Užduotis. Pateikite Vinco Krėvės apsakymo „Skerdžius“ V skyriaus interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – bendruomenė prie vienišo žmogaus. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite, kaip pasakojimo perspektyva, veikėjų replikos, kasdieniai veiksmai ir palyginimai atskleidžia ryšį su Lapinu.

Rytojaus dieną piemenys išginė vėl vieni, be skerdžiaus. Moterys nusiminė. Jos vakar vakare gerai pajuto, kad skerdžiaus nebėra: karvės parėjo kaip plokštės. Kelių visai namo neparginė; jas tik vėlai, jau nakčia, rado vasarojuje, bet kiek prisiieškojo, kiek prisivaikščiojo, prisiaimanavo moterys, kad pienas gali perdegti.

– Jūs nūnai vėl, begėdžiai, pusės gyvulių neparginsite. Kokis čia galas tam skerdžiui? Vakar iki vakaro išlaikė gyvulius tvarte ir nūnai vėl negena! – skundėsi moterys.

– Skerdžius, tetulės, miršta. Mes kėlėm kėlėm ir prikelti negalėjome: nubudęs žiūri į tave lyg į nepažįstamą ir patsai su savimi nežinia ką kalba. Gal klajoja... – aiškino kiekvienai piemenys.

Tuoj pasklido gandas visame sodžiuje, kad skerdžius miršta. Viena kita moteriškaitė gailingesnės širdies nubėgo aplankyti ligonį. Ir tikrai rado Lapiną visai nusilpnėjusį; skerdžius skundėsi, kad jį labai krečia, kaulus laužo ir šoną diegia. Kalba, kalba ir nukalba nei šį, nei tą.

– Jau nenusivokia senis, – kuštėjosi moterys. – Pamatysite, kad mirs.

– Ar tai jau ne metas? Kur kas jaunesni miršta, o jam ir Dievas liepė.

– Bet kaip nori sau kalbėk, vis dėlto gyvo žmogaus gaila, ir gana.

Sujudo moterys, susirūpino ligoniu: viena atnešė virtos vištienos, kita sviesto svarą, trečia – dešimtį kiaušinių. Iškepė jam svieste riebiai pautienės su trūkžolėmis, bet Lapinas nieko valgyti nenorėjo; skundėsi, kad jį ir taip išdūmė kaip krosnį.

– Suvalgyk, die, širdele, pamatysi, kad tau palengvės! – įkalbinėjo geraširdė viena kita moteriškaitė.

– Nelįskite man akysna, – gynėsi nuo jų kaip nuo musių skerdžius, – numirsiu ir be jūsų patarimų.

– Ko dabar tu mirsi, dėdule? Die, pereis, pažiūrėsi, kad pereis; peršalai truputį, tai slunktas tau kaulus laužo!

– Kas gi mūsų karveles ganys, jei tu, dėdule, mirti nori?!

Taip ramino senį moterys, o tuo laiku lindo į vyrus:

– Jūs nors kunigo, begėdžiai, nuvažiuotute, o tai pasimirs žmogus be išpažinties.

Vyrai parvežti kunigo nesiskubino, bet vienas kitas taipogi užėjo Lapino pirkaitėn.

– Na, ką, dėde, namo rengiesi?

– O ką? Jau man čia nėra kas daryti. Kad jau žmonės kerta medžius, kuriuos tėvai jų savo naudai sodino, tai man nėra kas čia veikti.

– Ką padarysi, žmogeli! Ne nū – ryt, visi mirsime, visi ten keliausime.

Senis nusigręždavo į sieną, klausydamas šitokių kalbų, ir tik murmėjo po nosimi. Jis kiek kartų buvo girdėjęs jau visus šituos žodžius. Ir neįkyrėjo žmonėms pliauškinti vis viena, vis viena!

– Nenori senis mirti, – juokavo dar vyrai. – Bet, brol, norėk nenorėk, atėjo laikas, nieko nepadarysi!

– Tarytum ir pagyveno žmogus, o vis dėlto nori dar gyventi, ir tiek! – kalbėjo kitas.

– Šeštą kryželį baigiu, o vis tiek, kai vakar gimiau: lyg ir negyvenau; o giltinė gi jau už pečių stovi, – nusiskundė trečias.

Pamatę, kad Lapinas tikrai silpnas ir ne juokais rengiasi namo, surengė vežimą ir, susidėję arkliais, nuvažiavo kunigo.

Moterys supuolė rengti pirkią, kad sutiktų priderančiai dievulį; jos nušlavė visą kiemą, net ir gatvę ties kiemu, numazgojo suolus ir skobnis, apklostė visą margomis paklotėmis, pastatė ant skobnių kryželį, patį gražiausią, kokis buvo visam sodžiuje, dvi žvaki, ropėn įsodintas, apkaišė skobnis martelėmis, rūtomis ir kitais žolynėliais; jos žinojo, kad kunigėliui patinka žolynai ir gėlės.

Nepamiršo ir senio: nuprausė jam burną, apvilko tik išvelėtais švariais marškiniais, patalą perklojo nauja paklote ir susikaupusios laukė atvažiuojančio kunigėlio.

Nerimo vien Lapinas. Jam buvo labai koktu ir bijojo, kad kunigas nepaklaustų katakizmo.

Tuoj atvažiavo ir kunigėlis; pasitiko jį, kaip Dievas paliepė. Jisai išklausė išpažinties, nuramino ligonį, kad tasai net apsiverkė iš džiaugsmo, pakalbėjo su žmonėmis apie ūkį, apie javus, apie ligonį.

– Jūs nors gydytoją jam parvežtute.

– Vai ką, tėveli, jam gydytojas padės, kad jisai labai senas: numirs ir be gydytojo.

– Kai mes buvome dar maži vaikai, jau jisai žilas buvo. Mes – ir tai juk rengiamės mirti, o jam jau ir Dievo skirta. – Tikrai jis labai senas, – pripažino kunigas, – bet kad ir gana dar stiprus. Gal pasveiktų.

Vyrai lyg ir pažadėjo kunigui, bet nei manyte nemanė važiuoti gydytojo.

– Žinai, mokytas: jam vis kad gydytojas!..

– Gaila, kad mes nepaklausėme kunigėlio, ar mirs senis, ar ne? Jisai gi gerai žino.

– Iš kur manai, kad žino? – klausia Kačingis Valainį.

– Žinoma, žino! – atsiliepė moteriškaitė, kuri čia pasisukė. – Nagi Švenčiausias parodo. Jei tik ligonis turi mirti, Švenčiausias ima ir apsiverčia. Kunigas todėl visados gerai žino.

– Et! – nusijuokė Kačingis, – ar boba pliauškina liežuviu, ar višta uodega suka. Kas tau sakė, kad apsiverčia? Gal pati esi mačiusi?

– Tu tik viską žinai, begėdi. Tu ir su kunigėliu ginčytis nesisarmatiji! – užsipuolė jį visos.

Kačingis sumojo ranka ir nuėjo namo. Vyrai dar pastovėjo pas vartus susirinkę, pakalbėjo, pakaušius pakrapštė ir nukriko kas sau.

Kai tik kunigas išvažiavo, Lapinas tuoj užmigo.

– Tai prieš kelionę! – kuštėjosi moterys. Ir tikrai, į vakarą Lapinas visai susilpnėjo. Stenėjo, dejavo, blaškėsi patale ir vis barėsi, klajodamas su liepa.

Paskum tačiau vėl nurimo. Moterys ėmė ginčytis ir derėtis, kuriai žibinti šią naktį ligonis. Kada jau jos sukudekino kaip vištos, Lapinas pramerkė akis.

– Eikite jūs, varnos, visos sau namo ir duokite man nors numirti ramiai! Man jūsų visai nereikia!

Senis pasistengęs nusigręžo į sieną ir nutilo. Mato moterys, kad jau jis akis pastatė stulpu. Vos surojo uždegti žvakę ir įdėti jam rankon.

Neužilgo jau nebuvo Lapino. Numirė jisai kaip pakirsta liepa.

Šaltinis: Vincas Krėvė, „Rinktiniai raštai“, III tomas. Vilnius: Vaga, 1982; „Šaltinių“ skaitmeninis tekstas, visas apsakymo V skyrius, PDF p. 16–17.

Situacija. Lapinas – Pagirių kaimo skerdžius, prižiūrintis bendruomenės gyvulius. Pateiktas visas V skyrius. Ankstesniame skyriuje Grainis nukerta seną liepą; Lapinas išgyvena netektį, vėliau pasijunta blogai ir nebegali eiti ganyti. Šiame fragmente kaimynai jį lanko, atveža kunigą ir kalba apie gydytoją. Kunigo pasiūlymas nėra įvykdytas.

Žodžiai. Sodžius – kaimas; pirkia – troba; pautienė – kiaušinienė; katakizmas – katekizmas. Išlaikytos šio liudijimo žodžių formos. Kaimynų spėjimai apie negalavimą ir religiniai paaiškinimai perteikia jų požiūrį; apsakymas nenustato medicininės diagnozės.

Bendruomenė prie vienišo žmogaus

Susirgusio žmogaus troboje susirinkę kaimynai dar nesudaro jį suprantančios bendruomenės. Artumą lemia ir tai, kaip lankytojai priima jo žodžius, ar geba pakeisti savo sumanymą. Vinco Krėvės apsakymo „Skerdžius“ V skyriuje prie silpstančio Lapino susirenka žmonės, kurių gyvenimui jo darbas buvo kasdien reikalingas. Pasakojimas parodo tikrą jų dosnumą, papročiais grįstą rūpinimąsi ir vietas, kur pagalba sustoja. Veikėjų replikos bei Lapino reakcijos atveria vienatvę, išliekančią net tarp susirūpinusių žmonių.

Pradžioje moterys skerdžiaus nebuvimą pajunta per savo ūkio vargus: karvės nepargintos, jų tenka ieškoti naktį. Ši pradžia susieja bendruomenės dėmesį su Lapino darbu, tačiau vėliau nuskambantys žodžiai, kad „gyvo žmogaus gaila“, praplečia rūpesčio priežastis. Toliau vardijamos vištiena, sviestas ir kiaušiniai suteikia atjautai apčiuopiamą pavidalą. Kaimynės atneša tai, ką pačios vertina kaip stiprinantį maistą, kalbina senį švelniais kreipiniais. Vis dėlto Lapinas valgyti nenori ir ginasi nuo patarimų. Pasakojimo judėjimas nuo suneštų gėrybių prie susierzinusio atsakymo leidžia pamatyti skirtingus pagalbos lūkesčius. Panašią bendruomenės pastangos ribą kitu mastu atskleidžia Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ II dalies žiauraus pono vėlės pasirodymas. Susirinkusieji turi maisto ir gėrimo, tačiau paukščiais tapusios aukos neleidžia ponui pasisotinti. Jų pasakojimai sugrąžina jo paties kadaise parodytą negailestingumą. Ten apeiginės vaišės nepanaikina ankstesnių skriaudų; Krėvės scenoje dosnios vaišės nesutampa su ligonio noru. Lapinas maisto atsisako būdamas silpnas, o Mickevičiaus ponui jo neleidžiama priimti dėl paties padarytų skriaudų. Palyginimas išryškina bendrą meninį sprendimą: maistas tampa santykio išbandymu. „Skerdžiuje“ lankytojų gerumas išlieka matomas, o senio atsisakymas neleidžia jų pastangų automatiškai laikyti jo poreikių supratimu.

Rengiantis kunigo atvykimui bendruomenės rūpestis apima ir aplinką, ir patį Lapiną. Išsamus šlavimo, puošimo, prausimo bei švarių marškinių aprašymas rodo daugelio rankų darbą. Senis nelieka apleistas, nors nerimauja dėl galimo katekizmo klausinėjimo. Kunigo apsilankymas šį nerimą pakeičia džiaugsmo ašaromis: paguoda pasiekia konkretų žmogų. Tačiau po jos pasiūlytas kitas veiksmas lieka neatliktas. Kunigo „Gal pasveiktų“ palieka galimybę, o pasakotojo sakinys apie vyrus, nė neketinančius važiuoti gydytojo, atveria skirtumą tarp tariamo pažado ir sprendimo. Pagalbos ribą jautriai patiria ir Jono Biliūno „Ubago“ pasakotojas. Klausinėdamas Sabaliūną jis susivokia varginąs žmogų, prisimena vaikystėje patirtą jo dosnumą ir atneša duonos. Šis veiksmas negrąžina seneliui namų, tačiau kyla iš konkretaus susitikimo ir savo elgesio permąstymo. Tokia atida padeda suprasti, ko pritrūksta prie Lapino patalo. Kai moterys ima ginčytis, kuriai prie jo budėti, pasakotojas jų triukšmą palygina su vištų kudakavimu. Lapinas prašo leisti ramiai numirti. Jo balsas pasiekia skaitytoją per bendruomenės šurmulį ir parodo poreikį, kurio švarūs marškiniai ar papuošta troba neatstoja. Pabaigos palyginimas su pakirsta liepa sugrąžina į individualią senio netektį; kaimynų darbai jos neužgožia.

Taigi Krėvė bendruomenę vaizduoja per jos atliekamus darbus ir neįvykusius atsakus. Maistas, švara bei kunigo paguoda liudija atjautą, tačiau pažadas be ketinimo ir ligonio balsą užgožiantys pokalbiai palieka jį vienišą. Skirtingų veikėjų žodžiai neleidžia visų lankytojų sutapatinti. Šalia Lapino esantys žmonės suteikia jam dalį reikalingo artumo, o paskutinė scena parodo, kiek jo patirties jiems lieka neprieinama.

Bendruomenė prie vienišo žmogaus

Apie artumą galima spręsti iš to, kam pokalbyje leidžiama nusakyti savo patirtį. Vinco Krėvės „Skerdžiaus“ V skyriuje susirgusį Lapiną lanko daugelis kaimynų, tačiau jų balsų gausa nesukuria ramaus tarpusavio supratimo. Vieni siūlo maistą, kiti primena mirties neišvengiamybę, dar kiti aiškina religinius ženklus. Tarp šių kalbų pasakojimas vis grįžta prie senio reakcijos. Taip ryškėja bendruomenės artumas, kurį riboja įprasti atsakymai ir sunkumas išgirsti savitą žmogaus skausmą.

Vieno lankytojo klausimas, ar Lapinas rengiasi namo, mirtį paverčia pažįstama kasdienio išvykimo metafora. Tačiau senio atsakymas apie kertamus medžius atveria kitokią prasmę: jam rūpi nutrūkęs ryšys su pasauliu, kuriame žmonės nebesaugo ankstesnių kartų palikimo. Lankytojai atsako visiems žinomu priminimu, kad mirti teks kiekvienam. Lapinas nusigręžia į sieną, o pasakojimas priartėja prie jo nuovargio nuo daugybę kartų girdėtų žodžių. Kartojamas „vis viena“ perteikia kalbos įkyrumą. Vienas lankytojas prabyla apie paties nugyventą amžių, tačiau bendras mirtingumas netampa keliu suprasti Lapino netektį. Palyginimui svarbi Kristijono Donelaičio „Metų“ Lauro kalba. Žydinčių ir vystančių augalų, augančių paukščių vaizdai joje veda prie žmogaus gyvenimo kaitos. Ponas ir būras pasirodo pažeidžiami, o mirtis gali užklupti dar jauną. Lauras mąsto apie visus aprėpiančią gyvenimo sąlygą; Krėvės lankytojai ta pačia bendrybe užbaigia atskiro žmogaus klausimą. Šis skirtumas padeda perskaityti jų paguodos nesėkmę. Lapino nusigręžimas rodo, kad žinojimas apie gyvenimo pabaigą neatsako į jo dabartinį skausmą. Kunigo įvardyta pasveikimo galimybė dar labiau išryškina vyrų skubėjimą nuspręsti, kad senam žmogui gydytojo nebereikia. Kalba apie visų mirtingumą čia tampa konkretaus veiksmo atsisakymo pagrindu.

Kitose scenos vietose rūpestis pasiekia Lapiną, todėl jo vienatvė nevaizduojama kaip visuotinis apleidimas. Moterys jį nuprausia, pakeičia marškinius ir patalynę, kunigas išklauso išpažinties bei nuramina. Džiaugsmo ašaros suteikia šiai akimirkai aiškų atsaką. Vėliau priešprieša vėl kuriama tarp kaimynų šnekos ir senio kūno: jis silpsta, o moterys ginčijasi, kuriai reikės budėti. Pasakotojo palyginimas su kudakuojančiomis vištomis išryškina triukšmą, į kurį Lapinas atsako šiurkščiu kreipiniu „varnos“. Paukščių vaizdai priklauso skirtingiems balsams, tačiau abu sustiprina nesusikalbėjimą. Kitokią galimybę išgirsti žmogų atveria Vandos Juknaitės „Tariamo iš tamsos“ pokalbis su Elze. Mergaitė nori rimtų klausimų, tačiau paklausta apie ankstyvą brandumą atskleidžia, kad jai dėl jo liūdna ir keliama per daug reikalavimų. Klausimas leidžia patikslinti tai, ką suaugusieji apie ją mano. Ši patirtis skiriasi nuo senyvo ligonio padėties, bet padeda įžiūrėti bendravimo galimybę: pažįstamas žmogaus apibūdinimas dar neaprėpia jo savijautos. Prie Lapino patalo toks patikslinimas dažnai neįvyksta. Jo prašymas ramybės pasigirsta tik pertraukus kitų kalbas, o pasikartojantis nusigręžimas į sieną suteikia atsitraukimui matomą formą. Paskutinis palyginimas su pakirsta liepa išsaugo jo ryšį su prarastu medžiu ir individualią patirtį tarp bendrų kalbų apie mirtį.

Bendruomenė prie Lapino patalo nėra vienalytė: ji ir palengvina jo būseną, ir nuvargina kalbomis. Replikų kaita, nusigręžimo gestas bei paukščių palyginimai leidžia pajusti šį prieštaringą artumą. Senio vienatvė kyla ir iš to, kad jam svarbi netektis pakeičiama visiems žinomu atsakymu. Apsakymo scena palieka skirtumą tarp žmogaus apsupimo rūpesčiu ir jo paties balso išklausymo.

Scena juda nuo kasdienio darbo sutrikimo iki žmogaus mirties. Bendruomenės veiksmai ir Lapino atsakymai nuolat sugretinami, todėl išryškėja tikra pagalba ir jos neatitikimai. Pasakotojo balsas ne visuomet sutampa su kaimynų kalbomis: jis parodo vyrų neketinimą, priartėja prie senio nuovargio, apibūdina triukšmą.

Pirmas variantas nagrinėja konkrečių rūpesčio darbų poveikį ir ribas. Antras aiškina, kaip bendra mirtingumo tiesa ar pažįstamas žmogaus apibūdinimas gali užgožti jo balsą. Abiejose interpretacijose abi dėstymo pastraipos remiasi pateikta scena; kontekstai tik padeda tiksliau nusakyti jos santykius. Mickevičiaus kaltas ponas neprilyginamas Lapinui, o Donelaičio Lauras nesiūlo atsisakyti pagalbos.

Redagavimo veiksmas. Pažymėk, kurie teiginiai pagrįsti lankytojų žodžiais, kurie – pasakotojo sakiniu, kurie – Lapino reakcija. Prie kiekvieno palyginimo užrašyk bendrą aspektą ir vieną situacijų skirtumą. Paskutinė liepos paralelė neįrodo magiškos ar medicininės mirties priežasties; lankytojo sakinys apie šeštą kryželį nepasako Lapino amžiaus.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Vienos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi ir kitos su pasirenkamu kūriniu yra šios bibliotekos mokymo principas. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.