ. Koks jis tau dėdė! Žiogas paprastas kriaučius.

PETRAS. Jis man daugiau kaip dėdė...

KERAITIENĖ (į visus). Štai jums. Žiūrėkite, ponai. Visai pamiršo vaikas. Aš dar kartą sakau, kad mes tau atleidome ir leidžiame grįžti pas mus.

PETRAS. Ačiū. Aš pasilieku pas dėdę Žiogą.

KERAITIENĖ. Tai šitoks tavo dėkingumas globėjams?

PETRAS. Aš kaip kitaip stengsiuos atsidėkoti.

KERAITIENĖ (su dirbtiniu švelnumu). Bet, vaike, tu pagalvok apie savo ateitį, apie karjerą. Kur tu dėsies be užtarimo, be protekcijos?

PETRAS. Aš dirbsiu ir mokysiuos.

KERAITIENĖ. Tušti svaičiojimai. O aš ruošiaus eiti pas direktorių ir prašyti, kad tave vėl į gimnaziją priimtų, iš kurios buvo išvarę. Bet jeigu taip, tai žinokis. Kriaučius buvai, kriaučius ir liksi!

PETRAS. Taip. Aš kitko ir nesiekiu.

KERAITIENĖ. Tad eik į savo girtų kriaučių kompaniją! (Apsisukus nueina dešinėn)

Gimnazistai grimasomis ją palydi. Marytė daro jai žemą reveransą. Aldona, kumščius sugniaužusi, stovi

ANDRIUŠIS. Nuo maro, bado, ugnies ir tokios tiotkos saugok mus, Viešpatie!

ALDONA. Begėdė! Kai direktorius buvo pasiūlęs atsiimti ir perkelti į kitą gimnaziją, tai ji kaip pasiutusi katė lakstė po miestą ir šmeižė savo giminaitį. Nekenčiu aš jos.

ŠURA. Gerai, Petrai. Tegul ji šildosi pati savo šeimos židiny.

I GIMNAZISTAS. Tegul šildosi...

ALDONA. Geriau griovius kasti, negu kepti tokiam židiny.

PETRAS (linksmai pagriebęs ją už abiejų rankų). Ačiū, Aldona! Ačiū, draugai, kad jūs mane ir dabar palaikote.

ANDRIUŠIS. Petrai, mes niekada neturėsime progos tiek tave užstoti, kiek tu už mus visus užsistojai.

MARYTĖ. Mes visos verkėme, kai direktorius kalbėjo.

PETRAS. Bet dabar taip gera, aš taip laimingas.

ALDONA. Ir mes visi laimingi, žinodami, kad yra dar žmonių pasauly, kurie gali už kitus aukotis.

I GIMNAZISTAS. Kurie jokių audrų nenusigąsta.

ŠURA. Audrų, Petrai...

PETRAS. Taip, aš dabar laimingas, bet, draugai, aš laimingiausias buvau tada, kai, būdamas nuo visų atskirtas ir daugelio pasmerktas, aš gavau iš vieno jūsų laišką tik iš dviejų žodžių: „Aš netikiu.“ Ir parašiusiam šiuos žodžius aš būsiu visą gyvenimą dėkingas.

ŠURA (pasižiūrėjęs į dešinę). Štai, žiūrėkite, – atūžia visa mūsų šeštoji.

I GIMNAZISTAS. Ir auklėtojas...

Įsiveržia pulkas GIMNAZISTŲ ir GIMNAZISČIŲ

VISI. Valio KERAITIS! Sveikas, Petrai!

Iš kairės renkasi triukšmo masinami gegužininkai, priešaky stovi ŽIOGAS

PETRAS. Sveiki, draugai!

Įeina TIJŪNAS su JASIUM

TIJŪNAS. Kur čia Keraitis?

BALSAI. Štai jis! Keraiti, auklėtojas tave kviečia!

Petras prieina ir lenkiasi. Tijūnas uždeda jam ranką ant peties. Visi nutyla

TIJŪNAS (labai sujaudintu balsu). Vaikeli, tu prisikentei dėl manęs. Aš esu skolingas tau ir jums visiems, mano šeštokai... Bet jūs atleiskite seniui.

PETRAS. Tamsta labai geras.

MERGAITĖS. Mes tamstą labai mylime.

VISI. Valio mūsų auklėtojas! Valio! Valio!

TIJŪNAS. Bet tau, vaikeli, aš ne vien moraliai skolingas... Aš turiu tau grąžinti... (Išima iš kišenės banknotą) Štai popierėlis. Jis yra pašventintas aukos už savo artimą, už savo draugų garbę, galbūt ir už mano, senio, ramybę. Pusę metų aš jį nešiojau kišenėj, ir jis man tartum deginte degino krūtinę nujautimu, kad jis ne man priklauso. Aš jį tau grąžinu. (Duoda Petrui banknotą)

PETRAS (džiaugsmingai). Ar tai tas pats? (Riša jį į raudoną skepetaitę)

TIJŪNAS. Tas pats, tas pats. Pusę metų jis išgulėjo pas mane, ir aš bijojau prie jo prisiliesti.

JASIUS. Petro tėvelis mirdamas jam šitą banknotą paliko.

VISI. Ach! Štai kaip! Tai dabar viskas aišku!

TIJŪNAS. Gerai, vaikeli, tėvelio palikimą tu sunaudojai. Jei jis mus dabar mato, jis džiaugiasi kartu su mumis. O dabar, mano šeštokai, jums pranešu, kad jūsų draugas Petras Keraitis vėl priimtas į gimnaziją ir rytoj vėl jis sėdės klasėj drauge su jumis.

VISI. Valio! Valio! Bravo!

Vieni Petrą, kiti Tijūną griebia ir kelia aukštyn

PETRAS (prasiveržia pro minią prie Žiogo). Dėde... Dėde, mane vėl priėmė į gimnaziją!

ŽIOGAS. Sveikinu tave, vaikei. Tegul tau Dievas padeda. Tai dabar jau paliksi mus, mane su senele? Išsikelsi pas dėdę?

PETRAS. Dėde... Aš norėjau prašyti, gal aš galėčiau likti pas jus. Aš dirbsiu po pietų nors ligi vidurnakčio.

ŽIOGAS. Tai tu... tu sutinki likti pas mus?

PETRAS. Aš labai labai prašyčiau manęs nevaryti. Aš atidirbsiu.

ŽIOGAS. Vaikeli, gyvenk! Tu būsi mums paguoda senatvėj.

Petras apglėbia Žiogą už kaklo ir bučiuoja jį

TIJŪNAS. Šeštokai, veskite Keraitį pas direktorių. Jis nori jį pamatyti.

VISI. Pas mus! Petrai, pas mus! (Apkabina Petrą ir veda kairėn)

MOTIEJUS (gegužininkams). O mes savo Petrą palydėkime.

VISI, dainuodami „Tu, girele, tu, žalioji...“, nueina dešinėn. Lieka Žiogas ir Tijūnas ir lyg sužavėti klausosi tolstančios dainos. Pasigirsta orkestro atliekamas maršas ir griausmingas, ilgai nenutilstąs „valio“

ŽIOGAS. Atžalynas auga, pone mokytojau!

TIJŪNAS. Auga... Gražus atžalynas auga!

Uždanga

Šaltinis: Kazys Binkis, „Atžalynas“ (1937), „Šaltinių“ pateiktas 2011 m. leidimo tekstas, V veiksmo pabaiga, p. 38–40.

Situacija ir žodžiai. Paaiškėjo, kad tariamai pavogta mokytojo piniginė buvo jo palto pamušale. Petras buvo prisiėmęs kaltę, kurios nei jis, nei jo draugas Jasius nepadarė. Dabar jis sulaukia buvusių globėjų, bendraklasių, auklėtojo ir jį priėmusio siuvėjo Žiogo dėmesio. Kriaučius – siuvėjas; protekcija – įtakingo žmogaus užtarimas; reveransas – nusilenkimas; tiotka – menkinamas tetos pavadinimas; gegužininkai – dalyvaujantys lauko šventėje; atžalynas – jauni medeliai, jų sąžalynas. Keraitis yra Petro pavardė ir jo dėdės pavardė; Keraitienė – dėdės žmona. Pateiktas vientisas V veiksmo baigiamasis fragmentas. Paaiškinimai yra už literatūrinės citatos. Pateikimas. Sutvarkyti du leidinio žodžių perskyrimai ir tarpas prieš tašką; uždaromoji kabutė pakeista lietuviška.

Padėka, kuri nepanaikina pasirinkimo

Priglaustas žmogus gali jausti dėkingumą ir kartu norėti pats rinktis, kur gyventi. Toks noras išmėgina globėjo santykį su silpnesniu: paaiškėja, kiek rūpintasi pačiu žmogumi, kiek jo paklusnumu ar šeimos vardu. Kazio Binkio dramos „Atžalynas“ baigiamojoje ištraukoje Petrui tenka apsispręsti tarp buvusių globėjų namų ir siuvėjo Žiogo šeimos. Keraitienės replikos, Petro laikysena ir jo pokalbis su Žiogu atskleidžia dvi globos sampratas. Viena siejama su padėtimi visuomenėje ir reikalaujamu dėkingumu, kita leidžia jaunuoliui pripažinti artimu tą, prie kurio jis prisirišęs.

Keraitienė savo rūpestį paverčia reikalavimu vykdyti jos valią. Pasirodžiusi scenoje ji šaukia Petrą, o pasakiusi, kad šeima nutarė jį priimti, laukia atsiprašymo. Žodžiai „mes nutarėme“ pabrėžia, kieno sprendimas jai atrodo svarbiausias. Remarkoje nurodoma, kad Petras stovi nejudėdamas: kūno laikysena sustabdo jos jau numatytą išvykimą. Kalbėdama apie Petro ateitį, ji savo tikslą nusako žodžiais „kad iš tavęs žmogų padarytume“. Tokia formuluotė leidžia manyti, kad jo vertė priklauso nuo aukštesnės padėties žmonių užtarimo. Panaši priklausomybė nuo šeimos primetamo vaidmens išryškėja Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. Aplankę seminarijoje besimokantį Liudą Vasarį, tėvai į jį kreipiasi pagarbiai, nors sūnus trokšta paprasto šeimyniško „tu“. Jų pasididžiavimas nuoširdus, tačiau pareigų išaukštinimas apsunkina artumą. Keraitienės santykis griežtesnis: ji atvirai nurodo, kaip Petras turėtų gyventi, ir žemina jo pasirinktą globėją. Remarkoje įvardytas dirbtinis švelnumas atskleidžia neatitikimą tarp motiniško tono ir daromo spaudimo: kalbėdama apie ateitį, globėja primena karjeros bei protekcijos svarbą. Kai Petras atsisako, švelnumą pakeičia įžeidimas. Taigi globėjos kalbos kaita parodo, kad jos siūloma vieta šeimoje susieta su paklusimu iš anksto parengtam gyvenimo planui.

Petras kuria kitokį ryšį: jo padėka išlieka pagarbi ir tuomet, kai sprendimas nesutampa su globėjos noru. Pakartotas „Ačiū“ lydimas ramaus pasirinkimo pasilikti pas Žiogą. Atsakymas „Aš kaip kitaip stengsiuos atsidėkoti“ atskiria moralinę pareigą prisiminti pagalbą nuo pareigos grįžti į buvusius namus. Žiogo vadinimas dėde liudija jaunuolio patiriamą artumą, kurio Keraitienė nepripažįsta dėl siuvėjo užsiėmimo. Būdinga, kad Petras pats prasiveržia pro minią prie Žiogo: po bendraklasių ir mokytojo pripažinimo jam rūpi asmeniškai pranešti naujieną žmogui, kurio artumą renkasi. Pats Žiogas klausia, ar Petras sutinka pasilikti, ir nustemba išgirdęs jo prašymą. Klausiamasis sakinys suteikia vietos abipusiam apsisprendimui. Petro siūlymą atidirbti senasis siuvėjas palydi žodžiais „Tu būsi mums paguoda senatvėj“, todėl jų ryšys įgyja emocinės bendrystės prasmę. Abipusis rūpestis svarbus ir Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“. Pasakotojas atpažįsta kadaise jį medumi vaišinusį Sabaliūną ir paduoda jam duonos, o vargstantis senelis vis tiek rūpinasi jaunesnio žmogaus sveikata. Pagalbą priimantis žmogus išlaiko gebėjimą pats rūpintis kitu. Binkio scenoje tokį abipusiškumą išreiškia Petro apkabinimas ir bučinys Žiogui. Spontaniškas gestas patvirtina prisirišimą po pokalbio, kuriame jaunuolio valia buvo išklausyta. Šiuose namuose jo buvimas laukiamas kaip artimo žmogaus pasirinkimas.

Taigi „Atžalyno“ ištraukoje globos vertę atskleidžia globėjo reakcija į savarankišką jaunuolio sprendimą. Keraitienė kalba šeimos vardu, reikalauja padėkos ir supyksta netekusi galios vadovauti Petro ateičiai. Žiogas klausia, nustemba ir džiaugiasi, kad vaikinas nori pasilikti. Tarp šių reakcijų išryškėja Petro brandumas: jis mandagiai pripažįsta buvusią pagalbą ir renkasi patiriamą artumą. Žiogo išklausymas ir Petro apkabinimas atskleidžia abipusį ryšį, kuriame žmogus gali turėti savo valią.

Globa, išmatuota veiksmais

Žmogų globojančio suaugusiojo autoritetas išmėginamas tada, kai tenka pripažinti jaunuolio tiesą ir savo paties klaidą. Kazio Binkio dramos „Atžalynas“ pabaigoje Petras sulaukia visai skirtingo suaugusiųjų elgesio. Keraitienė siūlo grįžti į šeimą jos nustatytomis sąlygomis, auklėtojas Tijūnas viešai prašo atleidimo, o Žiogas išklauso vaikino norą pasilikti jo namuose. Šių susitikimų seka leidžia globą vertinti pagal konkrečius veiksmus. Atsakomybė už kitą tampa įtikinama, kai suaugęs žmogus pajėgia išgirsti jo patirtį, atitaisyti padarytą skriaudą ir pripažinti pasirinkimą.

Tijūno susitikime su Petru autoritetą sustiprina viešai prisiimama atsakomybė. Auklėtojas uždeda ranką jam ant peties, susirinkusieji nutyla. Šis artumą išreiškiantis gestas ir susijaudinęs balsas parengia mokytojo žodžius: „Vaikeli, tu prisikentei dėl manęs.“ Kreipinys sušvelnina pareigų nustatomą atstumą, o įvardyta skola parodo, kad mokytojas pripažįsta Petro patirtą skriaudą. Mokytojas prašo ir kitų gimnazistų atleisti, todėl jo prisipažinimas apima visą bendruomenę. Moralinis skolos pripažinimas pratęsiamas grąžinant banknotą. Jasius paaiškina, kad tai mirusio Petro tėvo palikimas, o jaunuolis džiaugsmingai riša pinigą į raudoną skepetaitę. Daiktas sugrįžta žmogui kartu su asmenine atmintimi, kurią Tijūnas dabar viešai pripažįsta. Pagalbą lydinčio galios santykio permaina vaizduojama ir Jurgio Savickio apsakyme „Vagis“. Vaikas iš pradžių erzina surištą žmogų, vėliau jo pasigaili ir ima atrišinėti. Baigdamas atrišti virves jis dar teiraujasi, ar vagis neskriaus tėvo, ir pagrasina nebaigti darbo. Berniuko elgesys prieštaringas, bet pamažu jis atpažįsta belaisvio pažeidžiamumą. Tijūnas, prašydamas Petro atleidimo, taip pat pripažįsta savo ribotumą. Viešas atsiprašymas ir sugrąžintas palikimas suteikia jo žodžiams konkretų pagrindą: Petro patirta skriauda pripažįstama, o jo turtas sugrįžta į jo paties rankas.

Keraitienės ir Žiogo santykis su Petro ateitimi leidžia atskirti globą nuo šeimos garbės gynimo. Globėja pabrėžia užtarimą bei karjerą, o siuvėjo darbą paverčia įžeidimu. Petro sakinys „Aš dirbsiu ir mokysiuos“ išsako jo paties ateities sumanymą. Keraitienė šio sumanymo nesvarsto: atsisakymą grįžti supranta kaip nedėkingumą ir pasitraukia. Panašiai Žemaitės apsakyme „Marti“ Katrės pastangos sutvarkyti Vingių namus sutinkamos priešiškai. Ji valo patalpą ir aiškina, kad visiems reikia šilumos, tačiau senieji Vingiai jos veiklumą suvokia kaip nusistovėjusios šeimos tvarkos menkinimą. Abiejuose kūriniuose jaunesnio žmogaus balsą nustelbia noras išlaikyti vyresniųjų viršenybę, nors Katrės ir Petro aplinkybės skiriasi. Binkio dramoje šią uždarą santykio tvarką pakeičia pokalbis su Žiogu. Žinia apie priėmimą į gimnaziją patvirtina, kad Petrui vėl atviras kelias mokytis, tačiau ir po jos jaunuolis prašosi pasilikti pas siuvėją. Šių sprendimų suderinimas prieštarauja globėjos numanomam vienintelės tinkamos ateities vaizdui. Išgirdęs apie grįžimą į gimnaziją, siuvėjas klausia, ar Petras išsikels, paskui nustemba, kad šis sutinka likti. Jaunuolis pats siūlosi dirbti ir prašo būti priimtas. Žiogo atsakymas pabrėžia laukiamą paguodą senatvėje. Su Keraitienės pažadais pasirūpinti karjera sugretinamas senajam žmogui jau dabar reikalingas Petro artumas. Apkabinimas išreiškia tai, ką griežtai numatyta karjera būtų nustelbusi, – paties jaunuolio prisirišimą ir jo pasirinktą priklausymą šeimai.

Vadinasi, dramos pabaigoje suaugusiojo teisė būti autoritetu siejama su gebėjimu pripažinti kito žmogaus patirtį. Tijūnas tai padaro atsiprašydamas ir grąžindamas Petrui tėvo palikimą, Žiogas – priimdamas vaikino norą likti. Keraitienės reikalaujamas paklusnumas išryškina šių veiksmų reikšmę: Petrui suteikiama galimybė kalbėti savo vardu. Jo pasirinktas artumas ir atkurtas pasitikėjimas mokytoju leidžia matyti globą kaip santykį, kurį patvirtina išklausymas, atsakomybė bei abipusis noras būti kartu.

Situacija. Tariamos vagystės kaltinimas jau paneigtas: nei Petras, nei Jasius pinigų nepavogė. Tijūnui atiduotas ir dabar grąžintas banknotas yra Petro tėvo palikimas. Ištraukoje tiesiogiai pranešama, kad Petras vėl priimtas į gimnaziją; rytdienos pamoka dar nevaizduojama.

Dvi interpretavimo kryptys. Pirmasis variantas aiškina, kaip Petro padėka suderinama su apsisprendimu gyventi pas Žiogą. Antrasis nagrinėja suaugusiųjų veiksmus: Keraitienės reikalavimus, Tijūno viešą atsiprašymą ir Žiogo išklausymą. Abu dėstymo argumentai kiekviename variante grįžta prie šios dramos ištraukos; literatūriniai kontekstai padeda tiksliau atskleisti santykį.

Tikslumo ribos. Keraitienės švelnumas remarkoje įvardytas kaip dirbtinis. Petras pats siūlosi dirbti iki vidurnakčio: Žiogas tokios sąlygos nekelia. Tai veikėjo nerimas ir pasiryžimas, o ne mokiniui siūloma darbo norma. Pasakodamas apie dviejų žodžių laišką, Petras šioje ištraukoje neįvardija jį parašiusio žmogaus. Kreipinys „šeštokai“ priklauso anuometės gimnazijos sistemai.

Kontekstų paskirtis. Vasario troškimas išgirsti artimą kreipinį padeda aptarti šeimos vaidmenų spaudimą. Sabaliūno rūpestis primena pagalbos gavėjo gebėjimą ir pačiam rūpintis. Savickio vaiko prieštaringas elgesys padeda aiškinti galios bei atjautos santykį. Katrės konfliktas atskleidžia, kaip savarankiškas jaunesnio žmogaus balsas priimamas kaip grėsmė šeimos tvarkai. Kiekvienas palyginimas išlaiko skirtingas kūrinių aplinkybes.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Čia pateiktų variantų apimtis atitinka A kurso minimumą; nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.